2014 m. liepos 18 d.    
Nr. 29
(2100)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai

Pasaulio futbolo čempionai – vokiečiai

Pasaulio čempionė –
Vokietijos futbolo rinktinė

Sekmadienį Brazilijoje pasibaigusių 2014 metų Pasaulio futbolo čempionato lemiamoje dvikovoje Rio de Žaneiro „Maracanos“ stadione Vokietijos futbolininkai per pratęsimą 1:0 (0:0, 0:0) palaužė Argentinos vienuolikės pasipriešinimą ir tapo pirmąja Europos komanda, kuriai pavyko laimėti čempionatą Amerikos žemyne. Pergalingą įvartį 113-ją minutę įmušė Marijas Giocė (Mario Götze). Vokietijos rinktinė pasaulio čempionate nepatyrė nė vieno pralaimėjimo ir tik kartą sužaidė lygiosiomis grupėje su Ganos komanda (2:2). Atkrintamosiose Joahimo Liovo (Joachim Löw) auklėtiniai žaidė užtikrintai, o pusfinalyje 7:1 (5:0) įveikė šeimininkę Braziliją.

Daugiau nei 25 tūkst. policininkų ir kareivių budėjo finalo metu – tai buvo didžiausios saugumo pajėgos per visą Brazilijos istoriją. Finalines rungtynes stebėjo 74 738 žiūrovai. Vokietijos futbolo rinktinė planetos pirmenybių finale žaidė aštuntą kartą, o čempionės titulą anksčiau iškovojo 1954, 1974 ir 1990 metais, bei keturis sykius – 1966, 1982, 1986 ir 2002-aisiais – buvo antra. Argentinos komandai tai buvo penktasis pasaulio čempionatų finalinis mačas: 1978 ir 1986 metais argentiniečiai tapo čempionais, o 1930-aisiais ir 1990-aisiais tenkinosi sidabru.


Ukraina Rusijos nacionalizmo akivaizdoje

Susilpninta Ukrainos kariuomenė įgyja jėgą

Kai Rusija vasarį įsiveržė į Krymą, Ukrainos karių skaičius sumažėjo iki 128 tūkst., įskaitant civilius asmenis – tai vos dešimtadalis tų pajėgų, kurias Ukraina turėjo Sovietų sąjungos laikais. Iš minėto skaičiaus karių tik maža dalis buvo pasirengusi kovoti. Kariuomenės mašinos buvo sukriošusios, o ginklai pasenę. Jos biudžetą nuolat grobstydavo korumpuoti pareigūnai. Pavyzdžiui, vieši Gynybos ministerijos inventorizacijos dokumentai rodo, kad nuo 2005 iki 2013 metų sraigtasparnių skaičius nuo 300 sumažėjo iki 75. Vasarį, kai Rusijos pajėgos įžengė į Krymą, praktiškai nebuvo galimybių duoti atkirtį. Rytuose prasidėjęs maištas atnešė visiškai kitokių, dar labiau gluminančių, iššūkių: užmaskuoto tipo karą su kaukėtais maištininkais, kurie atrodė ir elgėsi kaip teroristai, bet gaudavo iš Rusijos ginklų ir žvalgybinių duomenų.


Mirė garsi Rusijos disidentė Valerija Novodvorskaja

Valerija Novodvorskaja

Maskvoje mirė žymi sovietmečio disidentė, žmogaus teisių aktyvistė, partijos „Demokratinė sąjunga“ („Demokratičeskij sojuz“) įkūrėja, nuosekli Vladimiro Putino režimo kritikė Valerija Novodvorskaja. Ši didvyriška moteris jau ilgą laiką kentė nuo įvairių chroniškų ligų ir dabar ją įveikė vienos iš jų komplikacija, sukėlusi toksinį šoką.

V. Novodvorskaja gimė 1950 metų gegužės 17 dieną Baltarusijoje, Baranovičiuose, maskviečių inteligentų šeimoje, tačiau iki devynerių metų gyveno pas močiutę Baltarusijoje. Vėliau persikėlė į Maskvą, baigė vidurinę mokyklą, studijavo Užsienio kalbų institute, gilinosi į prancūzų kalbą. Institute ją domino ne tik akademinės studijos, bet ir režimo kritika. 1969 metais ji Kremliaus suvažiavimų rūmuose išplatino lapelius su partiją pašiepiančiu savo eilėraščiu. Ji iš karto buvo suimta ir apkaltinta antisovietine propaganda. Nuo 1970 metų birželio iki 1972-ųjų vasario ji prievarta buvo gydoma Kazanės psichiatrinėje ligoninėje. Tačiau, kai tik buvo išlaisvinta, tuoj pat vėl įsitraukė į pogrindinę kovą prieš sistemą, pradėjo platinti savilaidos leidinius. Ji dalyvaudavo visose visuomenei svarbiose diskusijose, dėl jos pozicijos buvo praminta amžina opozicioniere. Ji net bandė įkurti pogrindinę politinę partiją, kuri kovotų prieš TSKP monopolį. 1978, 1985, 1986 metais V. Novodvorskąją teisė už disidentinę veiklą. 1978 metais ji tapo viena iš steigėjų organizacijos – Laisvosios įvairių profesijų dirbančiųjų sąjungos. Iki pat SSSR subyrėjimo ji nuolat patyrė valdžios represijas, buvo prievarta hospitalizuojama, tardoma. 1988 metais ji tapo viena iš Demokratinės sąjungos steigėjų. 1993 metais ji aktyviai palaikė Boriso Jelcino kovą su Aukščiausiąja taryba, 1995 metais dalyvavo rinkimuose Ekonominės laisvės partijos sąraše ir vienoje iš Maskvos vienmandačių apygardų, tačiau rinkimai jai buvo nesėkmingi.


Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija