Pirmasis puslapis
Aktualijos
Istorija
    ir dabartis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Nuomonės
Ora et labora

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai

Kodėl esame „Grūto parko“ žaisliukai

Povilas Urbšys

Europos Taryba, įsteigta 1949 metais, gerokai prieš Europos Sąjungos sukūrimą, taip suformulavo vieną iš pagrindinių savo tikslų – ginti žmogaus teises, pliuralistinę demokratiją ir teisėtumą. 1985 metais Europos Tarybos valstybės narės priėmė Europos vietos savivaldos chartiją, kurioje konstatavo, jog savivaldos institucijos yra bet kurios demokratinės santvarkos pagrindas, o piliečių teisė dalyvauti tvarkant viešuosius reikalus – vienas iš demokratijos principų.

Daugelis iš sovietinės tironijos išsivadavusių Rytų Europos valstybių būtent taip suvokė naujos – pilietinės – visuomenės kūrimą. Nuo 1990 metų šiose postkomunistinėse šalyse buvo pradėtos savivaldos reformos smulkinant administracinius teritorinius vienetus. Reformų pagrindinis tikslas – savo piliečiams suteikti realias savivaldos galias, priartinti savivaldą prie žmogaus, o ne partijos poreikių. Pavyzdžiui, savivaldybių skaičius Slovėnijoje po nepriklausomybės paskelbimo nuo 1991 iki 2008 metų išaugo nuo 62 iki 210, Vengrijoje – beveik dvigubai: nuo 1610 iki 3135, Slovakijoje 1989–2002 metais – nuo 2694 iki 2891, ten net 68 proc. savivaldybių gyventojų skaičius yra mažesnis nei tūkstantis. Čekijoje po įvykdytos reformos keturis penktadalius žemiausios savivaldos grandies – komunų – sudaro mažiau nei tūkstantis gyventojų. Nors Estija ir Latvija formavo vieną savivaldos lygį, tačiau net ir turėdamos rusakalbių problemą savo valstybėse drąsiai smulkino iš sovietinių laikų paveldėtus savivaldybių teritorinius vienetus: Estijoje šiuo metu yra 226 savivaldybės, o Latvijoje – 119. Tokiu būdu buvo padėti pagrindai kurti valstybę ne tenkinant politinių partijų poreikius, o atstovaujant piliečių interesams.

Lietuva dešiniųjų ir kairiųjų partijų sovietinio mentaliteto lyderių dėka liko šio proceso nuošalyje. Su savo sustambintomis šešiomis dešimtimis savivaldybių tapome tarsi sala Europos demokratinių valstybių žemėlapyje, nors net Maltos saloje, kurioje gyvena 418 tūkst. gyventojų, jų yra daugiau – 68. Be to, Lietuvoje savivaldybių tarybos renkamos rinkiminėse apygardose, suskirstytose pagal šiuos sovietinius teritorinius darinius – atlikti tik daliniai, kosmetiniai pakeitimai. Objektyvumo dėlei reikia pažymėti, jog sovietiniais laikais, be rajonų, buvo ir smulkesnių darinių – apylinkių. Visuose šiuose sovietinės savivaldos lygmenyse komunistų valdžia leido imituoti demokratiją – rinkti valdžią vienmandatėse apygardose. Dabartinė nepriklausomos Lietuvos valdžia net ir tokiai imitacijai be ceremonijų padarė galą. Išties paradoksalu: rinkimų teisę turintys piliečiai pusę Seimo narių gali išrinkti pagal partinius sąrašus, o kitą pusę – vienmandatėse apygardose, o vietos savivaldoje, kuri turėtų būti arčiausiai žmonių poreikių, LR piliečiai gali rinktis tik pagal jiems pasiūlytus sąrašus ir tik išsaugotose sovietinio dydžio savivaldybių rinkimų apygardose. 

Kai kas gali prieštarauti, jog, pavyzdžiui, Estijoje ir Latvijoje į vietos savivaldybių tarybas renkama tik pagal sąrašus. Kaip minėjau, ten savivaldybės teritoriniai vienetai smulkesni. Vidutiniškai vienoje Estijos savivaldybėje gyvena 5 930, Latvijos – 18 820, o Lietuvos – 54 780 gyventojų. Atitinkamai savivaldybių rinkimų apygardų skaičius Estijoje – 222 (vidutinis rinkėjų skaičius – 5055), Latvijoje – 119 (vidutinis rinkėjų skaičius – 12 533), o Lietuvoje – 60 (vidutinis rinkėjų skaičius – 42 555).

