Pirmasis puslapis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Laikas
Lietuva
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai

Atgaila su kryžiumi „Už Tėvynę“ aplink Lietuvą

Trys piligriminės kelionės dalyviai

Brolis Arūnas Milieška šį pavasarį vėl tęsia savo piligriminę kelionę su kryžiumi „Už Tėvynę!“ aplink Lietuvą. Šiemet ji pašvęsta Šeimos metams. Į piligriminę kelionę išsiruošė trise: vadovas Arūnas Milieška, vilnietė, buvusi ramongalietė Joana Šukytė-Pečiulienė ir ukmergiškis Kęstutis. Maldininkai aplankys 99 parapijas. Pėsčiomis įveiks 2 tūkst. 600 kilometrų. Piligriminė kelionė truks tris mėnesius. Ir taip bus, jeigu Dievas leis, kiekvieną pavasarį, nuo 2012-ųjų iki 2017 metų.

Ar jau turime mesijinius žydus Kaune?

Nors visi žydai laukia ateinant Mesijo (hebrajiškai Mašīah „pateptasis“, graikiškai – Christós, Kristus), kol kas tik maža dalis jų vadinama mesijiniais, nors tradiciniai žydai nėra linkę su tuo sutikti ir tokių nelaiko žydais. Mat mesijiniais vadina save tie žydai, kurie laiko Kristumi būtent Evangelijos Jėzų (< lotynų Jesus < graikų Iesoūs < siroaramėjų Ješū‘ < aramėjų ir hebrajų Jėšūa‘). Nors mesijinis judaizmas yra pirminės žydiškos krikščionybės atgimimas iki jo iškilimo XX a. nuo pat pirmųjų amžių, kada išvaryta iš savo žemės žydų tauta atsidūrė įvairiausiuose kraštuose, kuriuose tik nedidelės žydų krikščionių grupės ryžosi tapatinti save su pagonių persekiojamais krikščionimis, žydai krikščionys buvo ištirpę kitose tautose ir jų bažnyčiose. 1948 metais atkūrus žydų valstybę, kartu su tradiciniais (talmudiniais) judėjais į ją grįžo ir atgimę mesijiniai. Šiandien jų skaičius išaugo nuo beveik vienetų 1948 metais iki daugiau kaip 20000 dabar visuose Izraelio miestuose. Nors jų santykiai su tradiciniais žydais dažnai nėra idealūs, bendruomenės sparčiai plinta skelbdamos Evangeliją. Chaifoje net veikia Mesijinis teologijos institutas.

Senis

Nelyriškas ir nefilosofinis intarpas prie „Senio“ autoriaus minčių kelionės troleibusu metu,  priartėjantis prie paskutinių realių įvykių

Edvardas ŠIUGŽDA

Šie intarpe pasitaikiusieji sutapimai su per paskutines dvi savaites autoriaus išgyventais įvykiais nėra išgalvoti. Jie parodo, kad gyvenimas nėra toks lengvas, kaip dažnai įsivaizduojame jį, linksmai klegantį ar filosofiškai ir prasmiškai apmąstomą, susidūrus su gyvenimo džiaugsmą praradusiu savo artimu ar pažįstamu. Šie įvykiai bent iš dalies paaiškina, kodėl „Senio“ autorius „sustojo pusiaukelėje“ ir „užbuksavo“. Tai rodo, kaip galingi ir pikti žmonės, kartais pasivadinę netgi krikščionimis, gali maitoti ir gadinti kitų gyvenimą... Ir už tai jie nebaudžiami ir netgi gerbiami.