|
RUBRIKOS
|
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Dviveidiškumo akivaizdoje Daiva Tamošaitytė
Aš, gimusi jau seniai nuskambėjus paskutiniam stribo šūviui ir kankinio aimanai, jūsų kovas pažįstu iš knygų, pasakojimų, nutylimos tiesos. Pirmiausiai ir tvirčiausiai norėčiau padėkoti už tai, kad rinkotės tiesos kelią, auką ir skausmą, užuot pasirinkę išdavystę, dvasios nuopuolį ir baisų vergavimą, nes mes, pienburniai, tais priespaudos metais žinojome, kažkur sąmonės ir atminties kertelėj užspaudę, užslėpę pasididžiavimą, kad dėl mūsų laisvės kovėsi mažas ir didelis, broliai ir sesės, kad kiekviena nesuklupusi šeima turi bent po vieną miškuose žuvusį didvyrį ar ištremtą tėvą, dėdę, senelį; arba visas tetas ir dėdes, visus senelius ir močiutes, giminaičius, padėjusius galvas kalėjimuose, lageriuose ir amžino įšalo tyruose. Augome daug žinodami apie tautos istoriją, bet ir suprasdami, kad apie tai negalima kalbėti. Vis dėlto daug ko nežinojome. Tai paaiškėjo tik atgavus Nepriklausomybę. Štai, pavyzdžiui, aš džiaugiausi savo fizinio lavinimo mokytoju, labai maloniu žmogumi Antanu Buroku. Bet tik šiais laikais sužinojau apie jo pogrindinę veiklą ir tai, kad jo broliai buvo partizanai. Man giminėj buvo kaip tik taip: aplinkui tik išplėšti namai, nusavintos žemės (beje, mamai taip ir negrąžintos, perkeltos iš miesto senamiesčio ant upės kranto į kažkokią dykynę), iš atminties iškylantis iš Vorkutos tremties grįžusio, bušlatą vilkinčio senelio Stanislovo Paskačimo, sergančio sunkiausia bronchinės astmos forma, dantų netekusio dėl skorbuto, vaizdas. Senelis buvo teismo sekretorius, kažkas įskundė, gal iš pavydo, nes gerai gyveno. Vidurnaktį įsiveržę čekistai suėmė, o jis išėjo iškėlęs galvą, su geriausiu paltu ir skrybėle, ramus, nes žinojo, kad nekaltas... O paskui ir močiutę, motiną su trimis mažamečiais vaikais, išmetė iš darbo. Ilgai skurdo, turėjo turguje šalti išsilavinusi moteris, raštininkė. Trys vyro tetos, Birutė, Stasytė ir Elenutė Seibutytės, taigoj būdamos paauglės kirtusios medžius, taip ir neištekėjusios, o kai grįžo tėviškėn, apsigyvenusios ne bolševikų sudegintoje troboje, bet klėtyje, pagal dydį kitam ir į namus tinkančioje. Jų tėvas Kazimieras Seibutis dešimt metų lageryje atkalėjo. Visa šeima represuota tik už tai, kad buvo darbšti ir pasiturinti... Tie savi žmonės pamažu audė ploną kaip voratinklis, bet kibią sakmę, viskas buvo aišku net kalbant puse lūpų. Buvo saugu, nors saldžiai skaudu, nes mačiau vyresniųjų, išgyvenusių du karus ir pokarį, ryžtą ir nepalaužtą orumą, o jaunų, mūsų tėvų didžiulį troškimą gyventi ir kurti išlaikant protėvių tradicijas. Bent jau man atrodė, kad taip mąsto visi, kurie oficialiai nekolaboravo su propagandos ar represinėmis struktūromis. Deja, didžiai klydau: juk daugelis tylėjo ne iš protingumo, o iš abejingumo, baimės ir savanaudiškų sumetimų. Sunku, nepakeliama skaityti puslapius, pasakojančius apie partizanų godas ir nežinią, ir visiškai nepakeliama skaityti apie skaičius ir faktus, įvykius, liudijančius nesuvokiamą mūsų taikios, kultūringos ir religingos tautos budelių žvėriškumą, apie tautos dvasią, slypinčią poezijoje ir maldoje, dainoje, kuri viena turėjo atlaikyti nužmogintos sistemos šturmą. Bet skaitau, klausausi tų dainų ir verkiu. Ir vėl skaitau. Tada siela apsivalo ir išlaisvėja. Tokia tad jūsų šventojo karo galia. Gyvenome turėdami savo herojus. Štai pagarba proseneliui knygnešiui Antanui Briedžiui (Briedeliui) buvo neišjudinama, kaip ir močiutės laimė, kad galėjo mokytis pas Gabrielę Petkevičaitę-Bitę. Kokio naujo bičiulio kaina akyse tuoj pakildavo, jei sužinodavome, kad jo giminėje buvo rezistentų ar nukentėjusių nuo genocido. Pasakojimų klausydavomės ausis pastatę, kvapą užgniaužę. Kadangi sesuo Dalia buvo katalikė ir slapta vienuolė tretininkė, pamenu, kaip gaudavo pasiskaityti prastas Katalikų Bažnyčios kronikos kopijas, atnešė į namus Naująjį Testamentą. Atėjo eilė ir Vydūno raštams. Lankėmės pas kun. Česlovą Kavaliauską, tėvus Stanislovą ir Joną Lauriūną, važiavome į Orvidų sodybą, Pivašiūnus... Kalbėjomės, ieškojome tiesos. Kas nutiko lietuviams, kuriems jau nebereikia taip sunkiai atkovotos kalbos? Spaudos atgavimo dieną valdžia mojuodama liberalizmo bizūnu pasitiko ekonominėmis ir etinėmis