Pirmasis puslapis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Ora et labora
Pasaulis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai

Popiežius apie pavargusios Europos gaivinimą

Pastabos susitikimuose su Šv. Egidijaus bendruomene ir dirbančiu jaunimu

Mindaugas BUIKA

Popiežius Pranciškus susitinka su Šv. Egidijaus bendruomenės nariais ir globotiniais. Šalia – bendruomenės kūrėjas ir vadovas prof. Andrea Rikardis

Popiežiaus Pranciškaus apsilankymo Šv. Egidijaus bendruomenėje momentai

Šventasis Tėvas meldžiasi prie seniausio Romoje medinio Dievo Motinos atvaizdo Santa Maria in Trastevere bažnyčioje

Viską pradėti nuo maldos

Vasarą, kai popiežiaus Pranciškaus veikla yra kiek sulėtėjusi (tiesa, Šventasis Tėvas, skirtingai negu jo pirmtakai, nėra išvykęs nei į užmiesčio rezidenciją Kastelgandolfe, nei į kalnus ar kitas poilsio vietas, tačiau bendrosios audiencijos kuriam laikui pristabdytos), galima apžvelgti kai kurias aktualias jo pastoracinio ir socialinio mokymo mintis, išsakytas per praėjusias savaites vykusiuose susitikimuose, kurie dar nebuvo paminėti „XXI amžiuje“, nuosekliai bandančiame pristatyti svarbiausius Katalikų Bažnyčios vadovo darbus. Štai birželio 16 dieną vykusiame susitikime su plataus masto socialine bei taikdariška veikla žinoma Šv. Egidijaus bendruomene jai priklausančioje Romos senovinėje Santa Maria in Trastevere bazilikoje popiežius Pranciškus susitelkė į krikščioniško solidarumo aiškinimą: solidarumo maldoje, solidarumo teikiant pagalbą visuomenės silpniausiems ir pažeidžiamiausiems nariams ir ypač solidarumo tarp skirtingų kartų raišką. Matyt, norėdamas pabrėžti savąjį solidarumą ir artumą paprastiems žmonėms, Šventasis Tėvas į susitikimą Italijos sostinės vargingo senamiesčio kvartale atvyko ne ištaigingu limuzinu, kuriuo niekada nevažinėjo, ir net ne savo kukliu automobiliu, o tiesiog iš gretimos Šv. Kaliksto aikštės atėjo pėsčias. Jį pasitiko Šv. Egidijaus bendruomenės įkūrėjas ir vadovas istorijos profesorius Andrea Rikardis (Andrea Riccardi), vietinės parapijos klebonas, bendruomenės aktyvistai ir jų globotiniai – dešimttūkstantinė minia, kurioje buvo daug vienišumą išgyvenančių senelių, jaunų bedarbių, musulmonų pabėgėlių ir migrantų iš Sirijos ir Afganistano, vietinių žydų ir čigonų. Tai – dažnai socialinę atskirtį patiriantys žmonės, kurie yra šios 1968 metais Romos jaunų studentų katalikų įkurtos organizacijos, dabar jau veikiančios 74 pasaulio šalyse, socialinio ir dvasinio rūpesčio objektas.

Po ilgo bendravimo su pasitikusiais įėjęs į Dievo Motinos šventovę ir privačiai pasimeldęs prie joje esančio seniausio Romoje, dar VII amžių siekiančio Švč. Mergelės Marijos atvaizdo, popiežius Pranciškus išklausė kai kurių bendruomenės narių ir svečių įspūdingus gyvenimo liudijimus. Po to gerokai improvizuotoje ir iš anksto parengtą tekstą papildančioje kalboje, besilaikydamas savojo pontifikato neturtingos Bažnyčios vargšams principo, jis palietė kai kurias skaudžias socialines problemas, žinomas dabar įsivyravusioje egoistiniams interesams nenaudingųjų „išmetimo kultūroje“. Krikščioniška parama tiems nenaudingiems ir atstumtiesiems vargšams neturi apsiriboti materialine pagalba, kaip tai dažniausiai būna vadinamųjų nevyriausybinių organizacijų darbe, bet privalo turėti ir aiškų dvasinio, evangelizacinio uždavinio įgyvendinimo bruožus, todėl viską reikia pradėti nuo maldos, nes tik „malda apsaugo dažnai anonimišku tapusį miesto žmogų nuo pagundų, kurios gali veikti ir mus pačius: nuo rūpinimosi tik savimi, abejingumo, savęs gailėjimosi“, – aiškino Šventasis Tėvas. Taigi, malda turi būti pirmas katalikiškos pagalbos veiksmas, kartu su apmąstymu Dievo Žodžio, kuris yra stiprinantis ir motyvuojantis veiksnys žengti pirmyn, žvelgiant į Viešpatį ir matant Jį kituose, ypač kenčiančiuose. Juk Jėzus pirmiausia yra su vargšais, su kuriais Jis save tapatina, todėl su meilės Evangelija reikia eiti pasitikti brolių ir seserų miesto ir pasaulio pakraščiuose. Taip palaipsniui rūpinimasis vargšais ir jų globa tampa susitikimu, lygiaverčių asmenų apsikabinimu: tas, kuris padeda, bei tas, kuriam padedama, tampa tikrais neatskiriamais draugais ir kaimynais. Taigi, katalikiška parama nieko bendro neturi su pasipūtėlišku skatiko numetimu elgetai, nes dėl tokio atsainumo kenčiantis pavargėlis yra tik dar labiau paniekinamas turtingo, bet abejingo išmaldos davėjo.

Pasipriešinti „išmetimo kultūrai“

Pastebėjęs, kad tarp susirinkusiųjų yra daug senyvo amžiaus žmonių, kuriais varginguose priemiesčiuose rūpinasi Šv. Egidijaus bendruomenė, popiežius Pranciškus sakė, kad elgesys su seneliais, kaip ir su vaikais, apibūdina visuomenės kokybę skirtingų kartų santykiuose. Iki šiol šeima, dažniausiai vaizduota kaip tėvų ir nepilnamečių vaikų bendruomenė, perspektyvoje turi apimti ir senelius, netgi jeigu jie kartu ir negyvena. Popiežius Pranciškus, jau sulaukęs 77 metų, gerai suvokia vyresniųjų padėtį, nuolat pabrėžia kartų darnos svarbą ir nurodo, kad tai turi būti reikšmingas bažnytinis šeimos sielovados elementas. Apie tai bus kalbama ir šių metų rudenį bei kitais, 2015 metais, Vatikane vyksiančiose šeimai skirtose Vyskupų Sinodo asamblėjose. Pranešta, kad Šventojo Tėvo sprendimu rugsėjo 28 dieną Romoje bus rengiamas pirmasis didelis senolių ir ilgaamžių tarptautinis susitikimas, kuris gali tapti gražiu kas keli metai Katalikų Bažnyčios rengiamų Pasaulio jaunimo dienų ir Pasaulio šeimų susitikimų papildymu. Dėl susidariusios demografinės situacijos (pirmiausia dėl prieštaringai vertinamo gimstamumo mažėjimo) bei pažangos medicinoje vyresnio amžiaus žmonių dalis šiuolaikinėje visuomenėje nuolat didėja. Jie turi pilnavertiškai integruotis ir dalyvauti šeimos, valstybės ir Bažnyčios gyvenime, savąja išmintimi bei turtingu patyrimu suteikdami jam didesnį vertybinį stabilumą, ypač vadinamosios nesantuokinės seksualinės „partnerystės“ ir genderizmo ideologijos pavojų akivaizdoje. Kalbėdamas Šv. Egidijaus bendruomenei, popiežius Pranciškus pabrėžė, kad senyvi žmonės savuoju aktyvumu, patarimais ir malda yra didelis socialinis ir moralinis turtas, o situacija, kai senoliai atmetami, izoliuojami bei nejunta artimųjų meilės, yra blogas ženklas visiems. Tauta, kuri negloboja senolių, nėra dėmesinga jų išminčiai, neturi ateities ir viltingų perspektyvų, perspėjo Šventasis Tėvas. Senyvi žmonės skirtingu nei jaunimas įnašu skatina visuomenės vystymąsi ir pažangą: jauni žmonės pirmiausia – biologine galia, o senoliai – istorine atmintimi. „Visuomenė, kuri praranda savo atmintį, yra baigta, žlugusi visuomenė. Sunku matyti visuomenę, tautą, kultūrą, kuri negerbia savo atminties“, – pripažino popiežius Pranciškus.

