|
Atpažinkime ir išgirskime Kristų
Panevėžio vyskupo laiškas
Mieli broliai ir seserys,
visus nuoširdžiai sveikinu su Kristaus prisikėlimo švente ir kiekvieno žmogaus išgelbėjimo pradžia. Kasmet švenčiame šią didžiąją ir, galime sakyti, neįtikėtiną dieną. Nelengva patikėti stulbinančia naujiena: Tas, kuris buvo žiauriai nukryžiuotas ir paguldytas į kapą, yra gyvas. Juk žmogus keliauja viena kryptimi: nuo lopšio iki kapo. Niekas iš mirusių mūsų pažįstamų ir artimųjų nesugrįžo, neprisikėlė gyventi. Ne tik mums, bet ir visiems buvo nelengva priimti prisikėlimo žinią. Evangelija pasakoja apie Marijos Magdalietės, apaštalų, kitų Jėzaus mokinių nuostabą, sumišimą ir net išgąstį, kai jie pamatė tuščią kapo rūsį, išgirdo, kad Jėzaus ten nebėra. Kas atsitiko, kad šie paprasti vyrai ir moterys ėmė drąsiai skelbti, kad jų Mokytojas gyvas, buvo pasiryžę veikiau mirti negu Jo atsižadėti? Be jokios abejonės, jie sutiko prisikėlusį Jėzų ir patys su Juo kalbėjosi.
Velykų šventės mus tarsi atveda prie tuščio Kristaus kapo, mes vėl išgirstame Bažnyčios skelbiamą džiugią prisikėlimo naujieną. Tačiau to neužtenka: ir mums reikia sutikti prisikėlusį Viešpatį, kad patikėtume ir pradžiugtume. Turime būti atidūs, kaip pirmieji mokiniai: atpažinti Kristų, kai jis ateina, išgirsti Jį, kai mums prabyla. Žinoma, kitu būdu negu savo prisikėlimo dieną, bet ne mažiau realiai: mūsų širdyse, per kitus žmones, gyvenimo įvykius. Tada Jis atėjo net pro užrakintas duris, dabar per užvertus mūsų sielos langus. Atverkime širdis Dievui! Jis yra tikrasis kiekvieno žmogaus bičiulis, linkintis gera, vedantis į džiaugsmą. Apaštalai ir moterys nepasilaikė sau džiugios Prisikėlimo žinios, o skubėjo dalintis ja su kitais. Kai bendraujame, kai aktyviai įsijungiame į parapijos, bendruomenės gyvenimą, pajuntame, kad yra gera būti kartu, galime padėti vieni kitiems. Žmogui reikia Dievo ir žmogui reikia žmogaus. Šeimos metai dar kartą primena, koks svarbus yra šis išskirtinis vyro ir moters ryšys, kaip reikšminga kiekvienam vaikui turėti motiną ir tėvą. Šeima yra ta aplinka, kurioje gali augti brandžios ir atsakingos asmenybės, tas pamatas, nuo kurio priklauso mūsų valstybės ateitis.
Kristaus Prisikėlimą švenčiame pasaulyje, kuriame daug nelaimių, sąmyšio, grėsmės. Atrodo, kad šiemet ypatingai sunku džiaugtis, kai matome tai, kas dedasi Ukrainoje, girdime apie krikščionių persekiojimus ir net žudynes Artimuosiuose Rytuose, Afrikos šalyse. O juk kiekvienas iš mūsų turime savo sunkumų ir problemų. Bet todėl mums reikia džiugios prisikėlimo žinios. Velykų šventės sujungia Prisikėlimo rytą su Didžiojo Penktadienio Kalvarijos drama ir Šeštadienio užantspauduoto kapo tyla. Negalime prisikėlimo atskirti nuo Kristaus kančios ir mirties. Jis prisikėlė perėjęs didįjį išbandymą, Kristaus kryžius tapo Jo sostu, išaukštinimu. Ir mus, einančius nelengvais žemės keliais, Kristus veda į prisikėlimą, į nesibaigiantį gyvenimą. Jo prisikėlimas teikia tvirtą viltį.
Jau už savaitės popiežius Jonas Paulius II bus paskelbtas šventuoju. Prisikėlimo viltį jis liudijo ne tik žodžiais, bet visu gyvenimu. Didžiulis paradoksas, kad būdamas senas, ligotas, jis sugebėjo įkvėpti tikėjimo ir vilties daugeliui sveikų ir jaunų žmonių. Paskutinėmis savo gyvenimo dienomis, Jonas Paulius skelbė Evangeliją ne mažiau, kaip tada, kai važinėjo po visą pasaulį. Tokiu būdu įvyko tai, apie ką rašė apaštalas Paulius: Būdamas silpnas, esu galingas (2 Kor 12, 10). Per kryžiaus sunaikinimą Kristus nugalėjo mirtį, o savo žmogišku silpnumu, bet ir visišku pasitikėjimu Dievu, popiežius Jonas Paulius II tapo įkvepiančiu pavyzdžiu visiems. Kasdienio gyvenimo sunkumuose ir mes galime vienytis su prisikėlusiu Viešpačiu, galime džiugiai švęsti didžiąją Kristaus Prisikėlimo dieną.
Panevėžio vyskupas Lionginas VIRBALAS, SJ
© 2014 XXI amžius
|