2014 m. liepos 4 d.    
Nr. 27
(2098)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai

Tėviškę saugo kunigo pašventinti kryžiai

Kun. Petras Purlys prie
2004 10 03 pašventinto kryžiaus

Kunigo Petro senelis
ir tėvas 1939 metais

Kun. Petras Purlys prie
1992 08 29 pašventinto kryžiaus

Kun. Petras Purlys prie
1991 07 17 pašventinto kryžiaus

Kryžius prie tėviškės namo

Kun. Petras Purlys, išleidęs
Aginčių kaimo atviruką

2004 10 03 šventintas kryžius,

Jau septintus metus iš sunkaus insulto pasekmių vaduojasi kun. Petras Purlys, paskutinę tarnystę Dievui ir žmonėms atlikęs Ukmergės Švč. Trejybės parapijoje. Kai prieš kelias savaites aplankėme kunigą, besigydantį Abromiškių reabilitacijos ligoninėje, matėme jį sveikesnį: jis jau gerai vaikščioja pasiremdamas lazda, gerai supranta visus jam sakomus žodžius, tik kalbėti dar sekėsi sunkiai. Gal dvi valandas nusivedęs į gražų sanatorijos koridorių aiškino apie jo tėviškėje Aginčiuose pastatytus tris kryžius. Prieš karą 48 gyventojus turėjusiuose Aginčiuose buvo septyni kryžiai. Dabar, tik vieną gyventoją teturinčiuose Aginčiuose, stovi trys kun. Petro pastatyti ir pašventinti kryžiai – taip jis nori įamžinti tėviškės atminimą. Aginčių kaimas anksčiau priklausė Ukmergės apskr. Balninkų valsčiui, o dabar – Želvos seniūnijai. Tai 2,5 km nuo parapijos centro Želvos nutolęs kaimas. 1922 metais jame gyveno 42 gyventojai, o 1997 metais liko tik šeši gyventojai, trys – su Purlių pavarde. Pernai lapkritį mirus kunigo Petro broliui Antanui, g. 1951 metais ir gyvenusiam gimtajame kaime, jame teliko vienas gyventojas.

Mums antrąkart aplankius jau beišvažiuojantį kun. P. Purlį jis kalbėjo pastebimai geriau, jo atmintis irgi tapusi geresnė. Jeigu sanatorijoje jis galėtų pabūti ilgiau ir dažniau, tai pagerintų jo sveikatos būklę. Deja, galimybės ilgiau gydytis yra mažos. Kiekvienam mūsų kunigas Petras įteikė po šv. popiežiaus Jono Pauliaus II paveikslą su jo žodžiais, pasakytais 1991 m. sausio 13 d., ginant Lietuvos nepriklausomybę, Lietuvoje jau beveik pamirštais. Prieš įteikdamas paveikslą kunigas palaimina jį specialiomis maldomis ir iškilmingai įteikia. Mums tai buvo labai graži dvasinė ceremonija.

Kun. P. Purlys Aginčiuose kryžius pastatė ir pašventino pirmaisiais dvejais nepriklausomybės atkūrimo metais: 1991 m. liepos 17 d. ir 1992 m. rugpjūčio 29 d. Paskiau sekė ilga pertrauka – trečiasis kryžius iškilo 2004 m. spalio 3 d. Tą dieną kun. P. Purlys surengė tikrą šventę nykstančiame kaime. Tada dalyvavo ir kaimo bendruomenė, ir rajono valdžios atstovai, ir iš toliau atvažiavę svečiai, vertinusieji kunigo veiklumą. Kun. P. Purliui tuštėjantis kaimas primena, kad reikia sugrąžinti tėviškės gyvastį. Šį trečiąjį kryžių išdrožė akademiko Zigmo Zinkevičiaus brolio Stanislovo sūnūs Rimas ir Stasys Zinkevičiai. Nors tai nėra įmantrus kryžius, tačiau kunigui Petrui jis patinka, nes jame yra šiam regionui būdingų saikingų formų ir stilingų detalių. Kryžiuje įrėžti ir poeto Bernardo Brazdžionio žodžiai: „O Dieve, Tėve mūsų, globoki mus ir Tėvynę...“ Statydamas kryžius tėviškėje, kun. Purlys siekė išlaikyti gimtojo krašto atminimą ir tikėjimą.

Kunigystei apsispręsti Petrui didelę įtaką padarė šeima, krikščioniški santykiai joje. Tėvas Stasys, paprastas siuvėjas, natūraliai laikėsi krikščioniškos moralės reikalavimų. Mirus pirmajai žmonai Adelei (g. 1914), pagimdžiusiai tris vaikus (Elvyrą Birutę, Reginą, netoli tėviškės gyvenusią a.a. Marytę), jis vedė jos seserį Moniką (g. 1919), numanydamas, kad ji taps motina ir sesers vaikams. Monika pagimdė jam dar keturis vaikus (Janę, pernai mirusį Antaną, Petrą ir Zitą). Gimęs 1908 metais, Stasys Purlys mirė atkurtos nepriklausomybės pradžioje – 1996 metais. Motinai gimdant sapnavosi, kad ji gimdo berniuką, kuris nori gauti Petro vardą, ir tas sapnas kartojosi tris kartus. Tada balandžio 16-ąją gimusį berniuką pakrikštijo Petro vardu. Ne veltui jaunasis Petriukas jaunystėje išgirdo Dievo kvietimą eiti kunigystės keliu. Tėviškės pušyno vietose, kur vienoje aikštelių stovi trečiasis jo statytas kryžius, mažasis Petriukas rengėsi kunigystei, paslapčia nuo visų negerų akių meditavo, bendravo su Kristumi, taip drįsdamas pasipriešinti ateistų siautėjimui. Nors už seserį Reginą,  1955 metais gimęs Petras jaunesnis 14 metų, jis tapo jai artimas – brolį Petrą sanatorijoje globoja būtent ji. O Anykščiuose brolį prižiūri ir globoja sesuo Janė. Kun. P. Purlys pagarbiai saugo šeimos relikvijas. Tokia gerbtina relikvija yra iš tėvų gautas atvirukas, kuriame nufotografuoti 1933 metais į Lietuvą iš Rusijos lagerių sugrąžinti kunigai, tarp jų didingasis vyskupas Teofilius Matulionis, kalėjęs Solovkų lageryje, o paskiau, jau po karo, patyręs naujus įkalinimus ir persekiojimus.

Per 25 aktyvaus tarnavimo Dievui ir žmonėms kunigystės metus kun. P. Purlys nuo 1983 metų darbavosi įvairiose Vilniaus, Kaišiadorių, Panevėžio ir Kauno vyskupijų parapijose. Iš Želvos Šv. Ignaco Lojolos parapijos kilusiam kunigui, baigus mokymąsi seminarijoje, Vilniuje teko dirbti Šv. Onos, Šv. Mikalojaus, Šv. apaštalų Petro ir Povilo, Šv. Teresės bažnyčiose (kartu ir Aušros Vartų Švč. Mergelės Marijos Gailestingumo Motinos koplyčioje), Kaišiadorių Kristaus Atsimainymo Katedroje, Druskininkų, Kabelių, Marcinkonių parapijose. 1991 m. liepos 17 d. pašventinęs antrąjį kryžių tėviškėje, kitais metais jau dirbo Kaune: Šv. Kryžiaus (Karmelitų), Švč. Trejybės, Šv. Gertrūdos bažnyčiose. Vėliau – Lyduokių Šv. arkangelo Mykolo bažnyčioje, Panevėžio Švč. Trejybės ir Žemaitkiemio bažnyčiose. Paskutinė kun. P. Purlio aptarnaujama parapija buvo Ukmergės Švč. Trejybės bažnyčios parapija. Čia nebodamas nieko platino katalikišką spaudą, taip pat ir laikraštį „XXI amžius“. Prieš beveik septynerius metus teko išgyventi sunkų insultą, iš kurio išgelbėti pavyko tik Gailestingojo Viešpaties užtarimu ir seserų, ypač Reginos, pagalba. Gaila, tada, beveik prieš septynerius metus, netekome ir uolaus „XXI amžiaus“ platintojo – katalikiškas žodis, iki tol sklidęs Ukmergėje kunigo Petro dėka, jau senokai nutildytas (abiejose Ukmergės parapijose  „XXI amžiaus“ jau seniai neplatinamas).

Kun. P. Purlys kasmet valstybės gaunamą pašalpą taupo Abromiškių sanatoriniam gydymui, kurio būtinai reikia du kartus per metus po 20–30 dienų. Anykščiuose kun. Petrą globoja ten gyvenanti sesuo Janė. Sanatorijoje jį globoja sesuo Regina, toms trims savaitėms palikdama gyvenimą Vilniaus bute. Tai nepamainoma pagalba ir parama kunigui Petrui. Kai pernai lapkritį mirė brolis Antanas (g. 1951), Želvoje per laidotuves šv. Mišias aukoti būtinai norėjo ir kunigas Petras. Šiemet Abromiškių sanatorijoje pasisekė – jo sveikatai padėjo ir iš kun. Petro palatos atsiverdavęs vaizdas į gražų ežerą, raminančiai veikęs jautraus paciento sielą.

Kun. Petras Purlys dėkingas daugeliui Abromiškių reabilitacijos ligoninės gydytojų – ir Z. Makselytei, ir V. Dantei, ir a.a. D. Vankevičienei, ir dabar jį gydantiems medikams vyr. gydytojui V. Glambai, skyrių vedėjams L. Vaišvilienei, G. Jakubauskui, gydytojams L. Mizarienei, V. Mickevičiui ir kitiems, taip pat fizioterapijos kabinetų darbuotojams.

„XXI amžiaus“ darbuotojai

Kun. P. Purlio saugoma senų laikų nuotrauka, kurioje matosi iš Sovietų Rusijos lagerių ir kalėjimų 1933 metais į Lietuvą sugrąžinti katalikų kunigai (mainais į būsimą lietuvių tautos kankintoją Antaną Sniečkų).

Kunigai, grįžę į Lietuvą iš SSRS kalėjimų 1933 m. spalio 19-ąją. Iš kairės sėdi: kun. Vytautas Paškevičius, vyskupo Sloskano generalvikaras, gimęs 1882 m., kunigu įšventintas 1906 m., dirbo Mohileve, Solovkų tremtinys; vyskupas Teofilius Matulionis, gimęs 1873 m., kunigu įšventintas 1900 m., vyskupu konsekruotas 1929 m., Solovkų tremtinys; kun. Vincentas Ilginas, generalvikaras, gimęs 1886 m., kunigu įšventintas 1909 m., dirbo Charkove, Butyrkų kalinys; stovi: kun. Jonas Deinis, gimęs 1877 m., kunigu įšventintas 1903 m., dirbo Leningrade, Solovkų tremtinys; kun. Kazimieras Juršanas, gimęs 1887 m., kunigu įšventintas 1910 m., Babinavičių klebonas (Mohilevo gubernija), Solovkų tremtinys; kun. Jonas Ladyga, gimęs 1869 m., kunigu įšventintas 1894 m., dirbo Kamenec Podolske, Jaroslavlio kalinys, ketverius metus išlaikytas kalėjimo vienutėje atskiroje kameroje; kun. Augustinas Pronckietis, gimęs 1886 m., kunigu įšventintas 1910 m., buvo klebonu Leningrade, Solovkų tremtinys; kun. Mykolas Bugenis, gimęs 1888 m., kunigu įšventintas 1913 m., dirbo Omske, Sibiro tremtinys, Solovkų ir Butyrkų kalinys; kun. Jonas Paulavičius, gimęs 1877 m., nuo 1900 m. dirbo Kalugoje, Solovkų tremtinys, 84 kartus tardytas; kun. Ladislovas Čiegis, gimęs 1888 m., kunigu įšventintas 1912 m., dirbo Leningrade, 10-čiai metų ištremtas į Uralą.  

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija