Pirmasis puslapis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Laikas
Lietuva
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai

Popiežiaus mokymas apie kunigystės džiaugsmą

Mindaugas BUIKA

Popiežius Pranciškus Didžiojo ketvirtadienio Krizmos šv. Mišiose

Šventojo aliejaus palaiminimas

Kunigystės šventimų atnaujinimo pamaldos Vatikano bazilikoje

Vaizdai iš popiežiaus Pranciškaus aukotų Didžiojo ketvirtadienio Krizmos šv. Mišių

„Dievo mažutėlių“ pašaukimas

Pasitinkant Kristaus Prisikėlimo šventę Romoje, ypatingo tarptautinio dėmesio susilaukė popiežiaus Pranciškaus sakyta ilgesnė nei paprastai Didįjį ketvirtadienį aukotų Krizmos šv. Mišių homilija. Tose balandžio 17 dieną Vatikano bazilikoje vykusiose pamaldose, kuriose, kaip ir visoje pasaulio diecezijų katedrose kunigai vienybėje su savo vyskupu atnaujina sakramentiniuose šventimuose duotus pažadus, Šventasis Tėvas labai įtikinamai mokymui apie kunigystę pritaikė savąją dvasinio džiaugsmo doktriną. „Džiaugsmo“ tema yra viena iš svarbiųjų daugiau nei prieš trylika mėnesių į apaštalo šv. Petro sostą išrinktam popiežiui Pranciškui, kurio programinis dokumentas – apaštalinis paraginimas – tiesiog taip ir pavadintas: „Evangelijos džiaugsmas“ („Evangelii Gaudium“). Dabar jis šį magisteriumo bruožą išvystė mokymui apie dvasinius pašaukimus minėtose Didžiojo ketvirtadienio pamaldose kreipdamasis į kartu celebravusių daugiau nei 1,5 tūkstančio Romos kunigų, Tarp jų buvo dešimtys Italijos sostinėje reziduojančių ir Šventojo Sosto institucijose besidarbuojančių kardinolų ir vyskupų. Savo homilijoje Šventasis Tėvas dažnai vartojo „patepimo aliejumi“ sampratą, kuri Krizmos šv. Mišioms yra labai tinkama, nes tik jose kartą per metus yra pašventinami aliejai, kurie naudojami teikiant krikšto, sutvirtinimo, dvasinių šventimų ir ligonių sakramentus, kaip Dievo malonės veikimo ženklą.

„Viešpats patepė mus Kristuje džiugesio aliejumi, ir šis patepimas kviečia mus priimti bei vertinti šią didžią dovaną – buvimo kunigu džiaugsmą, – kalbėjo popiežius Pranciškus. – Kunigystės džiaugsmas yra neįkainojamas turtas ne tik pačiam kunigui, bet ir visai Dievo tikinčiųjų tautai, nes iš šios tautos mes esame Jo pašaukti patepimui ir Jo siunčiami patepti kitus“. Bet pirmiausia kunigiško džiaugsmo šaltinis yra dangiškojo Tėvo meilė savo Sūnui ir visiems, kuriuos jis pašaukė, tai – „Dievo mažutėliams“ skirtas džiaugsmas.

Jėzus Kristus savo evangeliniame mokyme nuolat kalba apie savo begalinę meilę mažutėliams, todėl be jokio perdėjimo galima sakyti, kad su didžiąja džiaugsmo dovana kunigiško patepimo tarnystės užduoties vykdymui Viešpats mus pačius padaro mažiausiais tarp žmonių, aiškino Šventasis Tėvas kunigams, pabrėždamas, jog ir jis pats yra tarp tų mažiausiųjų. Kunigas yra vargingiausias tarp žmonių ir tuo turi didžiuotis, nes „Jėzus jį praturtina savo neturtu“. Jeigu Jėzus pašaukia būti kunigą savo artimu draugu, tai jis apaštalų pavyzdžiu turi save kukliai įvardyti  kaip nenaudingiausią tarną. Jis yra silpniausias tarp krikščionių, nes Gerasis Ganytojas jį sustiprina kaip savo artimų mokinių kaimenės narį. Niekas negali būti „mažesnis“ už kunigą, kurio malda apsisaugojimui nuo visų šėtono žabangų yra Dievo Motinos šlovinimo giesmės žodžiai (Plg. Lk 1, 48), kuriuos kunigo atžvilgiu, anot popiežiaus Pranciškaus, galima perfrazuoti maždaug taip: „Aš esu kunigas, nes Dievas maloningai pažvelgė į mano nuolankumą“, ir jame mes randame savąjį džiaugsmą.

Patepimo galios amžinumas

Aiškindamas tokio kunigiško džiaugsmo bruožus, Šventasis Tėvas pirmiausia nurodė patepimą aliejumi, kuris nėra kaip senovėje suvoktas kažkokio išskirtinumo ir elitarizmo ar valdžios ženklas. Bet „patepimas džiaugsmu“, kuris giliai prasismelkia į kunigo širdį, ją maloningai perkeičia, sakralizuojančiai sustiprina ir gautomis malonėmis skatina dalintis su kitais. Tos malonės sklidinai užpildo visą kiekvieno kunigo asmenybę, ir iš jos vidaus trykštantis tarnystės džiaugsmas yra tokio patepimo aidas. Kitas džiaugsmo aliejais prisilietimo bruožas, kad jis niekada negenda, neišnyksta ir yra amžinas: tai – išbaigta gautos dovanos pilnatvė, kurios niekas negali atimti ar pakeisti, nes pats Viešpats tai yra užtikrinęs savo mokiniams: „Jūsų širdys džiūgaus ir jūsų džiaugsmo niekas iš jūsų nebeatims“ (Jn 16, 22). Popiežius Pranciškus pastebėjo, kad to neišsenkančio džiaugsmo šaltinis gali kartais būti užmigdytas ar užgožtas nuodėmių bei gyvenimo rūpesčių, bet išlieka sveikas ir nesugadintas, kaip žarija, rusenanti pelenuose, ir jis visada gali būti atnaujintai įžiebtas. Todėl visada lieka aktualus apaštalo šv. Pauliaus paraginimas Timotiejui (Plg. 2 Tim 1, 6), kad reikia nuolat kurstyti Dievo dovanų liepsną, tų dovanų, kurios gaunamos rankų uždėjimu per kunigiškų šventimų apeigas.

Trečiasis patepimo galios bruožas yra misijinis džiaugsmas, kurį Šventasis Tėvas savo homilijoje ypač akcentavo dėl dabartinio naujosios evangelizacijos užduočių konteksto. „Mūsų patepimas reiškia siuntimą patepti Dievo šventą tikinčiųjų tautą per jos narių krikštijimą ir sutvirtinimą, gydymą ir sušventinimą, palaiminimą, guodimą ir evangelizavimą“, – aiškino popiežius Pranciškus. Ir kadangi šis misijų tarnystės džiaugsmas išsilieja, kada ganytojas yra su savąja tikinčiųjų kaimene, net kai jis tyloje vienas susikaupia maldai už tikinčiuosius, tą sielovadinį džiaugsmą palaikant ir saugant atsakingai dalyvauja ir bendruomenė. Ir netgi sunkiais nusiminimo ar vienišumo laikotarpiais, kurie gali pasitaikyti kiekvieno kunigo gyvenime (Šventasis Tėvas pripažino, jog jis pats tai yra patyręs), netgi tais išbandymų momentais Dievo tauta gali padėti išsaugoti patepimo džiaugsmą, veiksmingu geranoriškumu prisidėti prie sielovadininko sielos atnaujinimo. Šiuo pastebėjimu popiežius Pranciškus, kaip galima numanyti, netiesiogiai kreipėsi į visas tikinčiųjų bendruomenes pagelbėti savo kunigams įveikti visus sunkumus bei išbandymus, o ne juos aštrinti, kaip kartais pasitaiko, savo priešišku nusistatymu, pagieža, nesupratingumu ir abejingumu.

Duotų pažadų įprasminimas

Prie kunigiško džiaugsmo apsaugojimo ir skatinimo veiksmingai prisideda sakramentinių šventimų metu duotų pažadų, kuriuos dėl jų artumo įsipareigojusio sielovadininko sielai Šventasis Tėvas įvardijo kaip „brolį neturtą, seserį ištikimybę ir brolį klusnumą“, laikymasis. Jis pabrėžė, kad kunigas yra neturtėlis grynai žmogiško materialinio turėjimo džiaugsmo prasme, nes to atsisakė, gaudamas gausybę kitų malonių, kuriomis gali dalintis su kitais, sulaukdamas neįkainojamos padėkos. Popiežius Pranciškus priminė, kad dabar daug kalbama apie kunigiško tapatumo krizę, tačiau dažnai nenorima pripažinti, jog tai sąlygota aktyvaus ir pasiaukojančio veikimo Dievo tautos naudai. Todėl kiekvienas kunigas, kuris dvasinėse paieškose bando išsiaiškinti išorinius savojo tapatumo ženklus, pirmiausia turi „išeiti iš savęs“ ir, šlovindamas Dievą, išsirengti į sielovadai patikėtų žmonių, ypač labiausiai nutolusių nuo Bažnyčios, gelbėjimą. Jų tikėjimo atnaujinimo ir stiprinimo sėkmė patvirtins tikrąjį kunigo tapatumą su daugkartiniu džiaugsmu, kurį Viešpats yra pažadėjęs savo ištikimiesiems, o be tokio „išėjimo“, be savęs atsisakymo ir neturto kunigo patepimo aliejus gali apkarsti ir nebūti vaisingas.

Tai galima pasakyti ir apie kunigiškos ištikimybės pažadą savo vienintelei sužadėtinei Bažnyčiai ir kad tą ištikimybę reikia nuolat atnaujinti dėl žmogiško nuodėmingumo bei žinant, jog ši ištikimybė yra tikrasis raktas į sielovadinės veiklos vaisingumą, aiškino Šventasis Tėvas. „Dvasiniai vaikai, kuriuos Viešpats duoda kiekvienam kunigui, – jo pakrikštyti kūdikiai, sutuoktos šeimos, kurioms pagelbstima jų kelyje, jo paguosti ir palaiminti ligoniai, katechizuoti ir krikščioniškai išugdyti jauni žmonės, socialinę paramą gavę skurdžiai“, – vardijo popiežius Pranciškus. Visa tai ir yra ta gyvoji sužadėtinė Bažnyčia, – paskirtoji parapija ar kitokio pobūdžio misijų užduotis, kuria kunigas džiaugiasi kaip savo aukščiausia ir vienintele meile, likdamas visada jai ištikimas, atsiliepdamas į Viešpaties kvietimą ganyti jo aveles (plg. Jn 21, 16). Pagaliau trečiasis kunigiško džiaugsmo bruožas – klusnumas. Tai ne tik išoriškas bažnytinės hierarchijos patikėtų pareigų vykdymas, bet ir vidinė bendrystė su dangiškuoju Tėvu, pasirengimas neatidėliotinai pasitarnauti visiems. Toks paslaugumas, primenantis Švč. Mergelės Marijos išskubėjimą pagelbėti savo giminaitei Elžbietai (plg. Lk 1, 39), „padaro Bažnyčią namais, kurių durys atvertos visiems, kurie tampa išganančiu prieglobsčiu nusidėjėliams, žmonėms iš gatvės, vieta, kurioje mylinčią globą randa ligoniai, jaunų žmonių stovyklaviete, mokyklos klase katechizavimui, pasirengimui Pirmajai Komunijai“, – mokė Šventasis Tėvas.

Maldingi prašymai ir palinkėjimai

Iš tikrųjų, kai Dievą tikintys žmonės turi kokių nors dvasinių troškimų ir poreikių, visada yra kunigas, kuris žino, kaip juos išklausyti, nes jaučia turįs mylinčio Jėzaus gautą mandatą ir yra Jo siunčiamas gailestingumo ir padrąsinimo sklaidai visuose geruose siekiuose. Kiekvienas pašauktasis dvasinei tarnystei turi žinoti, kad tikras ir pilnutinis džiaugsmas šiame pasaulyje yra džiaugsmas būti paimtam iš Dievo mylimų žmonių ir Gerojo Ganytojo pasiųstam Jo dovanų ir patarimų dalinimui, darė išvadą popiežius Pranciškus. Ir ši tarnystė su gilia užuojauta visiems mažiesiems, pirmiausia skirta pasaulio atmestiesiems ir prislėgtiesiems, išblaškytiems ir atsidūrusiems „kaimenės be piemens“ padėtyje. Baigiamojoje Krizmos šv. Mišių įspūdingos homilijos dalyje popiežius Pranciškus išsakė maldavimus Viešpačiui dėl kunigų, pirmiausia prašydamas, kad įgalintų jaunus vyrus savo širdyse atrasti rusenantį dvasinį pašaukimą ir būti pasirengus drąsiai į jį atsiliepti. Besirengiantiems kunigystės šventimams ir neseniai juos gavusiems dvasininkams, Šventasis Tėvas meldė išsaugoti tą patepimu gautą džiaugsmą, kuris tiesiog sklinda iš jų akių, ir gerai pasiruošti pirmųjų šv. Mišių aukai, pirmosioms homilijoms, pirmųjų išpažinčių klausymui bei kitų šventų sakramentų teikimui ir visiškai atsidėti paskirtų Dievo tikinčių žmonių tarnystei. Jie ir patys galės jausti tų žmonių gaunamą patepimą per nuolankius ir pasitikinčius prašymus pagelbėti, galvų palenkimą palaiminimui, kūdikių atnešimą pakrikštyti, kreipimąsi dėl ligonių sielovadinio palydėjimo.

Jau patyrusiems kunigams Šventasis Tėvas maldoje prašė, sportiniais terminais tariant, antrojo įkvėpimo ir papildomo vėjo gūsio, kad jie galėtų pakelti susikaupusią nelengvų pastoracinių darbų naštą, kartu išsaugodami pašaukimo džiaugsmo prasmingumą, išmintį ir brandą. Geriau suvokti nesibaigiantį džiaugsmą Viešpats buvo meldžiamas ir seniesiems kunigams, kurių galbūt ir fizinės sveikatos būklė nėra labai gera. „Tai yra Kryžiaus džiaugsmas, kuris sklinda iš žinojimo, kad mes turime negendantį turtą senstančiuose žemiškuose induose“, – kalbėjo Popiežius, linkėdamas seniems kunigams rasti laimę, kur jie bebūtų ir galėtų pajusti amžinybės skonį. Tegul jie džiaugiasi, galėdami perduoti tarnystės fakelą kitiems ir matydami naująsias savo dvasinių vaikų kartas su tikra viltimi dėl pažadų išsipildymo. Po Krizmos šv. Mišių Šventasis Tėvas papietavo su grupe Romos kunigų, dalyvavusių minėtose pamaldose. Taip jis pratęsė 2013 metais pradėtą tradiciją, kai Didįjį ketvirtadienį, tuomet tik praėjus kelioms dienoms nuo išrinkimo į šv. apaštalo Petro sostą irgi prie pietų stalo susitiko su keliais savo vyskupijos kunigais. Naujasis, balandžio 17 dieną vykęs susitikimas, kaip pranešė Vatikano laikraštis „L’Osservatore Romano“, vyko nuoširdaus paprastumo aplinkoje. Romos vyskupas tokiu būdu galėjo daugiau sužinoti apie savo kunigų sielovadinę patirtį ir ypač apie pasitaikančias sunkias situacijas. „Dešimt pasisakiusių kunigų daug kalbėjo apie savo veiklos realybę (pietų susitikimas užtruko pusantros valandos), o popiežius Pranciškus atidžiai klausėsi, drąsindamas kunigus jų misijai“, – buvo rašoma „L’Osservatore Romano“ informacijoje.

© 2014 „XXI amžius“