|
Pilietiškumo beieškant
Valdas Kilpys
Vienas iš tų vyrų, ant kurio intelektinio bagažo stovi konservatizmo pamatai Michaelas Oakeshottas yra pasakęs, kad tikrovė pažini trimis būdais: teoriniu, praktiniu ir meniniu. Rašant praėjusios savaitės politikos įvykių apžvalgą visada kyla dilema, kokiu gi metodu naudotis? Tai, kas teoriškai lyg ir priimtina, praktiškai gali būti nemoralu, o žvelgiant meniškai, visai subjektyviai vertinti reiktų. Mes laikysimės vidurio kelio taisyklės. Štai sekmadienį vyko nemažai aistrų sukėlęs referendumas dėl žemės. Sunkoka suvokti, kodėl į vieną krūvą buvo sumesti tokie skirtingi klausimai: apie žemės pardavimą užsieniečiams ir referendumui rengti būtinų parašų skaičiaus. Viešai niekas taip ir neatsakė, kodėl ir kieno buvo leista tai daryti. O kas, jei kitą kartą panorėjus įteisinti gėjų santuokas, prie šio klausimo bus pridėtas dar vienas, sakykime, apie būtinybę reikalauti tuoj pat atlyginti žalą už sovietinę okupaciją? Skamba kvailai? Taip, bet kai turime precedentą, tai viskas įmanoma. Tai jaudina. Drįsiu teigti, kad klausimas apie parašų skaičių, reikalingą surengti referendumui, buvo svarbiausias. Ypač turint mintyje ir liepos 20 dieną NATO generalinio sekretoriaus Anderso Fogho Rasmusseno padarytą pareiškimą apie tai, kad Rusijos žvalgybos agentūros slapta dirba su Europos aplinkosauginėmis grupėmis, kurios agituoja prieš skalūnų dujas. Maskva šias grupes finansuoja tam, kad Europos Sąjunga išliktų priklausoma nuo rusiškų dujų. Lengvai organizuojami referendumai Kremliui yra reikalingi kaip oras tai nenuginčijama tiesa. Tada ir suskystintųjų dujų terminalų nebereikės, ir apie skalūnus pamiršime, ir šiaip būsime tokie ekologiški ir nepriklausomi, kad nors prie plačios rusiškos širdies dėk. Jei vienas iš kandidatų į prezidentus be vargo savo palaikymui surinko 108 000 palaikymo parašų, tai pabandykite įsivaizduoti, ar jam būtų sunku surinkti 100 000 dėl Vilnijos krašto autonomijos?
Jei jau prakalbome apie neseniai (ne)įvykusį referendumą, tai verta pastebėti ir kitus, netiesiogiai su juo sietinus dalykus. Pirma, kas krinta į akis, dešiniųjų noras referendumo idėją pateikti kaip apskritai nelabai tobulą demokratijos formą. Tai netiesa. Net jei šis referendumas buvo, švelniai tariant, keistas, tai nereiškia, kad piliečių įtakos valstybei didinimas yra ignoruotinas. Veikiau priešingai. Referendumas savaime yra ne valstybę destabilizuojantis, bet ją stiprinantis faktorius. Antra, referendumas parodė, kad mūsuose praktiškai nėra takoskyros tarp noro sumažinti bedugnę tarp politinio elito bei piliečių ir antivakarietiškumo. Paprasčiau tariant, jeigu aš noriu valstybėje daugiau pilietiškumo, tai esu pasmerktas tapti Europos Sąjungos kritiku. Tai labai pavojinga. Ir tai buvo nuolat girdima referendumų organizatorių kalbose. Tai, žiūrėk, seksualinių mažumų temą diskusijose įkiša, tai dar ką antieuropietiško šneka. Tačiau realybė visiškai kitokia: pilietiškumo Lietuvoje bus daugiau tada, kai joje bus daugiau Europos. Klausant visokių prieš Europą kalbančių veikėjų, tai reikia aiškiai įsisąmoninti. Mes nesame (ir niekada nebūsime) kažkas itin savito, absoliučiai nepriklausomo ir tik lietuviško. Lietuva priklauso Vakarų politinei tradicijai ir jokių klausimų dėl to neturėtų niekam kilti. Pilietiškumo didinimas neturi nieko bendro su euroskepticizmu. Taškas. Trečia, lieka atviras klausimas dėl referendumo organizatorių konsoliduotos politinės bendruomenės. Kas su ja nutiks? Išsivaikščios? Taps kokia nors antieuropine agrarine partija? O gal susiformuos vieningas agrarininkų ir tautininkų blokas? Pažiūrėsime. Nors, tiesą pasakius, dabartinės sąlygos rastis naujoms politinėms jėgoms yra itin nepalankios, nes valdžioje esančios partijos padarė viską, kad tai nenutiktų (finansinė parama skirstoma taip, kad bet koks naujas žaidėjas liktų basas).
Praėjusią savaitę Lietuvoje pagaliau priimtas tiesioginius merų rinkimus įteisinantis įstatymas nors kreivas, šleivas, bet priimtas. Sunku vertinti, kokios bus jo pasekmės, tačiau būtina pasakyti, kad veiklos kryptis yra teisinga. Jei dabartinis įstatymas, kur merams įgaliojimai lieka tokie pat nedideli, bus prastas, tai neliks nieko kito, kaip tik jį tobulinti keičiant ir Konstituciją. Taigi, ženklas geras, kryptis teisinga. Vytautas Landsbergis šį įstatymą kritikavo sakydamas, kad jis stiprina feodalizmą. Sunku pasakyti, kodėl šis pastebėjimas nuskambėjo tik dabar? Druskininkai, Pagėgiai, Kėdainiai bene puikiausi feodalizmo įsigalėjimo pavyzdžiai, kuriems atsirasti nereikėjo jokių tiesioginių merų rinkimų. Rajonų ir didmiesčių žmonės yra naujųjų laikų baudžiauninkai, kurie pasidalijami kitais, gerokai modernesniais būdais. Tarkime, viena interesų grupė sudera, kad kuruos energetiką ir gauna savo prasčiokus. Kitiems atitenka lažas už vandenį ir t. t. Viskas paprasta, tad gerbiamo profesoriaus pastaba pavėlavo gal kokius penkiolika metų...
Tačiau yra ir viltingų ženklų. Vienas iš tokių gen. mjr. Jono Vytauto Žuko skyrimas Lietuvos kariuomenės vadu. Pasakysiu paprastai: šito niekas nesitikėjo. Kadangi šio teksto autorius turi nemažai draugų karių tarpe, tai niekam ne paslaptis, kad buvo šnekama, jog kariuomenei vadovaus brg. gen. Gintautas Zenkevičius. Jis yra pagarsėjęs kaip itin daug abejonių keliančių LR Ginkluotųjų pajėgų reformų autorius, todėl daugelis kalbėjo, kad nieko gero iš tokio skyrimo tikėtis neverta. Tačiau nutiko kitaip, ir prie kariuomenės vairo stojo žmogus, kuriuo pasitikima. Beje, gen. mjr. J. V. Žukas nuo pirmosios savo kalbos aiškiai deklaravo: teks gintis patiems. NATO ateis, bet tai jokia ne panacėja. Šis generolas aiškiai pasakė, kad Lietuvos kariuomenė yra aprūpinta ne taip, kaip derėtų (ryšio priemonės, transportas ir kita), trūksta karių ir šiaip viskas yra gerokai prasčiau, nei norima pateikti viešumoje. Lieka viltis, kad šioje srityje kažkas kis į gera. Nors, tiesą pasakius, kyla klausimas, kaip naujajam kariuomenės vadui teks dirbti su Krašto apsaugos ministru Juozu Oleku, kuris iki tam tikro momento vis giedojo giesmelę, kad miegokite ramiai, NATO mus apgins. Dabar, tiesa, jo kalbėjimas kiek pasikeitė, tačiau niekas negali žinoti, kiek ilgai tai truks.
© 2014 XXI amžius
|