represijomis laisvai spaudai ir nuolaidžiavimu Lietuvos lenkų pretenzijoms. Tai nematytas ir negirdėtas posūkis mūsų istorijoje. Tačiau žodis vis dar neuždraustas. Kalbėtis vis dar galima. Tad ir kalbėkimės. Iš Rytų kylant tai pačiai grėsmei, supranti, kad pasaulis nedaug pasikeitė, kad iš baisių karo ir okupacijos padarinių nepasimokyta, nei čia, nei Europoje, todėl Stalinas tebėra gyvas ne tik televizijos filmuose ir rusų transliuojamuose mums kanaluose ir žiniose, atgimęs naujojo jų prezidento su išraiškingu vardu Vladi-mir pavidalu. Jis gyvas pirmiausia ta pačia klastinga, šėtoniška melo dvasia ir apgaulėmis, sutarčių laužymu, žmonių ir tautų žeminimu, patyčiomis iš priešo. Stalinizmas ne tik nebuvo vakariečių pasmerktas, bet ir suprantamas kaip koks gėris, nes geležinė ranka patikimai laikė milijonus, o dar vienpusiškai pasisavino Antrojo pasaulinio karo pergalės vainiką. Tai nėra anachronizmas, o nauja grėsmės fazė. Civilizuotu požiūriu, kai į tuštumą negali nueiti nebaigti darbai ir tironas paliktas nenubaustas pasaulio bendruomenės, šis darbas perkeliamas ant kitų kartų pečių. Deja, tai egzaminas, kurį gali tekti išlaikyti jau kitiems, todėl partizanų darbas dar nebaigtas, o jūs, gerbiamieji, galite perduoti savo patirtį. Norėčiau paklausti, ar jūs, nematomieji viso, kas mums švenčiausia, gynėjai, nesijaučiate vėl apkasuose, žeminėse. Aš, net ir to nepatyrusi, jaučiuosi lyg gyvenčiau tremtyje jau penkiolika metų. Ir atrodo, kad greitai teks persikelti į pogrindį, išeiti į mišką. Taip atrodo jau nuo tada, kai iki dantų ginkluota policija ėmė nekaltus žmones arba apyaušriu pagal senas čekistines tradicijas gąsdino gydytojus kratomis. Vis nesaugiau darosi gyventi gimtajame mieste, istorinėje Lietuvos sostinėje, kažkam vis dar Wilno, o į užmiestį tenka važiuoti su autobusiukais, ant kurių pažymėtos vietovės svetima kalba. Kai mokslo ir visi darbštūs, dori žmonės priversti gyventi žemiau skurdo ribos, o senoji patarlė Kas skaito, rašo, valgyt neprašo nebeveikia, kai gerai gyvena valdžiai tarnaujantieji ir tos valdžios remiami svetimieji (skandinavų bankai ir užsienio verslas), nuo tada ir neramu. Nesulaukiame, kada bus išspręstos Vytauto Pociūno žūties, Sausio 13-osios bylos. Apie partizanų kovas istorikai bijo rašyti mokslo darbus, o jei rašo, tai ir partizanus, ir stribus, pridengdami moksliniu objektyvumu, vaizduoja kaip lygiaverčius herojus. Iš tokio dviveidiškumo, istorijos balinimo ir įvykių Ukrainoje galima spręsti, kad tautų naikinimo būdai pasikeitė. Konvencinis karas rodo, kad didvyrių jau nebereikia, ir kalėti, tapti kankiniu nebemadinga. Iš kovotojo geriau padaryti nevykėlį ir kvailį... Dabartinė Europa, paskendusi dideliuose pinigų žaidimuose ir mažuose tiksluose, nesigirdi garsių intelektualų balsų, užstojančių mažas tautas. Prašneka tik Vladimiras Bukovskis ar Adamas Michnikas, dar vienas kitas. Gal jų balsas skęsta euroviziniuose triukšmuose? Jų vietoj pasirinkčiau kovą mažųjų pusėje. Todėl nesuprantu tokios europiečių laikysenos, kuri pavojinga ir jiems patiems. Kol mūsų neveda į dujų kameras, tol turime iš Dievo gautą laisvą valią ir asmeninio apsisprendimo galimybę. Niekas to iš mūsų neatims. Laikykime dabartį Dievo išbandymu. Juk amžinosios vertybės išliks ir nugalės. Dievas absoliutus gėris. Blogis nei absoliutus, nei amžinas. Ši nuostabi vieta gyva prisiminimais ir paminklais, pastatytais laisvės kovotojams. Man miškas šventas, o ypač dėl to, kad tai buvo jūsų, partizanų, namai. Esu įsitikinusi, kad Lietuva išliks tol, kol išliks bent vienas savo dvasia laisvas lietuvis, nesuklupęs prieš jokį botagą, Dievo akivaizdoje iki paskutinio atodūsio ramiai vykdantis savo priedermę. Jis juk žino, kad Dausose jo laukia visa Dievo kariauna, likimo draugai ir bendražygiai, prie gimtojo sodžiaus vartų danguje rymo jų mylimosios ir motinos. Atsiskaitant Viešpačiui, atliks jie garbės sargybą šimtai, tūkstančiai jų stovės kaip mūras. Išties, kaip apaštališkojo stoto šventieji, gali padėti ir dabar, tik paprašykime jų užtarimo. Jie laukia, jie šalia. Neapvilkime jų.
Kalba, pasakyta gegužės 17 dieną Mūšios parke, Didžiosios Kovos partizanų apygardos metinėje šventėje (spausdinama sutrumpintai).
© 2014 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |