Pirmasis puslapis
Aktualijos
Istorija
    ir dabartis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Nuomonės
Ora et labora

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai

„Bažnyčios kronikos“ fondo apdovanojimas – ir „XXI amžiaus“ apžvalgininkui

Kauno arkivyskupas Sigitas Tamkevičius ir „Bažnyčios kronikos“ laureatai Mindaugas Buika bei Antanas Gailius

Jau šešioliktus metus iš eilės, nuo 1999 metų, minint Pasaulinę visuomenės komunikavimo priemonių dieną, Kauno arkivyskupas Sigitas Tamkevičius „Bažnyčios kronikos“ fondo vardu paskelbia apdovanojimus žiniasklaidininkams už sąžiningos ir principingos žurnalistikos bei krikščioniškųjų vertybių puoselėjimą viešojoje erdvėje. Šiais Šeimos metais „Bažnyčios kronikos“ fondas pareiškė padėką ir apdovanojo:

poetą ir vertėją Antaną GAILIŲ – už kryptingai įgyvendinamą šv. Jono Pauliaus II skelbtą siekį persmelkti kultūrą krikščionybės druska; už literatūriškai įtaigų, bendražmogiškai gilų ir egzistenciškai jautrų pamatinių krikščioniškų klausimų, kultūros reiškinių ir kasdienybės patirčių apmąstymą komentaruose, esė, interviu, skelbiamuose katalikų radijo „Mažosios studijos“, „Artumos“ bei „Naujojo Židinio-Aidų“ žurnalų ir kitų žiniasklaidos kanalų; už uolų krikščioniškojo gyvenimo liudijimą, suderinantį šeimos pašaukimą su reikliu vertėjo ir rašytojo profesionalumu bei plačiašake visuomenine kultūrine veikla; už sektiną nuostatą plėtoti autentiškas susitikimo kultūros erdves, kelti pakrikštytųjų intelektualų atsakomybės už Bažnyčią, valstybę ir tautą klausimus, žadinti visų pilietinį budrumą, ugdyti krikščioniškąją brandą;

Kodėl esame „Grūto parko“ žaisliukai

Povilas Urbšys

Europos Taryba, įsteigta 1949 metais, gerokai prieš Europos Sąjungos sukūrimą, taip suformulavo vieną iš pagrindinių savo tikslų – ginti žmogaus teises, pliuralistinę demokratiją ir teisėtumą. 1985 metais Europos Tarybos valstybės narės priėmė Europos vietos savivaldos chartiją, kurioje konstatavo, jog savivaldos institucijos yra bet kurios demokratinės santvarkos pagrindas, o piliečių teisė dalyvauti tvarkant viešuosius reikalus – vienas iš demokratijos principų.

Daugelis iš sovietinės tironijos išsivadavusių Rytų Europos valstybių būtent taip suvokė naujos – pilietinės – visuomenės kūrimą. Nuo 1990 metų šiose postkomunistinėse šalyse buvo pradėtos savivaldos reformos smulkinant administracinius teritorinius vienetus. Reformų pagrindinis tikslas – savo piliečiams suteikti realias savivaldos galias, priartinti savivaldą prie žmogaus, o ne partijos poreikių. Pavyzdžiui, savivaldybių skaičius Slovėnijoje po nepriklausomybės paskelbimo nuo 1991 iki 2008 metų išaugo nuo 62 iki 210, Vengrijoje – beveik dvigubai: nuo 1610 iki 3135, Slovakijoje 1989–2002 metais – nuo 2694 iki 2891, ten net 68 proc. savivaldybių gyventojų skaičius yra mažesnis nei tūkstantis. Čekijoje po įvykdytos reformos keturis penktadalius žemiausios savivaldos grandies – komunų – sudaro mažiau nei tūkstantis gyventojų. Nors Estija ir Latvija formavo vieną savivaldos lygį, tačiau net ir turėdamos rusakalbių problemą savo valstybėse drąsiai smulkino iš sovietinių laikų paveldėtus savivaldybių teritorinius vienetus: Estijoje šiuo metu yra 226 savivaldybės, o Latvijoje – 119. Tokiu būdu buvo padėti pagrindai kurti valstybę ne tenkinant politinių partijų poreikius, o atstovaujant piliečių interesams.