Smulkių savivaldybių privalumai yra jau seniai nustatyti mokslininkų, tyrinėjančių viešojo administravimo sritį. Vadinamoji savivaldybių teritorijų fragmentacija (sumažinimas) tiesiogiai daro įtaką glaudesniam vietos valdžios atstovų ir gyventojų bendravimui, aiškesniam vietos valdžios atstovų atsakomybės ir atskaitomybės mechanizmui, stiprina gyventojų iniciatyvą dalyvauti vietos bendruomenės gyvenime, mažina biurokratizmo apraiškas, skatina teritorinių savivaldybių konkurenciją bei inovacinę veiklą.

Deja, Lietuvos politinės partijos, nuo kurių priklauso sprendimai, vis dar atsisako suvokti, jog piliečių įsitraukimas į valstybės reikalų tvarkymą yra tiesiogiai susijęs su mūsų krašto gerove ir saugumu. Sustabarėjusių partinių „vadukų“ mentalitete giliai įsitvirtinusi nuostata, jog ne partijos turi tarnauti žmonėms, o žmonės turi aptarnauti partijas. Kol vyraus tokia nuostata, neverta tikėtis ir sprendimų, kuriais būtų sumažintos savivaldybių teritorijos ar būtų nuspręsta savivaldybės tarybos narius rinkti ne pagal sąrašus, o vienmandatėse apygardose, merus – tiesiogiai, išlaisvinant juos nuo partinių įsipareigojimų, suteikiant veiksmingas galias savivaldybės administracijai. Nebus išdrįsta atkurti ir pirmąjį savivaldybės lygmenį – seniūnijas – su tarybomis ir tiesiogiai išrinktais seniūnais, panaikinti butaforinius seniūnaičius ir kvaziregionines tarybas pakeisti realiomis regioninio lygmens piliečių atstovybėmis.

Baigiantis pavasario sesijai buvo pabandyta pateikti apsvarstyti kelis metus Seimo stalčiuose dūlėjusį pasiūlymą esamas sustambintas savivaldybės rinkimų apygardas padaryti smulkesnes ir jose rinkti tarybos narius iš mažesnių sąrašų ir taip nustatyti didesnę renkamų savivaldybės tarybos narių atsakomybę bei glaudesnį ryšį su juos renkančiais žmonėmis. Pagal projektą tokių apygardų sąrašuose galėtų būti nuo dviejų iki penkių kandidatų, o jie būtų renkami konkrečių savivaldybės teritorijų gyventojų balsais. Taip išrinkti savivaldybės tarybos nariai būtų tiesiogiai priartinti prie konkrečios gyvenamosios teritorijos problemų sprendimo – juk dabar žmonės, susidūrę su problemomis savo gyvenamojoje vietoje, niekaip negali prisišaukti tarybos narių, urmu išrinktų sustambintose sovietinio tipo savivaldybės rinkimų apygardose. Dėl tos priežasties atskiros savivaldybės gyvenamosios teritorijos tvarkomos netolygiai, o vietos savivaldybės tarybos nariai kai kuriose vietose yra visiškai nepažįstami. Nėra ir veiksmingo ryšio su vietos bendruomenėmis, kurių Lietuvoje jau yra apie 2000.

Tokio pasiūlymo pranašumų yra ir daugiau: rinkdami savo atstovus sumažintose apygardose žmonės turėtų aiškesnių kriterijų, ir kaip vertinti kandidatus, jų rinkimines programas, kaip tam tikrų tos vietos žmonėms rūpimų problemų sprendimo būdus, ir pačių kandidatų gebėjimus atstovauti jų interesams.

Kita vertus, tai sudarytų sąlygas pačioms partijoms ugdyti realius savo lyderius – juos pasirinktų žmonės, o ne partijų vadovybės. Galbūt todėl į šį siūlymą labai neigiamai sureagavo sustabarėjusių partijų vadovai – jie iškart suprato, kad siūloma rinkimų sistema atims iš jų galią formuoti rinkimų sąrašus pagal lojalumą vadukams, o partijos viduje atsiras konkurencija – lyderiai, kurie gali būti išrinkti žmonių tiesiogiai.

Tai, kad prieš šitą siūlymą susivienijo ir dešinieji, ir kairieji, – joks atsitiktinumas. Vienas iš pagrindinių iniciatorių, blokavusių šitas pataisas, buvo konservatorius Jurgis Razma, per svarstymus komitetų posėdžiuose pademonstravęs komunistinių laikų partinio veikėjo mentalitetą. Savivaldybių asociacijos merai su R. Malinausku priešakyje pareiškė tuos pačius nuogąstavimus. Tai irgi nieko nuostabaus – jiems partija yra tarsi įmonė, kurioje spręsti turi akcijų valdytojai. J. Razmos pasiūlymą atmesti šį projektą palaikė bolševikinė šio Seimo dauguma, susidariusi iš konservatorių, socialdemokratų, Darbo partijos ir Liberalų sąjūdžio balsų – jų sprendimu sovietinės savivaldos teritorijų suskirstymas liko nepajudintas.

Jau kuris laikas politologai pabrėžia: partijoms stinga naujų idėjų, trūksta naujų lyderių. Bet juk lyderiai savaime, iš niekur nieko neatsiranda – tik tiesiogiai dalyvaudami politikoje, kuri pirmiausia atstovauja viešajam interesui. Būtent savivalda ir yra ta pirmoji pakopa, kurioje ugdomi politikai. Su patirtimi, atsinešta iš savivaldos, su tomis nuostatomis jie toliau formuoja ir politiką Seime. Tik piliečių savivalda gali išugdyti politinius lyderius, kurie atstovautų žmonių interesams. Deja, reali savivalda sustabarėjusios partijoms nereikalinga, nes joms savivalda tėra ūkinių reikalų tvarkymas, tenkinant finansinių grupių interesus, grimztant į korupcinį liūną.

Kas ugdo mūsų politikus? Kas ugdo pilietinį sąmoningumą? Jeigu mes išsaugojome savivaldoje tuos pačius sovietinių savivaldybių darinius su kosmetiniais pakeitimais, akivaizdu, kad šitoje aplinkoje nieko naujo ir negali atsirasti. Mes tik patobulinome sovietinę sistemą, renovavome sovietinę stagnaciją. O paskui stebimės: ir kodėl pas mus niekas nevyksta, kodėl nesiformuoja pilietinė visuomenė?

Visa tai matydami turime pripažinti: niekas nesikeis tol, kol nepasikeis politikų mentalitetas ir jie nesuvoks, kad piliečių savivalda visų pirma reikalinga pačioms partijoms, nes tik ji padėtų joms nuolat atsinaujinti ir turėti realių lyderių – reali konkurencija tarp lyderių ir jų idėjų gali atsirasti tik savivaldos lygmeniu. Šią valdžios impotenciją – ir pačių partijų, ir jų lyderių – ypač gerai parodė paskutiniai rinkimai. Tada ir reikalingi tokie veikėjai kaip Guogos – it vestuvių generolai, kad pritrauktų rinkėjų dėmesį.

Paradoksas – visa tai kažkodėl vadinama skambiu naujos politikos formavimo vardu, nors išvada akivaizdi: esame krizinėje situacijoje. Nėra realių naujų lyderių ir nėra naujų idėjų, kurios pritrauktų žmones. O svarbiausia, panaikinta galimybė žmonėms atsirinkti, atskirti grūdus nuo pelų. Įvirtinta urminė sąrašinė sistema, kai sąrašus sudaro partiniai vadukai, daro žalą ir pačioms partijoms, ir piliečiams – neugdomas jų sąmoningumas, pilietinis raštingumas. Neturėdami realios savivaldos, netapsime brandžia pilietine tauta ir nesukursime valstybės, kurioje būtų gerbiamas tautos ir eilinio žmogaus orumas. Sustabarėjusioms Lietuvos partijoms žmogus, kaip valstybės kūrėjas, – atgrasi būtybė, kelianti pavojų jų išsaugotam sovietiniam rezervatui. Šiam „Grūto parko“ elitui žmogus – mechaninis žaisliukas, veikiantis kontroliuojamo pilietiškumo principu „noriu – prisuku, noriu – ne“, o savivalda tėra tik jų prisukimo mechanizmas.

Tai kam tada 1992 metų referendume priimtos Konstitucijos pirmajame straipsnyje įrašėme: „Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika“? Ir kaip ši valstybė galėjo tapti demokratine respublika be esminio demokratinės santvarkos pagrindo – realios piliečių savivaldos?

© 2014 „XXI amžius“