|
Devintinių procesijos vienybės ženklas
Birželio 22-osios sekmadienį švenčiamos Švč. Kristaus Kūno ir Kraujo iškilmės Devintinės šiemet ypatingos, nes sukanka 750 metų nuo jos įvedimo. 1264 m. rugpjūčio 11 d. popiežius Urbonas IV paskelbė bulę Transiturus de hoc mundo, kuria nurodė, kad ketvirtadienį po Sekminių oktavos visame katalikų pasaulyje būtų švenčiama Festum Corporis (Kūno šventė) ir kad ją minėdami visi katalikai džiugiai, iškilmingai išpažintų tikėjimą tikru Kristaus buvimu Eucharistijos sakramente. Taip atsirado ir eucharistinių procesijų tradicija. Nepaisant blogų orų kai kuriuose Lietuvos miestuose vyko Devintinių procesija su Švenčiausiuoju Sakramentu. Šiandien šiek tiek išsamiau supažindinsime su Devintinių procesijomis, vykusiomis Kaune, Šiauliuose, Panevėžyje ir Radviliškyje.
Kaune tradicinė Devintinių procesija su Švenčiausiuoju Sakramentu ėjo iš Šv. arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčios į Arkikatedrą Baziliką. Iškilmingai procesijai ir vėliau Eucharistijos šventimui Arkikatedroje vadovavo Kauno arkivyskupas Sigitas Tamkevičius SJ. Viešpatį Eucharistijoje pagarbino bei miestui Jo meilės žinią paliudijo procesijoje eidami vyskupas augziliaras Kęstutis Kėvalas, miesto parapijose tarnaujantys kunigai, monstranciją nešę Kauno kunigų seminarijos klierikai, kelių vienuolinių kongregacijų seserys bei nemažas būrys tikinčiųjų su savo parapijų, organizacijų vėliavomis. Visą kelią giedojusi (jam vadovavo ses. Celina Galinytė OSB) gausi Kauno tikinčiųjų bendruomenė sustojo pagarbinti Eucharistinio Jėzaus keturiose stotelėse prie Įgulos ir Šv. Gertrūdos bažnyčių, prie Istorinės prezidentūros bei arkivyskupijos Jaunimo centro. Stoteles parengė bei prie jų Švenčiausiąjį sutiko Įgulos, Šv. Gertrūdos (marijonų), Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų (Vytauto Didžiojo) bei Šv. Pranciškaus Ksavero (Jėzuitų) rektoratų bendruomenės.
Tą sekmadienio rytmetį Laisvės alėjoje, Vilniaus gatvėje ne tik Devintinių procesijos dalyviams, bet ir miestui, jo centro ir senamiesčio gyventojams, garsiai skambėjo Dievo žodis Kalno pamokslas apie palaiminimus, duonos padauginimo stebuklą, Eucharistijos įsteigimą bei Viešpaties paraginimą būti gyvomis vynmedžio šakelėmis ir vykdyti Jo meilės įsakymą.
Dievo žodžiu ir trumpa homilija prie Įgulos bažnyčios kun. Artūras Kazlauskas paragino tikinčiuosius būti palaiminimų žmonėmis. Viešpats stiprina savo palaiminimais, bet sykiu Jis pats yra palaiminimas. Šia manifestacija, išeidami su Viešpačiu į gatves, kaip pabrėžė kun. A. Kazlauskas, skelbiame: esame stiprūs per Jį, jo palaiminimais, ir tai esame pasiryžę dalytis su visais žmonėmis.
Vėliau Evangeliją skelbęs mons. Adolfas Grušas homilijoje sakė, jog duonos padauginimas ir minios pamaitinimas buvo Eucharistijos puotos pirmavaizdis, atkreipė dėmesį į kelis stebuklus. Minia nesitraukė nuo Jėzaus, pats Viešpats jos nepaleido: Jėzus džiaugėsi būdamas su žmonėmis. Mokiniai dalijo duoną (septynis kepalėlius) miniai taip ir Eucharistija moko dalytis, tik ne turtais, bet meile ir šiluma. Tai Dievo malonė, ir nuo Jo mokinių irgi priklauso, kaip ji sklis pasaulyje.
Paskelbęs Evangeliją vysk. K. Kėvalas kalbėjo apie Jėzaus troškimą dalytis su žmonėmis tuo meilės ir ištikimybės santykiu su Dievu, kurį pats turėjo. Evangeliją skelbęs mons. Artūras Jagelavičius atkreipė dėmesį, jog Eucharistija yra Bažnyčios centras ir gyvybė, be Eucharistijos Bažnyčia neegzistuotų. Eucharistija yra Dievo meilės, solidarumo, gailestingumo žmogui ženklas. Tai didžiausia pasaulio revoliucija, vykstanti prie Eucharistijos stalo. Visiems palinkėta būti gyvomis Eucharistiniame Jėzuje įskiepytomis šakelėmis.
Devintinių procesija baigėsi Arkikatedroje Bazilikoje padėkos himnu Tave, Dieve, garbinam, Švč. Sakramento pagarbinimu ir palaiminimu. Vėliau arkivyskupas S. Tamkevičius vadovavo iškilmingoms šv. Mišioms ir pasakė homiliją. Joje ganytojas priminė, jog Eucharistija įgalina ir moko mylėti panašiai, kaip mylėjo Jėzus. Eucharistijoje priimamas Jėzus ateina gydyti nuo savimeilės ir egoizmo, perkeisti žmogų, mylėti žmogaus širdimi. Persekiojami pirmųjų amžių krikščionys rinkdavosi Romos katakombose, už viską dėkodavo Dievui, o paskui valgydavo ir gerdavo konsekruotą duoną ir vyną. Panašiai krikščionys elgėsi visais amžiais iki mūsų laikų. XX amžiaus kankiniai už tikėjimą Meksikoje, Rusijoje, Kinijoje ir kituose kraštuose pajėgė pakelti skaudžiausius išbandymus stiprinami dangiškosios Duonos (...) Iš Eucharistijos gauname dieviškąją gyvybę. Jėzus pažadėjo: Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas turi amžinąjį gyvenimą, ir aš jį prikelsiu paskutiniąją dieną (Jn 6, 54). Labai aiškus Jėzaus pažadas, kad maitindamiesi jo Kūnu ir Krauju tapsime amžinojo gyvenimo paveldėtojai. Tai didžiausia dovana, kurią gauname iš Kūrėjo ir Gelbėtojo rankų (...). Jokie įstatymai, jokios skambios deklaracijos apie žmonių lygybę ir vienybę negali pakeisti to, ką mes gauname per Eucharistiją: būdami Eucharistinio stalo dalyviais tampame viena panašiai, kaip vienybėje yra mūsų kūno nariai, sakė ganytojas. Dėkodamas visiems lietingo oro nepabūgusiems procesijos dalyviams, arkivyskupas kvietė tapti tikrais Eucharistijos bičiuliais, linkėjo, kad per Eucharistiją širdis prisipildytų gyvybės, meilės, džiaugsmo.
Šiauliuose per Devintines organizuotos dvi Švenčiausiojo Sakramento procesijos: miesto centre bei pietiniame mikrorajone. Miesto centre vykusi procesija sujungė Šv. Jurgio, Jėzuitų Šv. Ignaco bažnyčių ir Katedros tikinčiuosius. Šv. Jurgio bažnyčia maldininkus į šv. Mišias sukvietė 9.30 val. Iš čia, beveik už valandos, Švč. Sakramentas išneštas į gatvę. Vėliavomis pasipuošusi procesija su Švč. Sakramentu priešakyje ėjo Dubijos, P. Višinskio, Vasario 16-osios, Vilniaus gatvėmis, Kaštonų ir Aušros alėjomis, lydima Šv. Jurgio ir Katedros parapijų chorų giesmių. Procesijoje dalyvavo Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis. Mieste prie įrengtų altorėlių pagarbintas Eucharistinis Jėzus, skaitytas Šventasis Raštas, sakytos homilijos.
Kun. Mindaugas Grigalius procesijos dalyvius palygino su būreliu ištikimiausiųjų, nuolat sekusių Jėzų. Kunigas kalbėjo apie tai, kad Jėzus gali padauginti Meilės stebuklą, tačiau nieko nedaro vien savo jėgomis prašo ir mūsų pagalbos. Jis pamaitina išalkusią minią, tačiau tam reikėjo mokinių. Prie greta Šv. Ignaco bažnyčios įrengto altorėlio procesiją pasitikęs jėzuitas kun. Mindaugas Malinauskas sakė, jog susitikimui su Jėzumi nereikia važiuoti į kalnus, užtenka paprastai ateiti į šv. Mišias. Ši mūsų procesija yra ne kas kita, bet išreiškiama pagarba, kad Jėzus viešpatautų mūsų širdyje, sakė kunigas Mindaugas. Prie Katedros procesiją pasitiko klebonas ir dekanas kun. Remigijus Čekavičius, kiti šios parapijos kunigai. Kunigas Remigijus kalbėjo, kad Eucharistinė procesija yra vienybės ženklas, dėkojimas, todėl turime dėkoti Viešpačiui ir tiems, kurie procesijoje išnešė Viešpatį į miesto šurmulį ir triukšmą. Katedroje šv. Mišias aukojo Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis.
Antroji Švč. Sakramento procesija Šiauliuose ėjo Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo parapijos Gytarių, Korsako, Gegužių gatvėmis. Prie Gytarių ir Sandoros progimnazijų įrengti altorėliai įpareigoja Devintinių procesijoje dalyvauti ir šiose progimnazijose besimokančius jaunuolius, kurių džiugi eisena bei švytintys veidai liudija dalyvavimo džiaugsmą.
Panevėžyje Devintinės pradėtos Sumos šv. Mišiomis Panevėžio Kristaus Karaliaus Katedroje. Joms vadovavo Panevėžio vyskupas Lionginas Virbalas SJ, kartu Eucharistiją šventė Panevėžio Katedros administratorius kun. Eugenijus Troickis ir kun. Paulius Mališka, atvykęs iš Kanados miesto Monrealio, kur dviejose parapijose rūpinasi lietuvių sielovada.
Pamoksle vysk. L. Virbalas SJ kalbėjo, kad Devintinės Kristaus Kūno ir Kraujo šventė atrodo, mums pažįstama ir įprasta. Bet tai yra ir iššūkis, nes kai Jėzus prabyla apie Eucharistiją, kyla pasipiktinimas, nepriėmimas, nesupratimas. Eucharistijoje Dievas suvienija mus su savimi, todėl mes esame vieno bendro Kūno Kristaus Kūno nariai, mes visi, visa Katalikų Bažnyčia, esame viena. Mes išeisime su procesija į miestą. Mūsų, palyginus su visu miestu, bus saujelė. Ką gi mes parodysime išeidami? Ar čia mūsų daug, ar mes labai puošnūs, ar tiesiog labai mylime Jėzų Eucharistijoje? Kokia mūsų išėjimo prasmė? Keičiantis laikams keičiasi ir tai, kaip galime suvokti šią procesiją. Mes, šis būrelis, išeisime ne tiktai parodyti, kad tikime, jog šioje duonoje baltoje ostijoje yra Kristaus Kūnas, bet pasakyti sau ir visiems tikintiesiems, kad mūsų Dievas yra keliaujantis Dievas (...). Mūsų išėjimas su procesija primena mums, kad mes turime nešti Dievą ne tik procesijoje, bet ir kasdienybėje. Mes, priėmę Jį Eucharistijoje, tampame Jo nešėjais pasaulyje.
Po šv. Mišių vyko Devintinių procesija, kurios pirmoji stotelė ir buvo Panevėžio Katedroje. Kun. Eugenijus Troickis giedojo Evangelijos ištrauką apie Jėzaus palaiminimus. Švč. Sakramentą po baldakimu Panevėžio vyskupas nešė Katedros gatve, dalyvaujant vysk. emeritui Jonui Kauneckui, dar septyniems kunigams, pagerbiant Panevėžio Katedros ir Švč. Trejybės bažnyčių procesijos dalyviams su bažnytinėmis vėliavomis, mergaitėms barstant gėles, giedant Katedros choristams, vadovaujamiems vargonininko Antano Šauklio, ir kitiems tikintiesiems. Procesija rūpinosi seserys kotrynietės. Antrasis altorėlis buvo įrengtas vaikų lopšelio darželio Gintarėlis kieme. Darželio bendruomenė auklėtojos, tėveliai ir vaikučiai labai nuoširdžiai ruošėsi pasitikti Jėzų. Vaikai, pasipuošę tautiniais kostiumais, laukė rankose laikydami nupintas žalumynų girliandas, gėlių puokšteles. Koplytstulpis darželio teritorijoje buvo apipintas žaliu vainiku. Evangelijos ištrauką giedojo Katedros vikaras kun. Dainius Matiukas. Paskui procesija pasuko į Sodų gatvę. Baldakimą su kun. E. Troickio nešamu Švč. Sakramentu žaliu vainiku apsupo ir lydėjo vaikai. Prie Marijos tarnaičių seserų vienuolyno buvo įrengtas trečiasis altorėlis. Seselių per langus virš baldakimo beriami žiedlapiai sudarė rožių lietų. Ir tuoj pat iš dangaus pasipylė tikras lietus. Švč. Trejybės bažnyčios rektoriui kun. Simui Maksvyčiui giedant Evangelijos ištrauką apie Eucharistijos įsteigimą, barbenanti į skėčius ar veidus prausianti liūtis gal bylojo apie nuplaunančios Dievo malonės reikalingumą mūsų sieloms, gal apie Paskutinės Vakarienės metu išlietas malones, gaivinančias Dievo Tautą, gal apie stebuklą, kai duona ir vynas keičiasi į Kristaus Kūną ir Kraują... Skambant Švč. Trejybės bažnyčios varpams, iki ketvirtosios stotelės šioje bažnyčioje Švč. Sakramentą nešė vysk. L. Virbalas SJ. Darželio Gintarėlis vaikai atnešė ir padėjo žalumynų girliandas ir gėles prie altoriaus. Pabaigoje Panevėžio ganytojas dar pastebėjo, kad esame palydimi ir saule, ir lietumi, taigi, esame kviečiami nešti Viešpatį į pasaulį ir lengvais, ir sunkiais momentais.
Radviliškio parapijos tikintieji irgi dalyvavo tradicinėje Devintinių procesijoje miesto gatvėmis. Prie keturių gėlėmis ir žolynais papuoštų altorių tikintieji meldėsi ir garbino Eucharistinį Kristų. Devintinių procesija prasidėjo Švč. Sakramento išstatymu ir adoracija Radviliškio bažnyčioje. Procesiją papuošė ne tik bažnytinės vėliavos su šventųjų atvaizdais, bet Lietuvos ir Radviliškio vėliavos. Joje dalyvavo parapijos kunigai, Švč. Mergelės Marijos Gimimo bažnyčios suaugusiųjų ir jaunimo chorai, gausus tikinčiųjų būrys. Švč. Sakramentą nešė ir Eucharistijos liturgijai vadovavo dekanas mons. Gintas Sakavičius. Pasibaigus šv. Mišioms, tikintieji keliavo pagarbinti Eucharistinio Jėzaus prie keturių papuoštų altorėlių, kurie buvo įrengti aikštėje prie Radviliškio rajono savivaldybės, aikštelėje prie Radviliškio rajono pirminės sveikatos priežiūros centro, Radviliškio Vinco Kudirkos pagrindinės mokyklos ir Radviliškio miesto kultūros centro prieigose. Prie altorėlių sugiedotos keturių Evangelijų pagal Matą, Morkų, Luką ir Joną ištraukos ir sakytos homilijos. Devintinių procesija baigėsi Radviliškio Švč. Mergelės Marijos Gimimo bažnyčioje Švč. Sakramento pagarbinimu ir palaiminimu. Dalyvaudami procesijoje, miesto gyventojai galėjo savo gyvenimo kelionę suvokti kaip procesiją su Kristumi ir pas Kristų.
Parengta pagal Kauno arkivyskupijos Informacijos tarnybos,
Inesės Ratnikaitės, Linos Kiršaitės ir Radviliškio rajono savivaldybės informaciją
© 2014 XXI amžius
|