Pirmasis puslapis
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Mintys
Mums rašo
Ora et labora
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai

Irako krikščionių pagalbos šauksmas

Agresyvi „Islamo valstybė“ turi būti pasmerkta

Mindaugas BUIKA

Popiežiaus atstovas kardinolas Fernandas Filonis su Irako pabėgėliais

Irako Chaldėjų Katalikų Bažnyčios patriarchas Luisas Rafaelis I Sako

Šventojo Sosto atstovas Jungtinėse Tautose arkivyskupas Silvanas Tomazis

Chaldėjų patriarcho priekaištai

Praėjus daugiau kaip mėnesiui po to, kai visą pasaulį savo žiaurumu šokiravusi teroristinė ISIS organizacija paskelbė įkurianti „Islamo valstybę“, arba „kalifatą“, Irako šiaurėje, susidorodama su ten gyvenančiomis religinėmis bei etninėmis mažumomis, popiežiui Pranciškui raginant teisinėmis priemonėmis sustabdyti šią agresiją bei siekiant neatidėliotinai suteikti humanitarinę pagalbą nukentėjusiems žmonėms, o Jungtinėms Amerikos Valstijoms imantis karinių veiksmų prieš tą nusikalstamą pseudovalstybinį darinį, tenka susipažinti su vietinės krikščionių bendruomenės ganytojų vertinimais. Didžiausios Irako krikščionių bendruomenės – Chaldėjų Katalikų Bažnyčios – patriarchas Luisas Rafaelis I Sako rugsėjo 4 dieną paskelbtame pareiškime priminė, kad iš „Islamo valstybės“ teritorijos Ninevės lygumoje praktiškai buvo išvaryti visi krikščionys (daugiau kaip 120 tūkstančių žmonių), kurie priversti apsigyventi kaimyniniame Kurdistano regione skubiai įkurtų pabėgėlių stovyklų palapinėse. „Krikščionys yra atplėšti nuo savo istorinės tėvynės, kadangi politinis islamas jų ten nenori, arba dėl to, kad pasaulis tyli, yra ramus, visa tai pateisina arba nesugeba į tai atsiliepti atitinkamais veiksmais“, – priekaištavo patriarchas. Jis pabrėžė, kad tokia lėta reakcija ar visiškas jos nebuvimas ISIS tik padrąsina vesti pasibjaurėtiną karą prieš kultūrą ir įvairovę keliant grėsmę intelektualiniam ir socialiniam saugumui. „Tai, kas dabar vyksta „Islamo valstybėje“ – suplanuotos nepaklusniųjų žmogžudystės, prievartinis atvertimas į islamą, pardavimas į vergiją, seksualinis smurtas ir kankinimai, – mus grąžina į tamsiuosius praeities šimtmečius, bet tai – dabartinė mūsų civilizacijos realybė“, – rašo dvasinis chaldėjų katalikų vadovas.

Jis pabrėžia, jog tai, ką dabar patiria Irako krikščionys, taikūs ir ištikimi piliečiai, yra tikras genocidas ir jų religinių, žmogiškų, moralinių ir nacionalinių vertybių paneigimas. „Tokia yra gėdinga šiuolaikinės istorijos dėmė, ir kiekvienas turi žinoti, jog tai – grėsmė visiems!“ – perspėja patriarchas L. R. Sako. Jis primena šiuolaikinės Irako valstybės, atsidūrusios skirtingų islamo sektų (sunitų ir šiitų) priešpriešos sūkuryje, negebėjimą įvesti įstatymais paremtą tvarką, tai tik skatina smurto kultūrą ir drąsina ekstremistinių grupių plėtrą. Netgi pačioje sostinėje Bagdade krikščionys ir kiti yra grobiami tiesiog gatvėse viduryje dienos, apiplėšiami jų namai, įsiveržiama į jų mokyklas, šventoves, verslo įmones ir visuomenines struktūras su bauginimais ir įžeidinėjimais. Tokio praktiškai nekontroliuojamo barbariškumo ir kančių akivaizdoje Irako politiniai lyderiai daugiau rūpinasi savo užimamomis ar siekiamomis užimti aukštesnėmis vietomis valdžioje, užuot ieškoję veiksmingų sprendimų ekstremizmo, smurto ir neteisingumo įveikimui. Chaldėjų Katalikų Bažnyčios vadovas viltingai pareiškia, kad dabar formuojama nauja Irako vyriausybė bus vieningesnė, atstovaus įvairioms religinėms grupėms (iki šiol joje vyravo šiitai, ir tai sukėlė didelį sunitų nepasitenkinimą, atvedusį į ekstremistinės ISIS iškilimą) ir pripažins savo istorinę, nacionalinę ir moralinę atsakomybę visiems gyventojams.

Emigravimas nėra sprendimas

Antrojoje pareiškimo dalyje patriarchas L. R. Sako sutelkia dėmesį į vieningesnio bei labiau organizuoto Irako krikščionių veikimo poreikį, nes dauguma jų yra išsklaidyti, praradę pasitikėjimą valdžia, nemato prasmingos ateities savo tėvynėje ir galvoja apie išvykimą į kokią nors saugią Vakarų šalį. „Tačiau net ir tokioje nepaprastai sunkioje situacijoje emigravimas neturi būti sprendimas!“ – pabrėžia ganytojas. Jis nurodo, kad Irako krikščionys turi saugoti save nuo išnykimo, likti vilties žinios nešėjais ir gyvenimo raugu, o tai yra įmanoma tik liekant tėvynėje. Kaip tik čia aktyvios ir gyvybingos krikščionių grupės turi kurti savo ateitį, drąsiai, o ne baimingai atsiliepdamos į visus, net sudėtingiausius iššūkius. Toks ryžtingas Chaldėjų Katalikų dvasinio vadovo, beje, patriarcho ir Irako katalikų vyskupų asamblėjos pirmininko L. R. Sako nusistatymas yra geras pavyzdys ir kitiems katalikų pasaulio dvasiniams lyderiams, kurie susiduria su įvairiais sunkumais priešiškoje sekuliarizmo aplinkoje. Irako chaldėjų patriarchas pirmiausia siūlo krikščionims organizuotis, kurti politines ir nepriklausomas struktūras su kompetentinga vadovybe, kuri pastoviai, o ne spontaniškai dirbtų, analizuotų situaciją, siūlytų sprendimus dabartinei krizei ar net stengtųsi numatyti, kas gali būti ateityje.

Reikia sukurti Krizės valdymo komandą, kuri ruoštų tikslius duomenis apie Irako krikščionių išblaškytas šeimas, kad šalies vyriausybei būtų galima perduoti reikalavimus dėl prarastos nuosavybės ir kitos padarytos žalos kompensavimo. Ypač svarbu sukurti Švietimo komitetą, kuris rinktų žinias apie išblaškytus moksleivius ir studentus, bei rūpintųsi jų sugrąžinimu į mokyklas ir universitetus tolesnėms studijoms. Pavyzdžiui, ISIS įkurtos „Islamo valstybės“ centrinio Mosulo miesto universitete mokėsi apie 8 tūkstančius krikščionių studentų, kurie pasitraukė ir turi tęsti mokslus kaimyninio Kurdistano universitetuose, beje, šiame regione susikaupė dauguma pabėgėlių. Kadangi artėja šaltasis rudens ir žiemos sezonas ir pabėgėlių sugrįžimas nėra tikėtinas, reikia su tarptautine pagalba statyti tvirtesnius gyvenamuosius kompleksus pabėgėlių stovyklose, kad netektų žiemoti palapinėse. Pripažindamas, jog karinis susidūrimas su „Islamo valstybės“ teroristinėmis pajėgomis yra neišvengiamas, patriarchas L. R. Sako kviečia kreiptis į Jungtinių Tautų Saugumo tarybą, kuri priimtų sprendimą dėl tarptautinių taikos palaikymo pajėgų Irako šiaurėje dislokavimo. Jos turėtų bendradarbiauti su Irako kariuomene ir Kurdistano autonominio regiono savigynos daliniais, kurie vadinasi „Pešmerga“, kad būtų išvaduota Ninevės lyguma, pabėgėliai galėtų sugrįžti į savo miestus ir kaimus, kad būtų užtikrintas jų saugumas.

Netoleruotinos barbariškumo apraiškos

Kitas reikalavimas turi būti adresuotas Jungtinių Tautų Žmogaus teisių tarybai, kad ji užsiimtų išsamesniais žmogaus teisių pažeidimų Irake tyrimais, sukurtų atitinkamą komisiją. Turi būti tinkamai išaiškinti bei įvertinti vadinamosios „Islamo valstybės“ žiaurumai, savivalė, smurtas ir už juos atsakingi asmenys turi susilaukti teisminio atpildo, pripažįstant jų atsakomybę dėl „nusikaltimų prieš žmoniškumą“. Beje, kaip tik rugsėjo 1 dieną JT Žmogaus teisių taryboje vyko Irako padėties temai skirtas posėdis, kuriame pateikta pakankamai duomenų apie ISIS kovinių būrių žiaurumus, religinių ir etninių mažumų vyrų žudymus, o moterų pavertimą vergėmis ir pardavinėjimą. Yra įrodymų, kad ISIS žudė ir savosios sektos – sunitų – religinius lyderius, jeigu jie atsisakydavo pripažinti „Islamo valstybės“ valdžią, o nepilnamečius berniukus prievarta pavertė rekrutais į savo karinius dalinius ir vertė kovoti pirmose gretose. Tame JT Žmogaus teisių tarybos posėdyje kalbėjęs nuolatinis Šventojo Sosto stebėtojas Jungtinėse Tautose arkivyskupas Silvanas Tomazis (Silvano Tomasi) priminė popiežiaus Pranciškaus mokymą, jog tarptautinė bendruomenė turi imtis ryžtingų veiksmingų, kad būtų sustabdytas agresorius ir atstatyta teisinga taika apsaugant visas pažeidžiamąsias visuomenės grupes. Tokia tarptautinė veikla ypač svarbi bei neatidėliotina, kada vietinė nacionalinė (Irako) vyriausybė nepajėgi užtikrinti saugumą išpuolių aukoms.

Pirmiausia visos regioninės bei tarptautinės struktūros, ar tai būtų Arabų šalių lyga ar Jungtinių Tautų Organizacija, turi aiškiai pasmerkti barbarišką ir necivilizuotą veikimą tų kriminalinių grupių, kurios kovoja tiek Irako šiaurėje, tiek Sirijos rytuose. Tai – svarbus arkivyskupo S. Tomazio pastebėjimas, kadangi vadinamoji „Islamo valstybė“ peržengia Irako ir Sirijos valstybinę sieną, todėl kova prieš ją turi būti vykdoma abiejų minėtų šalių teritorijose. Iki šiol tarptautinė bendruomenė buvo bandoma sulaikyti nuo karinio kišimosi į pilietines kovas Sirijoje, bet dabar tai jau neišvengiama, kadangi ISIS pirmiausia pradėjo kontroliuoti dalį Sirijos rytinės teritorijos ir iš jos ėmė veržtis į šiaurinį Iraką, kurdama vieningą kalifatą. „Tačiau nei pilietinė visuomenė, nei atskiros religinės ir etninės grupės neturi tapti regioninių ir tarptautinių geopolitinių žaidimų įrankiais“, – pabrėžė Šventojo Sosto atstovas, nurodydamas būtinumą ginti kiekvienos bendruomenės teises ir tapatumą, nepriklausomai nuo jos dydžio ir lokalizacijos. Arkivyskupas S. Tomazis neatsitiktinai aiškinio, jog yra sunkus, bet svarbus uždavinys užblokuoti ginklų tiekimą „Islamo valstybei“, pogrindinę naftos rinką, kuri yra svarbus jos pajamų šaltinis, ir netiesioginį ISIS politinį palaikymą. Oficialiai šią ekstremistinę grupę pasmerkė kone visos arabų valstybės ir islamo religiniai vadovai, tačiau ne paslaptis, kad „kalifato“ atstatymo idėja yra populiari atskiruose konservatyviuose (fundamentalistiniuose) musulmonų sluoksniuose, kurie pakankamai įtakingi ir finansiškai pajėgūs.

Apeliavimas į moralinę atsakomybę

Nuolatinis Vatikano stebėtojas Jungtinėse Tautose priminė ankstesnį popiežiaus Pranciškaus laišką JT generaliniam sekretoriui Ban Kimunui, kad ISIS smurtiniai išpuoliai turi pažadinti visų geros valios žmonių sąžinę konkretiems solidarumo veiksmams, kad būtų gelbėjami pabėgėliai ir suteikiama galimybė jiems grįžti į išlaisvintus namus. „Tai kas šiandien vyksta Irake, vyko praeityje ir gali rytoj vykti kitose vietose, – sakė arkivyskupas S. Tomazis. – Patirtis mus moko, kad nepakankamas atsakas arba, kas dar blogiau, visiškas neveikimas, dažnai atveda į tolesnį smurto eskalavimą“. Negebėjimas apsaugoti Irako piliečių, leidimas, kad jie taptų nekaltomis kriminalinių elementų aukomis tuščių žodžių ar tiesiog visuotinio tylėjimo atmosferoje, gali atnešti tragiškas pasekmes Irakui, kaimyninėms šalims ir galiausiai likusiam pasauliui. Tai būtų rimtas smūgis (ir netgi pagrįstas kaltinimas) toms grupėms (atskiroms valstybėms, tarptautinėms organizacijoms), kurios angažuojasi žmogaus teisių ir humanitarinės tvarkos palaikymui. „Dvasiniai skirtingų religijų vadovai ypač atsakingi, kad nė viena religija negalėtų teisinti tokių moraliai peiktinų, žiaurių ir barbariškų nusikaltimų ir primintų kiekvienam, kad kaip viena žmogiška šeima mes turime palaikyti savo brolius“, – pabrėžė baigdamas savo pastabas JT Žmogaus teisių tarybos debatuose arkivyskupas S. Tomazis.

Beje, rugpjūčio 24 dieną paskelbtame kreipimesi dėl dramatiškos padėties Irake chaldėjų katalikų patriarchas L. R. Sako paragino musulmonų bendruomenę tvirčiau pasmerkti barbariškus ISIS veiksmus, kurie bandomi veidmainiškai pristatyti kaip veikimas Dievo (Alacho) vardu, nors iš tikrųjų tai prieštarauja kiekvienos religijos, taip pat ir islamo, principams, ginantiems žmogaus gyvybę ir orumą bei religijos laisvę. Chaldėjų Katalikų Bažnyčios vadovas pastebėjo, kad islamo teologai ir musulmonų intelektualai turi kritiškai įvertinti jų tikyboje stiprėjantį fundamentalizmą, kuris yra atsakingas už Irako tragediją. Tai – pavojingas reiškinys, kurį reikia įveikti edukacinėmis pastangomis, skatinant tokį religinį sąmoningumą, kuris priimtų kitą (krikščionį) kaip savo brolį, kaip pilnateisį bendrapilietį. Sprendžiant politines (ir karines) barbariškos „Islamo valstybės“ problemas, anot patriarcho L. R. Sako, pirmiausia reikia laukti JAV ir Europos Sąjungos veiksmų dėl jų moralinės ir istorinės atsakomybės Irako atžvilgiu. Jis pripažino, jog nemažai dedama pastangų krizės palengvinimui, tačiau tai kol kas nepakeitė tragedijos paliestų žmonių likimo ir todėl reikia daugiau ryžto.

Karinių veiksmų vertinimas

Šioje situacijoje pagrindinis klausimas, žinoma, yra galimybė naudoti karinę galią prieš „Islamo valstybę“ jos teritorinės veiklos sustabdymui. Kartu su keliais prancūzų vyskupais aplankęs irakiečių pabėgėlių stovyklas ir susipažinęs su jų kančiomis, Prancūzijos primas Liono arkivyskupas kardinolas Filipas Barbarenas (Philippe Barbarin) rugpjūčio 21 dieną duotame interviu žiniasklaidai sakė, jog dabar atėjo laikas padaryti, kad ISID išnyktų taikant politinius ir karinius veiksmus. Pritardamas ginkluotai akcijai prieš „Islamo valstybę“, šis įtakingas Prancūzijos kardinolas priminė ir šventojo Jono Pauliaus II aiškinimą, jog kartais pacifizmas prieštarauja taikos pažangai, ypač, kada agresyvi grupė turi būti sustabdyta, kad negalėtų plėsti didesnio teroro. Kardinolas F. Barbarenas pripažino, kad jeigu Prancūzija nuspręstų prisijungti prie JAV karinių veiksmų prieš „Islamo valstybę“, jis rodytų pasitikėjimą tokiu valdžios sprendimu. Popiežius Pranciškus šiuo atžvilgiu rodo didesnį santūrumą, pabrėždamas susilaikymą nuo vienašališkų veiksmų ir tarptautinės bendrijos sprendimo svarbą.

Grįždamas iš vizito Pietų Korėjoje rugpjūčio 19 dieną lėktuve surengtoje spaudos konferencijoje Popiežius, žurnalisto paklaustas, ką jis mano dėl JAV karinių pajėgų pradėto „Islamo valstybės“ pozicijų bombardavimo, kad būtų sustabdytas jos vykdomas genocidas, pritarė, kad yra teisėtas siekis sustabdyti neteisingą agresorių. Tačiau kokiomis priemonėmis tai reikia daryti, turi įvertinti ir nuspręsti visa tarptautinė bendrija. „Viena valstybė negali spręsti, kaip sustabdyti neteisingą agresorių“, – sakė popiežius Pranciškus, priminęs istorinę patirtį, kai kova prieš neteisingą agresorių buvo pridengiami naujų užkariavimų siekiai. „Po Antrojo pasaulinio karo buvo iškelta Jungtinių Tautų idėja, todėl kaip tik ten tai ir turi būti svarstoma“, – aiškino Šventasis Tėvas. Jis pripažino, kad dėl ISIS veiksmų labai kenčia Irako krikščionys, kad yra daug kankinių. Kenčia ir kitos religinės mažumos (pavyzdžiui, Irako šiaurėje gyvenantys jezidai). Tačiau jie visi yra lygūs prieš Dievą. Popiežius Pranciškus dar kartą pabrėžė, kad sustabdyti neteisingą agresorių yra žmonijos teisė, siekiant, kad blogio darymas būtų nutrauktas, o rodydamas ypatingą artumą Irako pabėgėliams, Šventasis Tėvas ten buvo nusiuntęs savo asmeninį atstovą Tautų evangelizacijos kongregacijos prefektą kardinolą Fernandą Filonį (Fernando Filoni), kuris perdavė 1 milijono dolerių auką, pabrėždamas ne tik solidarumo maldoje, bet ir praktinės paramos kenčiantiems svarbą.

© 2014 „XXI amžius“