2014 m. birželio 27 d.    
Nr. 26
(2097)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai

Popiežiškoji sporto doktrina

Mindaugas BUIKA

Popiežius Pranciškus su Tarptautinės
futbolo asociacijų federacijos (FIFA)
prezidentu šveicaru Jozefu Blateriu

Šventasis Tėvas su gimtosios
Argentinos futbolo rinktine

Šventasis Tėvas su Italijos
futbolo rinktine

Palinkėjimai futbolo pasauliui

Artėja Brazilijoje vykstančio svarbiausio sportinio žaidimo, futbolo, pasaulio čempionato baigiamoji stadija, atkrintamosios varžybos, kurios sutrauks dar didesnį šimtų milijonų mėgėjų ir sirgalių dėmesį. Todėl verta išsamiau apžvelgti popiežiaus Pranciškaus sielovadinius palinkėjimus visiems čempionato dalyviams – žaidėjams, teisėjams, rengėjams ir žiūrovams, kuriuose reiškiama viltis, kad šis svarbus tarptautinis įvykis taps ne tik sporto, bet ir tautų solidarumo švente, ugdančia susitikimo kultūrą. Iš Argentinos kilęs Šventasis Tėvas yra didelis futbolo gerbėjas ir tai žinant, įvairiomis progomis jam jau dovanota tokia gausybė žinomų komandų sportinių marškinėlių, kad jų turbūt užtektų visai komandai. Tačiau jis suvokia Bažnyčios misijų užduotį būti arti jaunimo visais jo gyvenimo aspektais, net ir sporte, kuris turi išskirtinę ugdomąją reikšmę ir gali svariai pasitarnauti evangelizacijai, krikščioniškų vertybių perteikimui. „Juk sportas – ne tik pramogavimo ir laisvalaikio praleidimo būdas, bet galimybė suvokti vertybes, kurios skatintų žmogaus gerumą bei padėtų visuomenei įtvirtinti taikingą ir brolišką visuomenę“, – aiškino popiežius Pranciškus birželio 12 dieną per Brazilijos nacionalinę televiziją transliuotoje kalboje.

Jis pastebėjo, kad sėkmingas komandinis žaidimas yra neįmanomas be lojalumo, atkaklumo, draugystės, dalijimosi ir solidarumo – be vertybių, kurios yra svarbios visai žmogaus egzistencijai ir ypač darniam bendruomenės sambūvio kūrimui. Taigi, sportą, ypač žaidimą, galima vadinti santarvės mokykla, kurioje būtų mokomasi kurti taikią ir darnią bei kūrybiškai aktyvią viešąją erdvę. Anot Šventojo Tėvo, tokiems egzistenciniams reikalams sporto praktikavimas pateikia tris svarbias pamokas, kurių pirmoji yra treniruotės, arba nuoseklaus fizinio ir dvasinio pasirengimo poreikis siekiant pergalės varžybose.

Bet juk visame prasmingame gyvenime, kurį galima įvardyti kaip kovą už geresnių rezultatų pasiekimą, reikalinga savos rūšies treniruotė, gebėjimų tobulinimas. Taigi, sportinio tvirtumo, stiprybės ugdymas tampa tinkamu įvaizdžiu, bendru asmens charakterio savybių lavinimui skatinant minėtų vertybių praktikavimą, pabrėžė popiežius Pranciškus. Jis akcentavo ir bendruomeniškus uždavinius, nes asmeninių savybių stiprinimui ir palaikymui reikalinga nuolatinė treniruotė, ir dar didesnės pastangos turi būti skirtos viso kolektyvo (komandos) švietimui ir auklėjimui, skatinant susitikimo bendrystę, draugišką sąveiką ir santarvę tarp individų. Tai yra taikaus sambūvio pagrindas visos tautos bei tarptautinės bendruomenės mastu visose jos veiklos ir būties srityse.

Pagarba saviesiems ir varžovams

Kita futbolo ir gal kiekvienos sporto rūšies praktikavimo pamoka susitikimo kultūros ugdymui yra sąžiningo ir teisingo žaidimo („fair play“) nuostatų akcentavimas. Iš tikrųjų žaisti komandoje ir pačiam stengtis iškilti nėra paprasta, kadangi pirmiausia reikia galvoti apie viso kolektyvo, o ne apie savo asmeninę gerovę ir sėkmę, aiškino Šventasis Tėvas kreipimesi į pasaulio futbolo čempionato dalyvius. Apibendrindamas jis sakė, jog tam, kad komanda laimėtų, „būtina įveikti individualizmą, egoizmą, visas netolerancijos, rasizmo, žmogaus pavertimo įrankiu, manipuliavimo, formas“. Popiežius Pranciškus pastebėjo, kad ne tik futbole ar kitame sportiniame žaidime šykštumas yra esminė kliūtis geresnių komandos rezultatų siekiams. Visada, kai stokojame dosnumo savo gyvenime, ignoruojame kitus mus supančius žmones, nukenčia visa bendruomenė, stabdoma visuomenės pažanga, todėl kiekvienas turi jausti atsakomybę tiek dėl komandos pergalių, tiek ir dėl nesėkmių. Pagaliau trečioji sporto pamoka santarvės kūrimui yra privaloma rungtyniaujančių varžovų tarpusavio pagarba. „Tikroji pergalės slėpinio vertė ir futbolo aikštėje, ir visame gyvenime – pagarba ne tik savosios komandos nariui, bet ir priešininkui“, – teigė Šventasis Tėvas. Kadangi komandiniame žaidime niekas negali laimėti vienas, tai bendruomeniškumo jausmas turi sieti ir varžovus: pralaimėjusieji gerbti laimėtojus, ir patys neturi būti atstumti. Po liepos 12 dieną vyksiančių finalinių rungtynių pasaulio futbolo čempiono taurė bus įteikta vienai nacionalinei komandai, tačiau išmokę minėtas sporto pamokas visi taps laimėtojais, sustiprinę mus vienijančius žmogiškumo saitus. Taip kalbėjo popiežius Pranciškus.

Apie pasirengimą dabar Brazilijoje vykstančiam pasaulio čempionatui, jį išsamiai informavo pernai lapkritį Vatikane apsilankęs Tarptautinės futbolo asociacijų federacijos (FIFA) prezidentas šveicaras Jozefas Blateris (Joseph (Sepp) Blatter). Tada buvo aptartos galimybės kaip geriau atsiliepti į Šventojo Tėvo prašymą, kad gaunamų didžiojo futbolo pajamų dalis būtų skirta paramai Brazilijos vargšams, vadinamųjų favelų (lūšnynų) gyventojams. Atkreiptas dėmesys į daugelio žmonių priverstinį išsikeldinimą iš apylinkių, kuriuose buvo statomi nauji stadionai, bei išaugusią prekybos žmonėmis (prostitucijos) riziką dėl gausybės užsienio sirgalių atvykimo. „Popiežius Pranciškus asmeniškai prašė manęs pabrėžti futbolo vaidmenį auklėjant jaunus žmones ir stiprinant pasaulio taiką, – po audiencijos žiniasklaidai pasakojo FIFA prezidentas. – Mes abu mylime futbolą ir, žinoma, kalbėjome apie šį žaidimą ta pačia futbolo kalba. Abu suvokiame savo atsakomybę ir žinome, kad savo pozityvia veikla galime suartinti tautas, padaryti pasaulį geresnį“. Tokia socialinė atsakomybė buvo pabrėžta ir pernai rugpjūtį vykusiame Šventojo Tėvo susitikime su Argentinos ir Italijos futbolo rinktinių žaidėjais ir treneriais prieš jų draugiškas rungtynes Romos Olimpiniame stadione. „Jūs, brangūs žaidėjai, esate labai populiarūs, žmonės jus seka, jumis domisi ne tik futbolo aikštelėje, bet ir už jos ribų. Todėl jums skirta didelė socialinė atsakomybė, – kalbėjo toje audiencijoje popiežius Pranciškus. – Jūs esate pavyzdys daugybei jaunų žmonių savųjų vertybių įkūnijimu gyvenime. Išnaudokite šią progą ir sėkite gėrį. Būdami sąžiningumo, pagarbos ir altruizmo pavyzdžiu, tapkite architektais supratimo ir santarvės, kurios mums labai reikia“. Iš tikrųjų futbolas yra didelė visuomeninė jėga, kadangi pasaulyje jį mėgsta žaisti netgi 1,2 milijardo žmonių. Beje, tokį pat skaičių narių turi ir Katalikų Bažnyčia.

Gyvenimo žaidimo iššūkis

Kaip tik dėl šio žaidimo populiarumo jam būdingas sąvokas Šventasis Tėvas naudojo birželio 7 dieną kreipdamasis į didžiulę įvairių šalių sportininkų minią, užpildžiusią Romos Šv. Petro aikštę. Čia jie buvo susirinkę paminėti masinės organizacijos, Italijos sporto centro (Centro sportivo italiana, CSI), įkūrimo 70-ąsias metines. Italijos sporto centras turi aiškias katalikiškas ištakas, kadangi 1944 metais, baigiantis Antrajam pasauliniam karui, kaip alternatyva smurtinėms kovoms, jis buvo įkurtas pagrindinio pasaulietinio sąjūdžio, Katalikų akcijos jaunimo skyriaus iniciatyva. Todėl CSI, turinčio savo sekcijas daugelyje parapijų, jubiliejines sukaktis stengiamasi paminėti drauge su Romos vyskupu: pirmąjį veiklos dešimtmetį Sporto centras dar 1954 metais atšventė šv. Petro aikštėje su popiežiumi Pijumi XII, o paskutinį kartą iki dabartinio toks susitikimas 2004-aisiais įvyko su šventuoju Jonu Pauliumi II, kuris irgi buvo žinomas sporto mėgėjas ir jaunystėje žaidė futbolą. Birželio 7 dienos kreipimesi į sporto klubų atletus, trenerius ir menedžerius bei visus sporto veikėjus (į susitikimą buvo atvykę ir Italijos nacionalinio olimpinio komiteto nariai, kurie Šventajam Tėvui įteikė savo vėliavą) popiežius Pranciškus dar kartą patvirtino sporto, kaip auklėjimo patirties, reikšmę, pabrėžė, kad ja reikia didžiuotis ir jausti ypatingą atsakomybę. Jis sakė, kad jauniems žmonėms yra trys patikimi keliai: mokykla ir studijos, sportas ir profesinis darbas, kuriais tvirtai žengiant galima išvengti sunkių žlugdančių priklausomybių: alkoholio ir narkotikų bei užsitikrinti ateities pergalių perspektyvas. Apie tai turi nuolat galvoti ir politikos veikėjai, kurie turi stengtis užtikrinti jaunimui studijų, užsiėmimo sportu ir darbinio užimtumo galimybes, tvirtino Šventasis Tėvas.

Kitas su sportu susijęs dalykas tai, kad jis turi likti žaidimu, iššūkiu siekiant geresnių rezultatų, varžybomis, o ne, pavyzdžiui, kokiu nors verslu ar paviršutiniška pramoga, kadangi tik lenktyniavimas duoda didesnę naudą kūnui ir sielai. Kreipdamasis į sportininkus, popiežius Pranciškus ragino juos ir gyvenimo žaidime kelti sau reikalavimus, kaip tai daroma sportinėse varžybose. Panašiu iššūkiu siekiant gėrio be baimės, su ryžtu ir entuziazmu turi būti veikimas Bažnyčioje ir visuomenėje sąveikaujant su Dievu ir kitais žmonėmis. Šventasis Tėvas kvietė tame žaidime nepasitenkinti vidutiniškosiomis lygiosiomis, bet parodyti viską, ką galima geriausio, pirmenybę teikiant tiems dalykams, kurie teikia prasmę ir turi amžiną vertę. „Ženkite į priekį, siekite pergalės, visada!“ – ragino popiežius Pranciškus sportininkus ir visus jaunus žmones. Svarbu, kad sporto klubai, ypač mėgėjiški, mokėtų priimti kiekvieną atletą, kuris nori įsijungti su reikiamu paprastumu ir švelnumu. „Kviečiu visus menedžerius ir trenerius pirmiausia būti priimančiais žmonėmis, gebančiais laikyti atviras duris kiekvienam, ypač mažiau pasižymėjusius, kad jie turėtų galimybę išreikšti save“, – kalbėjo Šventasis Tėvas. Vaikinams ir merginoms, kurie džiaugiasi gavę sportinius marškinėlius, kaip priklausomybės komandai ženklą, jis linkėjo „elgtis kaip tikri atletai, būti vertais jų dėvimos klubinės aprangos“ ir savo įsipareigojimą demonstruoti atitinkamu garbingu atsidavimu varžybose siekiant pergalės. Tokiame komandiniame žaidime, kuris savo susiklausymu ir tarpusavio pagalba yra svarbus ne tik sporte, bet visame gyvenime, neturi būti jokio perdėto individualizmo, „žaidimo dėl savęs“. Taip aiškindamas popiežius Pranciškus priminė, kad jo tėvynėje Argentinoje apie tokius žaidėjus individualistus kalbama, kad „tas vaikinas nori vienas praryti visą kamuolį“. Bet komandoje šitaip elgtis negalima, nes žaidimas turi bendruomeniškumo taisykles, kuriomis reikia vadovautis siekiant bendros sėkmės.