Toliau kalboje kritikuodamas įsivyravusią „išmetimo kultūrą“, Popiežius sakė, kad už tai atsakinga globalinė ekonomika, kurios centru tapo nebe žmogus, bet stabmeldystė pinigams, nes tai, kas nedidina jų kiekio, paprasčiausiai išmetama kaip nereikalingi daiktai. Taip išmetami vaikai, turint galvoje katastrofišką jų gimstamumo mažėjimą. „Europoje nebeliko vaikų“, – aiškino Šventasis Tėvas, nurodydamas Italijos ir Ispanijos pavyzdį. Kartu su nebesirūpinimu seneliais popiežius Pranciškus šį reiškinį pavadino slapta visuomenės eutanazija – lėtu susinaikinimu. Ta proga galima priminti, kad dėl šių bei kitų priežasčių slaptoji tautos eutanazija labiausiai progresuoja būtent Baltijos regiono šalyje. Naujausiais 2013 metų Eurostat statistikos tarnybos duomenimis, tarp Europos Sąjungos valstybių sparčiausiai praėjusiais metais gyventojų skaičius mažėjo Latvijoje (natūralus gyventojų prieaugis buvo – 4 proc., o migracijos saldo taip pat neigiamas – 7,1 proc.). Antroje vietoje šioje į neviltį vedančioje nykimo statistikoje yra Lietuva (natūralus gyventojų skaičiaus pasikeitimas – 3,9 proc. ir migracijos saldo – 5,7 proc.). Kiek švelnesni, tačiau irgi neigiami rodikliai yra ir Estijoje (natūralus gyventojų prieaugis – 1,3 proc. ir migracijos saldo – 2 proc.). Žinant šių šalių bendrojo gyventojų skaičius mažumą (Latvijoje yra 2,0 mln., Lietuvoje – 2,9 mln. ir Estijoje tik 1,3 mln. gyventojų), kartais išgirstamas ironiškas pajuokavimas, kad jeigu tokia nykimo tendencija išsilaikys, tai NATO kariniam blokui nebeliks ką ten ir ginti, tiesiog nebeliks žmonių. Kartu su menku gimstamumu ir didele migracija Baltijos regiono valstybėse mažėja potencialių mokesčių mokėtojų, todėl dėl biudžetų „skylėtumo“ nebelieka lėšų pensijų didinimui ir kitoms senyvo amžiaus žmonių socialinės globos programoms ir su tokiu jų „išmetimu“ tik plėtojasi nepasitenkinimas, chaosas ir beviltiškumas visuomenės ir šeimų moralinėje būklėje.

Jaunimo bedarbystės skaudulys

Vis labiau senstančioje Europos Sąjungoje dėl išsiplėtojusio deindustrializacijos proceso mažėjant darbo vietų skaičiui gamybos sferoje, didžiausia „našta“ tampa būtent jauni žmonės, kurie dėl to ir per moralinį nuosmukį praradę motyvaciją, nei dirba, nei studijuoja. Kalbėdamas apie tokį jaunų žmonių „išmetimą“ Šv. Egidijaus bendruomenės nariams Šventasis Tėvas vėlgi priminė nerimą keliančią statistiką: 500 milijonų gyventojų turinčioje Europos Sąjungoje net 75 milijonai jaunų žmonių (25 metus turinčių ir jaunesnių) yra būtent minėtieji „nei, nei“, kurie nedirba ir nesimoko. Visa tai, anot popiežiaus Pranciškaus, rodo didelį dvasinį Europos nuovargį: „Europa pavargo, ne tiek suseno, kiek pavargo. Ji nebežino ką daryti“. Tai – labai pavojinga situacija, nes tokiam „išmestam“ jaunimui vienintelę ateities viltį dažniausiai teikia organizuoto nusikalstamumo gaujos, įvairios mafijos struktūros, visokie ekonominiai bei politiniai „šešėliai“, būdingi korumpuotai ir priklausomybėmis persisunkusiai visuomenei, ar tai būtų Italija ar Lietuva, Ispanija ar Latvija. Taigi, prasmingo ir oraus jaunų žmonių užimtumo stygius kelia pavojų pačiai demokratinės visuomenės teisinei, ekonominei ir politinei sistemai. Žinoma, šios problemos sprendimas turi regioninių ypatybių, tačiau popiežiaus Pranciškaus pastabos visuotinai vertingos. Štai neseniai, liepos 5 dieną, susitikęs su Italijos centrinės Molizės provincijos dirbančiuoju jaunimu per vizitą Kampobazo arkivyskupijoje, jis džiaugėsi vieno jauno ūkininko, pasirinkusio baigti aukštuosius žemdirbystės mokslus, liudijimu, kad jis nori ir gali darbuotis „pagal pašaukimą“, o Lietuvoje yra žinių, kad universitetines žemės ūkio studijas baigę jauni žmonės nori, bet negali įsigyti žemės darbui „pagal pašaukimą“, kadangi didžiulius jos plotus susigrobusi grupė mafijos oligarchų spekuliuoja jos kaina ar bando vėl padaryti žemdirbius kolchoziniais baudžiauninkais. Nors imk ir pakartok kunigo Mykolo Krupavičiaus XX amžiaus 3-iojo dešimtmečio žemės reformą, kad Lietuvoje, kaip ir visoje Europoje, vėl vyrautų vidutiniai, bet labai našūs šeimos ūkiai, kurie visada buvo tautos ekonomikos ir tradicinės kultūros atrama.

Jaunų žemės ūkio profesionalų šeimos ūkių kūrimas padėtų efektyviai spręsti ne tik užimtumo, bet ir ekologines problemas. Atsiliepdamas į minėtą jauno italo ūkininko liudijimą dėl aukštojo išsilavinimo svarbos, Šventasis Tėvas pastebėjo, kad universitetinių studijų diplomas dar negarantuoja lengvų sprendimų, tačiau padeda kūrybingoms pastangoms atskleisti žemės resursus. „Ypač tai svarbu siekiant įpareigojančios gamtinės aplinkos priežiūros: juk tikra nuodėmė, kai beatodairiškai eksploatuojant žemė yra alinama ir tuo pat metu ji negali duoti tai, ką turi, kas būtų įmanoma tik sumanaus kultivavimo pagalba. Todėl reikia leistis į vaisingą ir kūrybišką dialogą tarp žmogaus ir žemės, kad ji atsiskleistų, taptų vaisinga, reikia kvalifikuotai rūpintis žeme, kad ji būtų derlinga, bet nekentėtų dėl negailestingos eksploatacijos. Tai – vienas didžiausių šiuolaikinių iššūkių: imtis tokio vystymo, kuris gerbtų kūriniją“, – aiškino popiežius Pranciškus, nurodydamas savo gimtąją Pietų Ameriką, kai grobuoniškai išnaikinus miškų plotus, žemė tarsi prarado gyvybę. „Bendrojo užimtumo problemos sprendimo aktualumas visada turi išlikti, nes mes negalime leisti, kad būtų prarasta jaunų žmonių karta, kuri neturėtų asmens orumą atitinkančios darbinės veiklos su pakankamu atlyginimu“, – aiškino Šventasis Tėvas susitikime su Molizės jaunimu, pabrėždamas, kad „bedarbių karta būtų didelis praradimas šalies ateičiai ir pačiam žmogiškumui“. Juk darbo neturėjimas yra ne tik klausimas dėl būtinų pragyvenimui išteklių. Mes galime kasdien pavalgyti nuėję į „Caritas“ valgyklą, kokį nors labdara užsiimantį klubą ar asociaciją, visur gausime užkąsti. Bet rimčiausia problema, kai negali parnešti duonos namų stalui, tai yra, uždarbio. Tai atima mūsų žmogiškąjį orumą. „Dėl šios priežasties mes privalome dirbti ir ginti orumą, kurį mums suteikia darbas“, – tvirtino popiežius Pranciškus. Jis pažymėjo, kad ieškant išeities iš dabartinio bedarbystės dramatizmo, reikia bendrų dirbančiųjų ir verslininkų, pramonininkų pastangų, vadinamojo visaapimančio „darbo pakto“ įgyvendinimo, tai derinant su valdžios institucijų parengta strategija ir Europos Sąjungos normatyvais. Šventasis Tėvas atkreipė dėmesį į Bažnyčios mokymą, jog svarbu vertinti ir atitinkamai atlyginti už motinystės triūsą, nes šis darbas išskirtinis: jis yra nukreiptas į gyvybę ir yra kupinas vilties. Atsiliepdamas į jaunos „Fiat“ automobilių gamyklos darbuotojos, kuri turi mažą vaikelį ir jau laukiasi antrojo, liudijimą Molizės susitikime, popiežius Pranciškus pabrėžė, jog privalu derinti darbą ir šeimos gyvenimą. „Tai yra kritinis taškas, leidžiantis įžvelgti, įvertinti ekonominės sistemos, kuriai priklausome, žmogišką pobūdį“, – aiškino Šventasis Tėvas. Šeimai pirmiausia turi būti skirtas laisvas nuo darbo sekmadienis, kuriame tikintieji dar stiprina ryšį su Dievu ir bendruomene. „Todėl galbūt atėjo metas paklausti, ar darbas sekmadienį iš viso yra tikroji laisvė?“ – nurodė Popiežius, pastebėdamas, jog išimtys šventadienio darbui galimos tik būtinose tarnybose.

Kertiniai atsinaujinimo akmenys

Kad įvyktų pozityvios permainos, kiekviena šeima ir visa pavargusi Europa turi vaduotis iš laikinumo kultūros ir kurti asmeninį bei socialinį gyvenimą, paremtą Dievo ir artimo meile, bendruomeniška atsakomybe ir išmintimi, o ne besaikiu pelno siekimu, žlugdančia korupcija ir trumpalaikėmis emocijomis. Šventasis Tėvas kontinento nuovargį susiejo su atsimetimu nuo savųjų šaknų, krikščioniškų europinės civilizacijos ištakų, su progresuojančiu sekuliarizmu. „Tai tiesa – ji (Europa) paneigė savo šaknis, – pabrėžtinai nurodė popiežius Pranciškus. – Tai tiesa, tačiau mes turime padėti jai tas šaknis iš naujo atrasti“. Ir praktinis šiuolaikinės visuomenės atsinaujinimas turi prasidėti nuo socialinės ir pastoracinės rūpybos visuomenės pakraščiuose: vargšų ir senyvo amžiaus žmonių. „Akmuo, kurį statytojai atmetė, tapo kertiniu akmeniu“ (Mt 21, 42), – priminė Šventasis Tėvas paties Jėzaus žodžius. Dabar daug kam „atmestini“ ir, atrodytų, niekam tikę vargšai ir yra būtent tie kertiniai akmenys visuomenės atnaujinimui ir statybai. Deja, dabartinė globalizuota spekuliacinė ekonomika vargšus daro dar labiau nepasiturinčius, atimdama iš jų esminius oriam žmogaus gyvenimui reikalingus dalykus – būstą ir darbą. „Ir daugelis netgi nori pašalinti „solidarumo“ sąvoką iš žodyno, nes tam tikrai kultūrai jis, atrodo, yra blogas žodis, – kalbėjo popiežius Pranciškus. – Ne! Solidarumas yra krikščioniška sąvoka! Ir benamiai nuskurdėliai, žmonės su negalia, vadinamieji nauji europiečiai, tai yra, kenčiantys migrantai, atvykę iš kitų kontinentų, bei jais besirūpinantys draugai, yra ta vieninga žmogiška šeima, kuri gaivina, atjaunina pavargusią Europą“.

Tokia katalikiška humanitarinė veikla turi būti neatskiriama nuo taikdariškų pastangų, kurios būdingos Šv. Egidijaus bendruomenei, žinomai tarpininkavimu sprendžiant įvairias pilietinių kovų ar tarptautinių konfliktų situacijas. Pabrėžęs, kad toks veikimo kelias, būnant Dievo, vargšų ir taikos draugais, teikia didelę palaimą asmeniniam ir kitų gyvenimui, Šventasis Tėvas pripažino, kad darbavimasis teikia viltį taikai nuo karų kenčiančioms šalims, bet ne visada duoda greitų rezultatų, tam reikia kantrybės ir sumanumo vadovaujantis šventojo Jono XXIII taikdarišku principu: pirmenybė teiktina tam, kas vienija, o ne tam, kas skiria. Kita vertus, tikros taikos derybos yra įmanomos, jeigu išsaugomas savasis tapatumas, aiškino popiežius Pranciškus, žinodamas, kad taikdariško proceso metu dabar dažnai reiškiasi skirtingos tikybos, todėl kartu vyksta ir tarpreliginis dialogas. Juk negali krikščionys taikos derybininkai, vesdami dialogą su islamo išpažinėjais, tapti musulmonais, išsižadėti savojo tikėjimo principų. „Ne, tokiu būdu negali vykti jokios taikos derybos, joks dialogas“, – pabrėžė Šventasis Tėvas, nurodydamas, jog dėl savojo tapatumo neturi būti daroma jokių kompromisų, tačiau skatinama religijų draugystė ir geresnis abipusis supratimas. Baigdamas pokalbį, kaip ir jo pradžioje, popiežius Pranciškus pabrėžė intensyvios maldos svarbą. „Pasauliui reikia maldos už taiką, už vargstančius, už tautas, kurios gyvena konfliktų sąlygomis ir dėl to kenčia. Malda – mūsų turimas ginklas, kuriuo galima paliesti Dievo širdį. Jei melsimės, Jis mus išklausys“. Žengiant tokiu maldos ir praktinės pagalbos keliu, visuomenės sieloje auga švelnumas ir užuojauta, ir tai yra tikra revoliucija, nes priešiškumą ir abejingumą pakeičia draugystė, ugdanti gailestingumo epochą.

© 2014 „XXI amžius“