|
Dėl straipsnio apie Pirčiupių tragediją
Sunkiai sergantis monsinjoras Alfonsas Svarinskui iš ligoninės susijaudinęs paskambino dėl vieno XXI amžiuje neseniai publikuoto straipsnio. Jame buvo rašoma apie Pirčiupių tragediją, kai 1944 metais vokiečiai sudegino šį tarp miškų Varėnos rajone išsidėsčiusį lietuvių kaimą, esantį netoli nuo sienos su Baltarusija. 1944 m. birželio 3 d. SS 16-ojo pulko 3-ojo bataliono 9-oji ir 10-oji kuopos išplėšė kaimą, o Pirčiupių gyventojus sudegino gyvus. Taip jie atkeršijo už sovietų partizanų nužudytus kelis vokiečių kareivius. Žuvo 119 žmonių. Išsigelbėjo 39 gyventojai, tuo laiku suspėję pasislėpti miške. Tik po savaitės Valkininkų klebonui kun. Juozui Bardišauskui leista palaidoti aukas. Dar svarbu ir tai, kad netoliese buvę sovietiniai partizanai nesikišo į 20 vokiečių kareivių vykdytą egzekuciją prieš Pirčiupių kaimo žmones. 1947 metų tragedijai atminti Pirčiupiuose buvo pastatyti du aukšti kryžiai, vėliau jų atsirado daugiau, tačiau sovietai juos sunaikino.
Mons. A. Svarinskas aiškino: Laikraštyje XXI amžius apie Pirčiupius ne viskas teisingai parašyta. Skaičiau tą straipsnį ir jaudinausi. Žurnalistė gal nežino faktų ir taip gadina laikraštį. Juk tai Genriko Zimano raudonųjų partizanų būrys, veikęs Rytų Lietuvoje, nušovė vokiečių kareivius ir pasitraukė į mišką, ir tada vokiečiai pagal savo paskelbtus karo įstatymus sudegino kaimo gyventojus, nes priskyrė, kad tai jie ar su sovietinių partizanų pagalba apšaudė vokiečių kareivius. Kodėl nerašoma apie tai ir paslepiama tikroji priežastis? Raudonieji partizanai žinojo, kad vokiečiai elgiasi pagal jų paskelbtus karo įstatymus kur nors nužudžius vokiečius jie iškart keršija visam kaimui. Taip ir po Zimano būrio užpuolimo buvo sudeginti tie Pirčiupių kaimo lietuviai. Zimanas, po karo toliau prisidėjęs prie represijų, tapo net svarbiausio sovietų okupacinio laikotarpio propagandinio laikraščio Tiesa, nuodijusio lietuvių dvasią, redaktoriumi. Lietuviai tikrai nėra nusiteikę prieš žydus, nors šie dažnai ir parėmė sovietų valdžią, jų partizanų būriai, kaip ir Zimano vadovaujamas, kovojo už sovietinę santvarką, be to, prieš karą ir po karo dirbo NKVD tardytojais ir buvo labai žiaurūs, tačiau lietuviai karo metais gelbėjo nacių valdžios skriaudžiamus žydus. Ir daug jų išgelbėjo. Tai dabar minėti vengia beveik visa žiniasklaida, pelnytai vadinama purvasklaida. Reikia parašyti, kaip kun. Bronius Paukštys, žinomas salezietis, išgelbėjo 200 žydų. O juk ir jis, ir kiti lietuviai ar lenkai kunigai labai rizikavo, nes pagal tuos pačius karo įstatymus galėjo būti sunaikinti. Išgelbėti tiek žydų, kai bet koks seklys ar nedoras žmogus gali įskųsti, yra karžygiškas poelgis. Juk reikia ir maistą parūpinti, ir vandens pateikti, ir išvietes padaryti tokiam būriui žmonių, ir visa tai nematant, nepastebint svetimiems, nes kartais ir netyčia galima išduoti. Nepamirštamasis garbingasis kanauninkas Petras Rauda irgi gelbėjo žydus. Net iš sovietinio lagerio jis apie 1965 metus buvo išlaisvintas jo išgelbėtų žydų dėka taip jie atsidėkojo, kad jis gelbėjo žydus. Monsinjoras pasakė ir tokį įdomų faktą, kuris nėra žinomas ar galbūt netgi slepiamas Lietuvoje: pagal žydų gelbėjimo mastus nacių okupacijos metais lenkai buvo pirmoje vietoje, o lietuviai antroje. O juk žydų tardytojų pirmosios sovietinės okupacijos metu buvo labai žiaurių, bet vis vien lietuviai juos gelbėjo. Be to, reikia žinoti, kad vieną žydą gelbstint prisidėdavo apie 12 žmonių. Žydus per karą, vokiečių okupacijos metais, gelbėjo apie 350 lietuvių. Apie tuos faktus reikia rašyti niekada jų nepamiršti. Ir reikia parodyti Bažnyčios indėlį į žydų gelbėjimo akcijas. Juk jeigu nerašysime, tai ir bus užmiršta. Reikia prisiminti ir apie prelato Mykolo Krupavičiaus bei buvusio žemės ūkio ministro Aleksos memorandumą vokiečiams, kuriuo jie aštriai pasisakė prieš nacių politiką Lietuvoje. Už tai prel. M. Krupavičius ir buvo vokiečių suimtas, jam teko patirti patyčias lageriuose, jis tik stebuklo dėka buvo išgelbėtas per bombardavimus dingus jo lagerio dokumentams prel. M. Krupavičius buvo išleistas į Regensburgo moterų vienuolyną, kur galėjo prisiglausti, sakė didelę kovos už tautos ir tikinčiųjų teises patirtį turintis devintą dešimtį baigiantis monsinjoras.
Žadėjome atsižvelgti į mons. A. Svarinsko pageidavimus ir rašyti apie lietuvių ir ypač kunigų pagalbą ir didžiulį pasiaukojimą gelbstint žydus nuo nacių persekiojimo. Tačiau sakėme, kad dėl mūsų padėties, kai visai susiaurintos laikraščio platinimo galimybės ir dėl lėšų trūkumo sumažintas darbuotojų skaičius net dviem trečdaliais, mums toks uždavinys yra faktiškai neįmanomas.
Nors ir blogai jausdamasis, mons. A. Svarinskas vakar išsirašė iš ligoninės, kad galėtų šiandien, penktadienį, vykti į Panevėžį, kur Tremtinių ir politkalinių būstinėje jis gaus galimybę pristatyti savo prisiminimų knygą. Padedamas gerų žmonių, mons. A. Svarinskas jau išplatino 1000 pirmojo leidimo egzempliorių, tiesa, didžiąją tiražo dalį padovanodamas.
Kviečiame panevėžiečius šiandien, penktadienį, ateiti 11 valandą į Tremtinių ir politkalinių namus (prie Katedros) ir pasiklausyti kovoje už Bažnyčią ir Tautą nusipelniusio Lietuvos kunigo bei nebrangiai įsigyti tikrai vertingą jo prisiminimų knygą. Joje aprašomas ilgas mons. A. Svarinsko gyvenimo tarpsnis iki pirmojo įkalinimo pabaigos (1964 metų).
© 2014 XXI amžius
|