|
RUBRIKOS
|
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
Atstatyto paminklo atidengimu Obeliuose įprasmino Birželio sukilimo metines
Praėjusį sekmadienį, birželio 22-ąją, Obeliuose (Rokiškio r.) iškilmingai atidengtas paminklas 1941 metų Birželio sukilėliams ir sovietinės okupacijos aukoms atminti. Įspūdingas betoninis monumentas Obelių kapinėse, prie žuvusių Birželio sukilimo dalyvių kapų, vietos gyventojų lėšomis buvo pastatytas ir atidengtas 1942 metais. Tai buvo monumentalus statinys, turintis 8 metrus pločio ir tris metus aukščio, sudarytas iš kelių dalių Gurijaus Kateščenkos suprojektuotas įspūdingas betoninis monumentas Obelių kapinėse, prie žuvusių Birželio sukilimo dalyvių kapų, buvo pirmas ir vienintelis paminklas Birželio sukilimo aukoms atminti visoje Lietuvoje. Tačiau antrosios sovietinės okupacijos metais paminklas buvo nugriautas. Obeliečiai puoselėjo viltį atstatyti memorialą, betgi, kaip pasakojo atstatymo darbų iniciatorius Donatas Smalinskas, atstatyti vis nesisekė. Pagaliau atėjo lauktas momentas Obeliuose paminklas Birželio sukilėliams gruodį jau buvo atstatytas, o dabar ir atidengtas. |
||
|
|
||
1941 metų sukilimas paminėtas Kaune
Nedidelis, apie 20 žmonių būrelis kauniečių sekmadienio vidurdienį paminėjo 74-ąsias Birželio sukilimo metines. Dalyvavo Savivaldybė atstovai, Sąjūdžio Kauno skyriaus nariai, Seimo narys Rytas Kupčinskas. Kalbėjo Leonas Juozonis, menantis sukilimo dalyvių laidotuves ir ieškantis priemonių, kaip paveikti atsakingus valdžios žmones pagerbti sukilėlius, kraštotyros puoselėtoja Emilija Stanikaitė ir kiti. Buvo padėtos gėlės ir žvakutės. Gaila, lietus greitai išvaikė minėjimo dalyvius. Gausesnio būrio eitynės nuo Rotušės aikštės iki Ramybės parko, kur palaidoti sukilėliai, prie paminklo Birželio sukilėliams atvyko apie 17 valandą. Paminėjimą organizavo Tautininkų sąjungos Kauno skyrius. Poetė Danutė Vaskėlaitė perskaitė jausmingą eilėraštį apie Lietuvą ir jos didvyrius. Kalbėjo nenuilstantis patriotinių eisenų organizatorius Tomas Skorupskis. Prisiminimais apie sukilimą ir dalyvavimą gydant sužeistus sukilėlius pasakojo Valerija Vitkauskienė. Jai, kaip buvusiai skautei, sukilėliai pasiūlė dirbti sanitare. Valerija gelbėjo sužeistuosius prie Panemunės tilto, vežė juos į Karo ligoninę. Prie Karmėlavos vykusiuose susišaudymuose nukentėjusius sukilėlius, esant 34° C laipsnių karščiui, vežė į Klinikas. Už tai teko atkentėti devynerius metus Pečioros lageryje. |
||
|
|
||
Dėl straipsnio apie Pirčiupių tragediją Sunkiai sergantis monsinjoras Alfonsas Svarinskui iš ligoninės susijaudinęs paskambino dėl vieno XXI amžiuje neseniai publikuoto straipsnio. Jame buvo rašoma apie Pirčiupių tragediją, kai 1944 metais vokiečiai sudegino šį tarp miškų Varėnos rajone išsidėsčiusį lietuvių kaimą, esantį netoli nuo sienos su Baltarusija. 1944 m. birželio 3 d. SS 16-ojo pulko 3-ojo bataliono 9-oji ir 10-oji kuopos išplėšė kaimą, o Pirčiupių gyventojus sudegino gyvus. Taip jie atkeršijo už sovietų partizanų nužudytus kelis vokiečių kareivius. Žuvo 119 žmonių. Išsigelbėjo 39 gyventojai, tuo laiku suspėję pasislėpti miške. Tik po savaitės Valkininkų klebonui kun. Juozui Bardišauskui leista palaidoti aukas. Dar svarbu ir tai, kad netoliese buvę sovietiniai partizanai nesikišo į 20 vokiečių kareivių vykdytą egzekuciją prieš Pirčiupių kaimo žmones. 1947 metų tragedijai atminti Pirčiupiuose buvo pastatyti du aukšti kryžiai, vėliau jų atsirado daugiau, tačiau sovietai juos sunaikino. |
||
|
|
||
|
Birželio 7 dieną Jungtinėse Amerikos Valstijose mirė 1941 m. birželio 23 d. sukilimo vadas Pilypas Žukauskas (Narutis). Jis gimė 1920 m. gegužės 26 d. Piatigorske. Šeimai grįžus į Lietuvą, įstojo į Panevėžio gimnaziją. Joje pirmiausia dalyvavo vilkiukų (skautų) susirinkimuose. Pilypo draugui paskatinus jį patarnauti šv. Mišioms, tapo ateitininku (tuomet jau draudžiamos organizacijos nariu). Čia jam labai patiko. Panevėžio gimnazijoje dirbo iškilūs kunigai kapelionai (A. Lipniūnas, A. Sušinskas). Kapelionui rekomendavus, Pilypas ėmėsi vadovauti gimnazijos ateitininkų kuopai. Pabaigęs gimnaziją, P. Žukauskas įstojo į Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) elektrotechnikos fakultetą. Universiteto korporacijų veiklą koordinavo korporacijų taryba. Ji buvo renkama studentų, korporacijos narių. P. Žukausko vadovaujama ateitininkų korporacija Grandis buvo viena stipriausiųjų. Ji surinkdavo daugiausiai balsų, o P. Žukauskas buvo išrinktas korporacijų tarybos pirmininku. Ši korporacijų taryba vadovavo studentų veiklai, tokiu būdu tapdama studentų antibolševikinio pogrindžio centru. P. Žukauskas tapo studentų antibolševikinio pasipriešinimo vadu. Plečiant pasipriešinimo veiklą, korporacijų taryba ėmėsi konkrečių uždavinių. Įsijungus A. Damušiui, L. Prapuoleniui, J. Vėbrai, paruošta sukilimo koncepcija jį pradėti vokiečiams pradėjus karą, kai savomis jėgomis galima pasipriešinti sovietų okupacinėms jėgoms, o įgijus krašte vyraujančią jėgą, skelbti Deklaraciją apie atstatomą Nepriklausomą Lietuvą ir atstatyti krašte administraciją. Nepriklausomos Lietuvos atstatymo Deklaracija buvo paruošta ir pasiruošta jos paskelbimui. Sekmadienį, birželio 22-ąją, Narutis sukvietė pasitarimą Kaune, senelių namuose, kur buvo paskirstytos užduotys sukilimui. Sukilimo vadu tapo Pilypas Žukauskas (Narutis). Sukilimui plečiantis, buvo įvardintas šio judėjimo titulas Lietuvių aktyvistų frontas. Jo vardu vyko tolesni sukilimo veiksmai. |
||
|
|
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |