Pirmasis puslapis
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Mintys
Mums rašo
Ora et labora
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai

LLRA išstojimas iš koalicijos – tiek vieni, tiek kiti bando „išsiplauti mundurus“

Gediminas KAZĖNAS

Premjeras ilgai „kentęs“, pagaliau galutinai supyko ant buvusios koalicijos partnerių – Lietuvos lenkų rinkimų akcijos (LLRA). Tiesą sakant, pakankamai keistai ta koalicija atrodė nuo pat pradžių. LLRA vykdyta akivaizdžiai konfrontacinė politika, keliant tokius reikalavimus, kurie daugumai Lietuvos visuomenės buvo ir yra nepriimtini, rodė, kad kompromisų čia nelabai ieškoma. Kiekvienam sveiko proto žmogui buvo aišku, kad priėmus LLRA į koaliciją, vargu ar lietuvių ir lenkų santykiai pagerės. Taigi problemos esmė sprendžiama nebuvo, o buvo pabandyta ją politiškai neutralizuoti. Socialdemokratai, matyt, tikėjosi pagerinti savo įvaizdį santykiuose su Lenkija (užsienio reikalų ministras net atsiprašė už kažką) ir turbūt atimti dalį balsų iš LLRA per Europos Parlamento rinkimus, t. y. tiesiog elementariai pabandė papirkti lenkų rinkėjus ir tokiu būdu net užmerkė akis prieš ilgai LLRA vykdytą Lietuvai priešišką politiką (čia naivuoliams verta priminti Ryšardo Maceikianeco pasakymą, kad LLRA žino dešimties balsų tikslumu, kiek surinks kiekvienoje apylinkėje). Nesiliaunantys LLRA išsišokimai, žeminantys valstybę ir lietuvių tautinį orumą galiausiai metė šešėlį ant visos koalicijos, o pirmiausia ant koalicijos ašies, t. y. socdemų. Akivaizdu, kad artinantis savivaldos rinkimams, tiek vieniems, tiek kitiems reikėjo „išsilaisvinti“ vieniems nuo kitų ir tautai parodyti savo „principingumą“. Daugumos lietuvių ir net nemažos dalies lenkų nepasitenkinimas LLRA yra akivaizdus, o tai kerta per socdemų reitingus, o LLRA prieš savo elektoratą irgi negali niekuo pasigirti. Tai reiškia, kad nėra kuo pateisinti savo buvimą koalicijoje. Taigi abiem partijoms reikėjo grįžti į pirmines pozicijas, vieniems netiesiogiai užsimenant apie tolesnį LLRA nepageidavimą, kitiems prasitariant apie neva socdemų diktatą koalicijoje. Taip abi partijos bando „išplauti savo mundurus“ prieš savo rinkėjus. Iš esmės LLRA pasitraukimas buvo tik laiko klausimas, nes akivaizdu, kad artinantis naujam politiniam sezonui reikės kažkaip „atkreipti“ į save dėmesį.

300 kauniečių Rotušės aikštėje išskleidė Ukrainos vėliavą

Kauno Rotušės aikštėje išskleista Ukrainos vėliava

Praėjusio sekmadienio popietę Kauno Rotušėje vyko Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščioniuų demokratų (TS-LKD) jaunimo bendruomenės organizuota Ukrainos palaikymo akcija „Kaunas visa širdimi su Ukraina“. „Mes suprantame ir remiame Ukrainą, palaikome ją laisvės kovoje. Tikime, kad Ukraina atsilaikys, ir norime parodyti, kad Lietuva visa širdimi su Ukrainos tauta“, – kalbėjo akcijos iniciatorė Aistė Gedvilienė.

Renginio metu buvo išskleista 200 metrų ilgio Ukrainos vėliava, iš kurios buvo suformuota didžiulė širdis, simbolizuojanti kauniečių palaikymą ir paramą Ukrainos žmonėms. Akcijoje dalyvavo daugiau kaip 300 kauniečių ir Kauno svečių. Prisijungė ir miesto senamiestį apžiūrinėję turistai iš Lenkijos bei Vokietijos.

Susirinkusieji sugiedojo Lietuvos ir Ukrainos himnus bei skandavo palaikymo žodžius Ukrainai. „Slava Ukraine, gerojam slava“, „Šlovė Ukrainai, šlovė didvyriams“, „Galas Putinui“, – skambėjo aikštėje. Akcijoje dalyvavęs ukrainietis studentas dėkojo susirinkusiems: „Būtent čia ir dabar labiausiai jaučiasi, jog Ukraina ir Lietuva yra broliškos tautos, o Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės dvasia vis dar gyva mūsų širdyse“.

Mirė aktorius Donatas Banionis

Rugsėjo 4-ąją Vilniuje po ilgos ligos mirė Panevėžio miesto garbės pilietis, ilgametis Juozo Miltinio dramos teatro ir kino aktorius, režisierius Donatas Banionis. Jis gimė 1924 m. balandžio 28 d. Kaune. Baigęs pradžios mokyklą, įstojo į Kauno amatų mokyklą. Čia susipažino su būsimuoju Panevėžio dramos teatro aktoriumi Vaclovu Blėdžiu, aktoriumi ir režisieriumi Jonu Alekna, organizavo mėgėjiškus vaidinimus. 1941 metais pradėjo dirbti Panevėžio valstybiniame dramos teatre, kuriam vadovavo Juozas Miltinis. 1945 metais baigė vaidybos studiją ir čia dirbo iki šalies Nepriklausomybės atkūrimo. Save išbandė įvairiais amplua – buvo ir aktoriumi, ir vadovu, ir režisieriumi. 1984–1988 metais buvo Panevėžio teatro direktorius bei meno vadovas. Vien Panevėžio dramos teatre sukūrė per 100 vaidmenų: Jorgenas Tesmanas („Heda Gabler“), Vilis Lomenas („Komivojažieriaus mirtis“), Bankas („Makbetas“), Bekmanas („Lauke, už durų“), Edgaras („Mirties šokis“) ir t. t. D. Banionį kūrybinis kelias atvedė ir į kiną. Atliko apie 80 vaidmenų lietuviškuose, rusiškuose, vokiškuose vaidybiniuose filmuose. 1959 metais režisieriaus Vytauto Žalakevičiaus pastatytas „Adomas nori būti žmogumi“ – pirmasis aktoriaus filmas. Paskui buvo „Vienos dienos kronika“ (1964), „Marš, marš, tra-ta-ta“ (1964), „Niekas nenorėjo mirti“ (1965). 1970 metais vokiečių režisierius Konradas Volfas pakvietė D. Banionį suvaidinti didįjį ispanų dailininką Franciską Goją filme „Goja, arba sunkus pažinimo kelias“, o režisierius Andrejus Tarkovskis – filmuotis jo kuriamame filme „Soliaris“. Šis filmas gavo apdovanojimą Kanų kino festivalyje. Kiti filmai: „Nesėtų rugių žydėjimas“, „Faktas“, „Atsiprašau“, „Andrius“ ir kiti. Dirbo su tokiais režisieriais kaip Vytautas Žalakevičius, Raimondas Vabalas, Andrejus Tarkovskis, Eldaras Riazanovas, Michailas Kalatozovas, Grigorijus Kozincevas ir kiti. Šlovę Sovietų Sąjungoje atnešė sovietinio žvalgo vaidmuo filme „Ne sezono metas“. D. Banionio kūryba įvertinta daugybe Lietuvos ir tarptautinių apdovanojimų. Aktorius buvo apdovanotas Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija, ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Komandoro didžiuoju kryžiumi. Jis yra gavęs ir ne vieną tarptautinį apdovanojimą, tarp jų – 1966 metais XV tarptautinio Karlovy Varų kino festivalio apdovanojimą už geriausią vyrišką vaidmenį (filmas „Niekas nenorėjo mirti“), 1969 metais tarptautinio Sofijos kino festivalio (Bulgarija) premiją už pagrindinį vaidmenį kino filme „Ne sezono metas“, 1972 metais Vokietijos demokratinės respublikos valstybinę premiją už Gojos vaidmenį kino filme „Goja, arba sunkus pažinimo kelias“.

Mirė gamtininkas Ričardas Kazlauskas

Vilniuje šeštadienio naktį po sunkios ligos mirė zoologas, mokslininkas prof. Ričardas Kazlauskas. Jis gimė 1927 m. rugsėjo 14 d. Vilniuje, 1952 metais baigė Vilniaus universitetą, 1947–2003 metais dirbo, o nuo 1956 metų – dėstė jo Gamtos fakultete. Apie 60 metų tyrė lašalus ir Lietuvos drugius, sukaupė vertingą jų kolekciją, duomenų apie gausumą, zoogeografiją, migraciją, apsaugą. Parašė daug straipsnių ir vadovėlių. Už reikšmingus mokslui darbus ir gamtosaugos populiarinimą Lietuvoje 1995 metais R. Kazlauskui paskirta Mokslų akademijos vardinė Tado Ivanausko (gamtosauga) premija. R. Kazlauskas apie 30 metų televizijoje ir radijuje vedė laidas apie biologiją „Langas į gamtą“, „Vakaras su tėveliu“, „Gamtos duris atvėrus“. Viename savo interviu „Valstiečių laikraščiui“ jis sakė: „Lietuvoje yra tokių gyvūnų, į kuriuos specialistai iš visos Europos atvažiuoja pasižiūrėti, nes visoje Europoje jie yra išnaikinti, tiktai Lietuvoje gyvena. Aš stengiausi skiepyti žmonėms meilę mūsų gamtai, o dabar matau, kad viskas vyksta atvirkščiai. Gamta niokojama. Ji svarbi tiek, kiek iš jos galima išpešti naudos, kiek jos reikia verslui. Lietuvos gamtai daroma didelė žala. Jeigu sunaikini kokį nors gyvūną ar vietovę, tai jų neatkursi. Aš džiaugiuosi, kad Lietuvoje įsteigiau daugybę draustinių, kad nors koks fantastiškos Lietuvos gamtos lopinėlis išliktų. Labai gaila, kad kai kurių draustinių nepavyko išsaugoti. Dabar numatoma sumažinti ir rengiamų gamtos specialistų gretas, bet kas gi tada tirs Lietuvos gamtą ateityje, jeigu specialistų nebebus? Samdysim iš užsienio? Dabar neretai taip ir daroma. Bet užsienietis jau žiūrės į mūsų gamtą visai kitomis akimis“. R. Kazlauskas sakydavo, kad dabartiniai žmonės nusisuko nuo gamtos ir susvetimėjo. Šiuo metu viską diktuoja pinigai. Brukami svetimi papročiai ir idėjos.

Nežinoma klebono lemtis

Kun. Viktoras Aukštakalnis Ričardo Šaknio nuotrauka

Didelę aistrą alpinizmui ir slidinėjimui jautęs Betygalos parapijos klebonas 56 metų kun. Viktoras Aukštakalnis dingo išvykęs į Prancūziją, kur ketino kopti į aukščiausią Alpių viršūnę – Monblaną.

Į poilsinę kelionę nuosavu automobiliu „Opel Vivaro“ dvasininkas išvyko rugpjūčio 24-osios vakare. Kartu į kalnus dažnai keliaudavo ir jo šuo Rokis – mokytas Staforšyro terjerų veislės šuo. Šįkart Rokis liko namuose, nes jau yra senyvas. Kunigas yra pasakojęs lemtingą nutikimą, kai kartą Rokis nerimaudamas atsisakė toliau kopti – tuo metu visai šalia nukrito akmuo. Šįkart ketvirtąją kelionės dieną klebono mobiliojo ryšio telefonas jau buvo išjungtas. Raseinių rajono policijos komisariato viršininko Kęstučio Užemecko duomenimis, telefoninis ryšys nutrūko jau Prancūzijos teritorijoje. Dvasininkas ketino vykti į Rytų Prancūzijoje esantį šios šalies alpinizmo centrą – Šamoni miestą. Pagal vieną iš versijų, klebono kelionę dar nė nepasiekus jos tikslo galėjo nutraukti sveikatos sutrikimas, kita versija – nelaimingas atsitikimas įvyko kopiant į kalną. Komisaras žiniasklaidai negalėjo nei patvirtinti, nei paneigti Betygaloje sklandančių kalbų, kad Šamoni mieste jau rastas dingusiojo automobilis. Klebonas buvo žadėjęs į Lietuvą grįžti rugpjūčio 29-ąją, ketino aukoti šv. Mišias, dalyvauti rugsėjo 1-osios renginiuose, tačiau parapijiečiai jo nesulaukė. Betygaloje dar tik porą savaičių vikaro teisėmis reziduojantis kun. Mindaugas Smetonis portalui 15min.lt teigė jokių reikalų skambinti išvykusiam klebonui nebuvę, o kai jis pažadėtą dieną negrįžo, tuomet paskambino, tačiau išgirdo signalą, jog telefonas ne ryšio zonoje. Tada Kauno arkivyskupijos atstovai sunerimę kreipėsi į policiją dėl kun. V. Aukštakalnio paieškos. Šiuo metu kunigo paieška paskelbta per Interpolą.

Paminėta Vytauto Didžiojo karūnavimo diena

Grupė renginio dalyvių prie Vytauto Didžiojo paminklo Kaune

Kasmet rugsėjo 8-ąją prie Vytauto Didžiojo paminklo Kaune miesto savivaldybė ir Vytautų klubas surengia Vytauto Didžiojo karūnavimo dienos minėjimą. Jo metu visuomenei primenama šalies istorija ir Vytauto Didžiojo nuopelnai mūsų valstybei. Rugsėjo 8-oji, Vytauto Didžiojo karūnavimo diena, dar vadinama ir Padėkos diena, nes Vytautas Didysis sugebėjo išvesti Lietuvą iš atsilikimo, būtent jis Lietuvą pavertė vakarų valstybe. Remdamasis tuometinės LDK politine padėtimi ir karine galia, daugelyje gyvenimo sričių jis pašalino Lietuvos tarptautinę izoliaciją.

Minėjimas tradiciškai prasidėjo valstybės himnu. Į gausiai susirinkusius minėjimo dalyvius kreipėsi Kauno meras Andrius Kupčinskas. „Turime išmokti didžiuotis savo istorija, tik tada būsime atsparūs agresorių skleidžiamai propagandai ir melui“, – kalbėjo meras ir ragino visuomenę, ypač jaunimą, neužmiršti pačių svarbiausių šalies istorijos faktų, domėtis garbinga Lietuvos istorija, branginti prieškario Lietuvos tradicijas.