Sportas kiekvienoje parapijoje

„Priklausymas sporto klubui reiškia atmetimą kiekvieno savanaudiškumo, kiekvienos izoliuotumo formos, kadangi tai yra galimybė susitikti ir būti su kitais, pagelbėti vieni kitiems, rungtyniauti abipusiai vertinant, augant brolybėje“, – sakė Šventasis Tėvas. Jis priminė, kad daugelis jaunimo ugdytojų kunigų ir vienuolių užsiėmimą sportu labai tinkamai išnaudojo savo sielovadinėje misijoje. Beglobius jaunus žmones įtraukdami į futbolą ir kitus žaidimus, jie pasiekė gerų asmenybės lavinimo ir įsiprasminimo rezultatų, padėdami išvengti girtuoklystės, nusikalstamumo ir moralinio palaidumo pavojų. Popiežius Pranciškus nurodė nuostabų argentiniečių kunigo Lorenso Masos (Lorenzo Massa) pavyzdį, kai jis Buenos Airių gatvėse ieškojo jaunų žmonių žaisti jo parapijoje įrengtoje sporto aikštėje ir iš šio sumanymo vėliau susiformavo stiprus futbolo klubas, tapęs netgi čempionu. Popežius pastebėjo, kad ir Italijoje veiksmingų jaunimo ugdytojų vienuolių ir kunigų pastangų dėka bažnyčių bokštų šešėlyje susikūrė daug sportinių grupių ir klubų, pasiekusių gerų rezultatų, bet pirmiausia suteikusių prasmingą laisvalaikio praleidimą energija trykštantiems vaikams. „Puiku, jeigu kiekviena stambesnė parapija turi sporto klubą, – sakė Šventasis Tėvas. – Ir jeigu joje nėra tokios sporto organizacijos, tai kažko trūksta“. Jis paminėjo, kad tokios parapijų ir vyskupijų sporto entuziastų grupės turi būti įrašytos į sielovadinius planus ir visos krikščioniškos bendruomenės veiklą! „Sportas tokioje bendruomenėje gali tapti optimaliu misijų įrankiu, kurio pagalba Bažnyčia tampa artimesnė kiekvienam asmeniui, padeda jam ar jai atsiskleisti ir sutikti Jėzų Kristų“, – tvirtino popiežius Pranciškus.

Sveikindamas katalikiškas ištakas turintį Italijos sporto centrą su garbingu 70-mečio jubiliejumi ir džiaugdamasis, kad ši didelė organizacija išrinko jį savuoju kapitonu, Šventasis Tėvas ragino visus jo narius neužsisklęsti gynyboje ir pereiti į puolimą, tačiau žaisti draugiškai, pagal Evangelijos taisykles. Jis dar kartą pabrėžė, kad turi aktyviai sportuoti ne tik geriausieji, bet dėmesį reikia teikti kaip tik silpnesniesiems, kaip tai darė Jėzus Kristus. Kreipdamasis į sporto organizatorius, popiežius Pranciškus drąsino įtraukti į futbolą ir kitus žaidimus ypač periferijų vaikus ir suteikti jiems pagrindą vilčiai ir pasitikėjimui. Tai yra kelias, kuris neveda į alkoholio ar narkotikų priklausomybes bei kitas blogybes, kurios dažnai pasitaiko šiandien jaunų žmonių gyvenime. Baigdamas programinę kalbą, Šventasis Tėvas meldė sportininkams ir jų globėjams gausių Šventosios Dvasios dovanų, kad jos suteiktų stiprybės gyvenimo kelionėje, padarytų džiugiais ir drąsiais prisikėlusio Išganytojo liudytojais. Popiežius Pranciškus būdingu jam stiliumi prašė visų melstis ir už jį: „Kadangi aš irgi žaidžiu savo žaidimą, kuris yra jūsų ir visos Bažnyčios žaidimas, melskitės už mane, kad aš galėčiau jį žaisti iki tos dienos, kada Viešpats mane pasišauks pas save“.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija