|
RUBRIKOS
|
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Egzorcizmo svarba nemenksta Kun. Vytenis Vaškelis
Kai birželio viduryje Vatikano Dvasininkų kongregacija Tarptautinei egzorcistų asociacijai suteikė juridinio asmens statusą ir patvirtino įstatus, dabartinis Egzorcistų asociacijos prezidentas kun. Francesco Bamonte laiške rašė, jog šis oficialus pripažinimas yra nepaprastai reikšmingas. Juk per visą ilgametę Bažnyčios istoriją dar niekada nebuvo įkurta Tarptautinė Egzorcistų Asociacija. Tai yra vienas iš laiko ženklų! Šventoji Dvasia, atsiliepdama į ypatingus mūsų meto poreikius, ir toliau skatina atsiradimą tokių dalykų, kurie veiksmingai pasitarnauja visos Dievo tautos gerovei. (...) Tai džiaugsmas ne tik mums, Asociacijos nariams, bet ir visai Bažnyčiai, o ypač mūsų broliams ir seserims, kurie yra piktojo kankinami ekstraordinariniais reiškiniais: varginimais ir velnio apsėdimu. Esu tikras, kad visų prima jiems bus labai naudingas šis pripažinimas. Šiuo džiaugsmu dalinasi ir mūsų krašto kunigai egzorcistai bei sąmoningi tikintieji, kurie suvokia, kad plačiajame pasaulyje besidarbuojantiems kunigams egzorcistams oficialus teisinio statuso suteikimas yra mūsų visuotinėje Bažnyčioje žmonių išslaivinimo ir palydėjimo link Dievo tarnystės iškėlimas į dar svarbesnę dvasinę pakopą. Net ir kai kurie dvasininkai, kurie iki šiol žvelgė skeptiškai į egzorcizmo praktiką, manau, minėto Dvasininkų kongregacijos sprendimo šviesoje ir Dievo akivaizdoje turi dar vieną progą iš naujo perkainoti savo asmenines nuostatas, idant galėtų pripažinti, kad vis labiau nukrikščionėjančioje visuomenėje, kurioje plinta įvairios okultizmo, magijos ir panašios destruktyvios praktikos, egzorcistų tarnystė, skirta piktųjų dvasių suvedžiotiems nukentėjusiems išlaisvinti, tampa vis aktualesnė. Šio neeilinio įvykio proga žymus italų egzorcistas kun. Gabriele Amorthas atsakė į kelis internetinio leidinio Aleteia klausimus. Paklaustas, ar gali žmogus būti išlaisvintas iš demono apsėdimo jam nežinant, per kitų žmonių maldą, kun. Amorthas sakė, kad krikščionių bendruomenės, artimųjų ar draugų maldos gali tik paruošti kelią pilnam išgijimui, bet išlaisvinimas neįvyksta prieš asmens valią, tai yra be jo paties noro keisti gyvenimo būdą. Čia prisimintinas toks atsitikimas. Prieš kelis metus kalbėjausi su viena motina, kuri pasakojo, jog kai ji pradėjo uoliau gilintis į krikščionybę, dalyvauti pamaldose ir dažniau priimti sakramentus, jos sūnus, kuris anksčiau buvo įsitraukęs į būrimus (regis, ir į spiritizmą), ją išvydęs, grįžusią iš bažnyčios namo, dažnai imdavo be priežasties keikti, grasinti ir kitaip įžeidinėti. Iki tol, kol ji nesidomėjo tikėjimo dalykais, jis su ja elgėsi gana santūriai, panašiai kaip ir savo tėvo, indiferento, atžvilgiu, bet, jai tolydžio sąmoningai artinantis prie Dievo, jis vis darėsi agresyvesnis. Motina sakė, kad jis namuose kartais savaime pradėdavo vemti, spjaudytis ir šaukti nesavu balsu... Deja, tuo metu šis ligonis apie jokį išsilaisvinimą nenorėjo nė girdėti. Todėl šiai mamai beliko viena, bet niekuo kitu nepakeičiama priemonė malda už sūnaus atsivertimo poreikio atsiradimą... Ji priėmė patarimą drauge su kitomis tikinčiomis moterimis sutartinai melstis už sūnų ir už jį periodiškai užsakyti šv. Mišias. Anot kun. Amortho, pasitaiko, kad piktosios dvasios varginimo ar net apsėdimo atvejus kartais lydi izoliacija, vienatvė, atmetimas. Tad priklausyti parapijos ar Atnaujinimo Šventojoje Dvasioje judėjimo bendruomenei, kitai bažnytinei grupei ar turėti draugų, kurie meldžiasi už namiškio ar kito asmens išlaisvinimą, yra išties didelė malonė, už kurią reikia dėkoti Dievui. Dažnai melda dėl žmogaus išlaisvinimo bei atsivertimo reikalauja laiko ir papildomo budrumo, nes netyrosios dvasios, Dievui leidžiant, gali tiems, kurie meldžiasi išlaisvinimo maldomis, sukelti baimę, nerimą ar kažkokių kitų persekiojančių įtampų, todėl prieš pradedant melstis, ypač privačiai, derėtų kreiptis į vietos kunigą egzorcistą ir pasitarti dėl maldų turinio. Pavyzdžiui, pradedantiems melstis už demonų sužeistus asmenis nereikėtų iškart kalbėti vadinamus leoninius egzortus, kurie prieš keliolika metų buvo įtraukti į kai kuriuos aprobuotus katekizmus. Iš pradžių pakaktų efektyvios rožinio slėpinių apmąstymo ar panašios maldos, ją aukojant už sunkų dvasinį ligonį. Vėliau laipsniškai galima pereiti ir prie Bažnyčios patvirtintų maldų, kurios turi įsakmų išlaisvinimo pobūdį... Jei už individo esminį vidaus pasikeitimą meldžiamasi su tikėjimu ir pasitikėjimu, artėja momentas, kai jis neišvengiamai pagaliau išvys savosios nuodėmės bjaurastį ir ieškos būdų išsivaduoti. Tuomet pirmiausia jam reikia pasiūlyti Susitaikymo sakramento malonę, nes būtent išpažintis yra svarbiausias egzorcizmas, per kurį tikrasis Egzorcistas Jėzus visiems laikams sutrauko visus nuodėmių raiščius ir išveda jį iš priplėkusių tamsybės landynių. Po išpažinties neretai dar lieka klastingų priklausomybių ir ydų nuodeguliai, kurie dieviškosios malonės žaizdre galutinai sudega per egzortų bei kitas išlaisvinimo maldas ir per nuolatos ugdomo dvasinio gyvenimo brandą.
© 2014 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |