|
Kodėl V. Landsbergis atsisakė Lietuvos pilietybės?
Povilas Gylys
Toks klausimas man kilo stebint referendumui skirtą televizijos laidą, kurioje buvęs Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas atvirai ir kietai agitavo žmones jame nedalyvauti. Man nekilo klausimo dėl to, kad jis pats atsisako vykdyti savo, kaip piliečio, pareigą. Negalėjo kilti abejonių ir dėl to, kad jis ir kitus mūsų šalies žmones ragina nedalyvauti išreiškiant pilietinę valią. Bet kuriam politiniu gyvenimu besidominčiam žmogui akivaizdu, kad toks kalbėjimas ir veikimas viešojoje erdvėje reiškia de facto pilietybės atsisakymą. Jei asmuo nevykdo savo pilietinės pareigos, jis faktiškai nusipilietina. Tokia persona realiai tampa ne piliečiu bent jau pagal vieną požymį. Taigi, kodėl jis taip pasielgė? Tikras pilietis domisi savo pilies, savo valstybės reikalais, jis pasiruošęs savo pilį ginti ne tik nuo fizinių, bet ir karinių pavojų. O juk egzistuoja ir nefizinės, neapčiuopiamos grėsmės realios padėties, bendrojo gėrio nesuvokimas, negebėjimas veikti solidariai bendro tikslo labui. Bet jei individui pilies, t.y. valstybės, reikalai nesvarbūs, jei jis nedalyvauja piliečių sueigose, jis nusišalina nuo savo pilietinių pareigų. O kas, jei toje sueigoje susirinks tik pilies priešų agentai, svetimų samdyti žmonės ir nubalsuos, kad pilies ginti nereikia, ją reikia atiduoti svetimiems? Nedalyvaudamas piliečių sueigoje pilies gyventojas prisideda prie to, kad pilį perimtų ir ją toliau valdytų svetimi. Akivaizdu, kad savo nedalyvavimu tas gyventojas griauna pilies galias išgyventi, apsiginti.
Tikiuosi, šis sąlyginis pavyzdys įtikino jei ne visus, tai daugumą skaitytojų, kad nedalyvavimas bendrojo, viešojo pasirinkimo procedūroje gali reikšti ne tik nusipilietinimo, bet ir bendro reikalo respublikos išdavystę. Tai jau ne politiko, o antipolitiko bruožas. Turiu galvoje tą atvejį, kai agituojama nedalyvauti piliečių sueigoje, šiuo atveju referendume dėl žemės, dėl pačios referendumo procedūros palengvinimo.
Verta turėti galvoje tai, kad yra skirtumas, kai į referendumą neateina gyvenimu pilyje nusivylę, pilietiškai degradavę pilies gyventojai ir aukštuomenės, bajorų atstovai. Jie yra formalūs ar/ir neformalūs pilies gyventojų lyderiai. Nuo jų kalbėjimo ir veikimo būdo dideliu, jei ne lemiamu, mastu priklauso pilies valstybės išgyvenimo perspektyva. Jeigu lyderiai žmonių netelkia bendram tikslui valstybės išgyvenimui ir gerovei, jie faktiškai prisideda prie jos griūties. Jie yra antipiliečiai. Tačiau jeigu pilies valstybės aristokratija (gr. aristos geriausias, kratos valdyti) elgiasi pilietiškai, gina bendrus valstybės interesus, telkia visus gyventojus bendrojo gėrio saugumo, gerovės labui, ji yra stipri, pajėgi apsiginti nuo karinių, energetinių, informacinių ir kitų grėsmių.
Taigi, V. Landsbergis ir jo aplinka savo raginimais nedalyvauti referendume neabejotinai griauna pilietinės visuomenės pamatus Lietuvoje, nes skatina gyventojų pilietinę apatiją. Kas kita, jeigu jis būtų pats atėjęs ir raginęs kitus ateiti ir balsuoti prieš. Taip jis realizuotų savo, kaip piliečio, teisę ir pareigą pareikšti savo nuomonę svarbiais valstybės gyvenimo klausimais bei paraginti tai daryti kitus. Juk jis nėra eilinis pilies gyventojas jis politinis bajoras. Šia prasme prezidentė D. Grybauskaitė, Seimo pirmininkė L. Graužinienė ir premjeras A. Butkevičius atliko savo pilietinę pareigą dalyvavo referendume. Kaip jie balsavo jų asmeninio apsisprendimo klausimas. Tačiau niekas jų negali apkaltinti pilietinio sąmoningumo griovimu. O V. Landsbergio atveju išlieka klausimas: Kodėl jis de facto atsisakė Lietuvos pilietybės? Gal tai nuoširdus situacijos nesuvokimas? O gal tai priešiškų mūsų šaliai jėgų įtaka žinomo politiko veiksmams? Manau, atsakyti į šiuos klausimus gali tik pats profesorius.
Alkas.lt
© 2014 XXI amžius
|