Pirmasis puslapis
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Mintys
Mums rašo
Ora et labora
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai

Patirtys

Angelė Raudienė

Išdrįsk liudyti

Viešpatie, būk su mumis mūsų kelionėje.

Lydėk mūsų kiekvieną žingsnį.

Atverk mūsų kurčias ausis.

Tegul praregi mūsų aklos akys.

Duok drąsos mūsų atbukusioms širdims.

Neleisk, kad baimė mus žlugdytų.

(Iš „Katechetų maldos“.  Autorius nežinomas)

„Ir niekas nevožia indu degančio žibinto, bet jį stato į žibintuvą, kad šviestų visiems, kurie yra namuose“ (Mt 5, 15).

„Ką jums kalbu tamsoje, sakykite vidur dienos, ir ką šnibždu į ausį, garsiai skelbkite nuo stogų... Nebijokite“, — padrąsina mane Jėzaus žodžiai iš šv. Mato Evangelijos ir skatina dalintis su kitais savo tikėjimo patirtimi.

Gyvenimą be Dievo įsivaizduoju kaip klaidžiojimą apniukusią dieną nežinomame miške.

Pasitaikė, kad dar vaikystėje grybaudama paklydau netoli namų esančiame miške. Ėjau link namų įsivaizduojama pietų kryptimi, broviausi per krūmus, apsukau kelią pastojusią pelkę. Atrodė, kad jau geroką galą nuėjau. Žiūriu vėl atsidūrusi šalia mano ką tik supjaustyto sukirmijusio baravyko. Einu į kitą pusę, prieinu nedidelį keliuką. Jis kur nors išves. Tik kur pasukti – kairėn ar dešinėn. Esu girdėjusi, kad šiaurės (o gal pietų?) pusėje medžiai labiau samanoti. Tuomet į tuos paaiškinimus nekreipiau dėmesio. O dabar pasilenkiu prie kelmo. Visas samanotas. Tyli, jokios informacijos nesuteikia. Mano paklydęs protas sako, kad reikia sukti dešinėn. Einu ilgai ir atsiduriu nepažįstamoje pamiškėje. Pamatau trobelę, užeinu paklausti, kur esu. „Vaikeli, tavo Vadžgirys kitoj pusėj miško. Ilgą kelią sukorei“. Dabar jau žinau. Eisiu ta pamiške į pietus, prieisiu Bebirvą, o už jos jau ir mano namai bus matyti.

Tikėjimo kelias – kelias į šviesą. Dievas – Saulė, rodanti kryptį. Jei tos Saulės nematai, gali kaip miške, taip ir gyvenime orientuotis pagal tam tikrus ženklus, duodamus signalus. Tik reikia išmokti juos atpažinti, jų ieškoti, stengtis juos pastebėti. Tačiau jei netiki Dievu ir nematai Jo rankos prisilietimo nei protu, nei mintimis neaprėpiamos visatos bei pilnoje gyvybės gamtos harmonijoje, tai neatkreipi dėmesio ir į Jo siunčiamus ženklus, nurodančius, kaip orientuotis pasaulyje. Kai mes renkamės kelią, remdamiesi tik savo paklydusio proto tiesa, kur nors nueiname, tik ilgai teks mums klaidžioti, klampoti po balas, brautis pro brūzgynus, kol pasieksime namus... O gal ir nepasieksime, kad mūsų džiaugsmui nieko netrūktų...

Mokydamiesi katekizmo mes sužinome: Dievas yra Dvasia, angelai yra dvasios, žmogus turi kūną ir sielą (dvasią). Tačiau apie tai, kaip tą dvasią savyje atpažinti, niekas bent mums, vaikams, neaiškino, o tokius dalykus išaiškinti nėra lengva.

Ketinu pasidalinti patirtimi, kaip pirmą kartą savo gyvenime suvokiau Dievo Dvasios buvimą, jos prisilietimą prie mano dvasios. Šis potyris taip giliai palietė visą mane, įsirėžė į atmintį, kad net dabar, po daugiau kaip 50 metų, prisimenu net detales.

Buvau paskutinėje Vadžgirio vidurinės mokyklos klasėje. Laikiau brandos egzaminus. Tai buvo gūdus sovietmetis – 1960 metai. Jau buvo pasibaigęs tas pokario periodas, kai Kalėdų rytą prieš pamokas beveik visi su knygų krepšeliais susitikdavome šv. Mišiose bažnyčioje ir kreivu žvilgsniu žiūrėdavome į tą, kuris ateidavo tiesiai į pamokas. Arba Didįjį Penktadienį sukrimtę mamos suvyniotą duonos žiauberėlę, stebėdavomės vienu kitu, pasninko dieną šlamščiančiu sumuštinį su lašiniais. Po pamokų ne į namus skubėdavome, o būreliu ar po vieną suklaupdavome prie Kristaus karsto (išstatyto Švč. Sakramento) toje pačioje bažnyčioje, nors visi buvome surašyti į pionierius. Nežinau, kas pamokė, bet raudonus kaklaraiščius eidami į bažnyčią visi nusirišdavo ir įkišdavo į krepšelius Aš jo neturėjau. Man mama nepirko. Dėl to pionierių vadovė man kasdien prikaišiodavo, ir aš, nepakęsdama tokio negatyvaus dėmesio, pasirišdavau siūtą raudonos flanelinės suknelės dirželį. Kurį laiką bijojau, kad manęs nedemaskuotų, – prieš visą klasę neištrauktų iš po apykaklės mano „pionieriško simbolio“. Bet visi apsimetėme, kad dabar jau viskas tvarkoj. Apie patyčias tarp mokinių mokykloje tada dar nebuvome girdėję.

Į komjaunimą sustojo visi bendraklasiai. Manęs prievarta nevertė, tik auklėtoja pagąsdindavo, kad aš, nebūdama komjaunuolė, niekur neįstosiu, nors mokiausi neblogai. Sekmadieniais kartais sutikdavau mokyklos direktorių ties mokykla, o pro ją vedė mano kelias į bažnyčią. Pamatęs ateinančią, vieną ar su tėvais, jis kažkodėl šokdavo į griovį ir imdavo pasilenkęs valytis ar plautis batus. Aš vis tiek mandagiai pasisveikindavau, nors atsakymo neišgirsdavau. Su klasės draugais bažnyčioje jau nesusitikdavau. Kiekvienas, stodamas į komjaunimą, turėjo pradžioje viešuose, paskui uždaruose susirinkimuose atsakyti į klausimą: „Ar esi atsikratęs religinių prietarų?“ Būtent taip ir klausdavo... Pasakęs: „Taip“ į bažnyčią juk neisi – priesaiką sulaužysi...

Tokioje aplinkoje baigiau laikyti abitūros egzaminus. Jų buvo septyni ar aštuoni. Sekėsi neblogai. Buvo likusi tik fizika. Visą šeštadienį mokiausi, nes fizika man buvo vienas iš nemėgstamųjų dalykų. Pavargau, o nepakartotos medžiagos dar buvo nemažai. Pirmadienį egzaminas. Sekmadienį Šv. Antano atlaidai Stakiuose, kur gyveno mano teta, tėtės sesuo. Vykdavome į šiuos atlaidus pasimelsti, aplankyti gimines.

Nuo Vadžgirio iki Stakių – apie 16 kilometrų. Susitikdavome ne taip dažnai.

Sekmadienio rytą sėdome mudu su tėte ant dviračių ir išvykome į atlaidus. Sutarėme, kad aš pas tetą nevažiuosiu, nes reikia anksčiau grįžti, kadangi rytoj egzaminas. Tėtė aplankys savo sesę ir grįš gal tik pirmadienį.

Priėjau išpažinties, priėmiau Komuniją. Nustebino ir pradžiugino toje pačioje eilėje stovėję mokyklos komjaunimo organizacijos sekretorė ir mūsų klasės sekretorius. Manau, kad jie neišsigando mane pamatę. Įpusėjus šv. Mišioms, pradėjo lynoti. Po šv. Mišių dar susitikome su giminėmis. Kvietė į svečius, bet aš atsiprašiau, kad negalėsiu juos aplankyti. Atsisveikinusi sukramčiau sumuštinį, kurį buvau įsimetusi, sėdau ant dviračio ir pasukau namų link. Nežvyruotas, neasfaltuotas kelias tuoj už miestelio jau buvo pažliugęs. Lijo vis stipriau. Patižęs lipnus molis ėmė veltis ant dviračio ratų, darėsi sunku minti. Pavargusi sustojau. Rankomis nukabinau molį nuo ratų, iškrapščiau iš po ratus dengiančios apsaugos, pedalų. Išsipurvinau ne tik rankas, bet ir savo atlaidų suknelę, basutes, kurioms permirkus kojos slidinėjo į šonus ir eiti buvo nepatogu. Nusiaviau jas, užsikabinau ant dviračio vairo. Vėl mėginau važiuoti. Netoli temyniau. Vėl lipau, vėl krapščiau molį. Ir vėl lipau, ir vėl krapščiau ir juokiausi. Širdyje buvo kažkoks lig šiol nepatirtas jausmas, kažkoks džiaugsmas, jokio rūpesčio, kaip pasieksiu namus, jokio pykčio, kad taip įkyriai lyja, jokio nerimo. Taip kapsčiausi gerą kelio galą. Nė gyvos dvasios. Nė vieno žmogaus. Mėginau eiti pėsčiomis, o dviratį vestis šalia. Velku jį vos ne skersą kelio pašaliu, kur želia žolė ir mažiau molio. Kai nepavelku, vėl stoju ir vėl drebiu molį į šalį. Šlapia purvina suknelė limpa prie kūno, basos kojos slysta. O nuotaika tokia gera, nors dainuok. Vis tiek pasieksiu namus, kad ir naktį... Rytoj juk egzaminas.

Ir štai nuo Stakių pusės atvažiuoja žmogus, pasikinkęs į ratus arklį. O jame pieno bidonas.

– Sėsk, pavežėsiu, – sako jis ir, išlipęs iš ratų, įkelia mano dviratį. – Tai kur susiruošei tokiu oru?

– Važiuoju iš atlaidų. Lyti pradėjo.

– O iš kur tokia nematyta būsi?

– Iš Vadžgirio.

– Į Vadžgirį aš tavęs neparvešiu, netoli tevažiuoju. Keletą kilometrų pavėžėsiu. O toliau ten kelias žvyruotas, nebus bėdos.

„Kas tave man, gerasis žmogau, atsiuntė?“ – galvojau sėdėdama ratuose greta nepažįstamojo. Ir staiga nušvito mintis: „Tas pats, kuris širdies ramybę, tą nenusakomą, lig tol nė karto nepatirtą, iš širdies gelmių trykštantį džiaugsmą atnešė, rūpestį pašalino“. Kai išlipau iš ratų, ir lyti apstojo, buvo vėsoka, todėl greitai myniau dviračio pedalus. Greitai apšilau, suknelė išdžiūvo. Grįžau namo pilna džiaugsmo ir geros nuotaikos, upelyje nuploviau purviną dviratį, basutes, išskalavau purvinus drabužius.

Fizikos egzaminą išlaikiau labai gerai – ištraukiau bilietą iš tos medžiagos, kurią buvau pakartojusi. Tais metais įstojau į Vilniaus universitetą, kiek atsimenu, vienintelė iš visos klasės į aukštąją mokyklą.

Visa tai įsirėžė giliai į mano sielą ir stiprino mane. Tuo metu tikros to džiaugsmo prasmės aš dar nesupratau. Tai paaiškėjo kiek vėliau – juk tai buvo savarankiško gyvenimo pradžia, atsiskyrimo nuo šeimos išvakarės. Jis patvirtino, kad mano tikėjimas veda mane Dievo valią atitinkančiu keliu. Tai – signalas iš Dvasios į dvasią.

Tą būseną dabar aš vadinu palaima. Lietuvių kalbos žodyne viena iš jo prasmių – vidinis gėris, džiaugsmas. Ją patiriu ne taip jau retai, ir tik akivaizdžiai susitikus su Dievu: kai kada priėmusi Švenčiausiąjį Sakramentą, dažniau tylumoje, adoracijos metu, po gilios išpažinties, maldos vienybėje su kitais Dievo palaimos pripildytais žmonėmis. Ji nepriklauso nuo mano pastangų, bet duodama kaip dovana. Kartais tokia palaima trunka gana ilgai, kartais – tik kelias akimirkas. Būnu sustiprinta, paguosta. Juk Kristus trokšta: „...kad jumyse būtų manasis džiaugsmas ir kad jūsų džiaugsmui nieko netrūktų“ (Jn 15, 11).

Nematomoji, negirdimoji, neapčiuopiamoji Dvasia signalus siunčia kiekvienam. Tik, gaila, mes ne visada juos suprantame, nes mūsų tikėjimas silpnas.

Nenorėk svetimo

„... aš tau darbais parodysiu savo tikėjimą“ (Jok 2, 18).

Didžiulė dovana, kurią kaip kraitį gavome iš tėvų, – žodžių ir darbų vienybė. Augdami negirdėjome keiksmažodžių, veidmainystės, buvo netoleruojamas melas, nesąžiningumas. Įgijome imunitetą daugeliui ydų. Pratinimas dorai elgtis – neatsiejama religinio ugdymo dalis.

1953 m. kovo 3 d. mirus Stalinui, gavome leidimą grįžti į savo namus. Buvome priimti į kolūkį. Gegužę po gryčios langais prasiplėšę lopinėlį žemės (tegavome tik 15 arų, įskaitant ir trobesius, kurių nedaug buvo likę) pasisodinome bulvių, būtiniausių daržovių. Nuo čia mokykla netoli. Čia pakalnėj srovena niekada neišdžiūstantis Bebirvytis, apaugęs medžiais. Čia – žalios lankos ir pievos. Jos dabar jau ne mūsų, o kolūkio. Bet kas uždraus išbėgti į pakrantes pasirinkti žemuogių, ir suvėrus ant smilgos pirmąsias parnešti mamai. Kitoje upelio pusėje po epušėm po lietaus pridygsta raudonikių, net į mišką eiti nereikia. Tik sodelis beveik tuščias. Styro vienintelė apdžiūvusi alyvinė obelis. Tik viena jos šaka tą pavasarį tepasipuošė žiedais. Suskaičiuojame, kiek obuolių užmegzta. Užteks kiekvienam po vieną ir dar liks keli. Laukiame, kol pagraužtas kirmino nukris pirmasis. Sulaukiame, pasidaliname, kad visi paragautų... Kas per skanumas! Bet štai vieną dieną, ateina per sodelį takučiu trys vyrai – melioratoriai. Papurto jie tą šaką, obuoliai krinta į žolę. Susikiša juos į kišenes ir lyg niekur nieko grauždami po vieną ateina į trobą, rodos, vandens atsigerti. „Ak, jūs, – norisi šaukti, – kam vagiate mūsų obuolius? Mes taip laukėme, kol jie prinoks, mes taip juos taupėme“...

Mėgau palakstyti paupiais, pievomis, paieškoti žydinčių gėlių, pavaikyti drugelius. Vieną kartą atsiduriu prie didžiulio pilno obuolių sodo, aptverto spygliuota viela. Žinau, tai – buvusi Jonelio sodyba – ta pati, kurią prieš septynerius metus prieš pat Kalėdas sudegino, kai ten atrado partizanų bunkerį. Jokio pastato nėra. „Kažkokio žmogaus bulvės pasodintos. Jos – ne Jonelio. Juk jo jau ir gyvo nėra. Šeima iš Sibiro negrįžo, – samprotauju aš ir labai noriu obuolio. – Aš nepurtysiu, pasiimsiu tik porą ant žemės nukritusių. Jų tokia daugybė“. Lendu pro dygliuotą vielą, ieškau, kur minkštesnis. Prakandu vieną. Rūgštus. Numetu. Einu ieškoti toliau.

– O ką tu čia darai, vagile? – girdžiu iš kažkur atsiradusios moters balsą.

Iš rankų man iškrinta ką tik pakeltas obuolys.

– Ar čia jūsų? Aš nežinojau, – lemenu išsigandusi.

– Aaa, čia ne Elenutė. Bene Stoškių Angelė būsi? Elenutė vis lenda ir lenda į sodą. Štai imk nuo tos obels. Jie jau valgomi.

Pasiimu vieną obuolį.

– Ačiū, – sakau.

– Imk daugiau, – renka ji pati ir duoda man, – imk į skreitą.

Pasikeliu suknelės kraštą, ji prikrauna man obuolių, kad vos jį išlaikau. Palydi iki tvoros, parodo, kur yra lipynė.

– Valgyk į sveikatą, – dar palinki.

Aš bėgu laiminga namo. Nė vieno net neparagauju. Dabar visus pavaišinsiu, nereikės pjaustyti į mažas dalis.

O namuose priešais per kiemą beateinanti mama.

– Iš kur tie obuoliai?

– Iš Jonelio sodo. Man juos davė.

– Kas davė?

– Tokia moteris.

– O ko ten ėjai?

– Pasižiūrėti.

– Sakyk, kaip viskas buvo.

Aš viską papasakojau: kaip obuolius pamačiau, kaip jų norėjau. Žinojau, jog tai – Jonelio sodas, bet jo juk nėra...

– Teks grąžinti atgal. Niekada nelįsk, vaikeli, į svetimus sodus ir neliesk svetimo daikto. Tai – ne tavo... Jei ne tavo, ir norėti negali...

Aš į ašaras.

– Neverk. Aš tave palydėsiu...

Neatsimenu, ar kaimynė priėmė tuos obuolius, ar mama juos atgal parsinešė, bet nuo to laiko obuolio iš svetimo sodo nenoriu... Ir ne tik obuolio... Iš tikrųjų ne taip jau paprasta nieko, kas ne tavo, nenorėti.

Tą pamoką mamai dar kartą teko pakartoti po daugelio metų, kai aš jau mokytojavau Telšiuose, turėjau savo šeimą. Gyvenome penkiese ankštokame bute. Mama atvažiavo kelioms dienoms pasisvečiuoti. Reikėjo būtinai aplankyti kelias auklėtinių šeimas. Proga gera – mama pasaugos vaikus. Grįžau prislėgtos nuotaikos. Dalinausi įspūdžiais:

– Kaip gražiai ir erdviai žmonės gyvena. Didžiuliai namai, atskiri kambariai vaikams pamokoms ruošti, nauji baldai. O mes dirbame dirbame, vargstame vargstame, o neturime net kur svečio tinkamai priimti.

– Jei nori turėti širdies ramybę, nežiūrėk į tuos, kurie geriau gyvena. Kad ir kokius namus beturėtum, kokiomis mašinėlėmis besivažinėtum, visada atsiras tokių, kurie už tave geriau gyvena, gražiau įsikūrę. Ės pavydas tarsi kirminas, neduos ramybės. Žiūrėk į tuos, kurie labiau skursta, kuriuos ligos prispaudžia, nelaimės ištinka. Dėkok Dievui už tai, ką gera turi. Kuo blogi tavo namai? Tave supa geri žmonės. Vaikučiai sveiki auga.

Nustebino beveik beraštės mamos, tik dvi žiemas lankiusios pradžios mokyklą, išmintis. Kaip lig šiol to nesupratau?

Šie žodžiai įstrigo visam likusiam gyvenimui. Jie gydė nuo pavydo, parodė kryptį, kuria eidami tampame jautresni artimui. Tik tas suteiks šalia savęs skurstančiam, alkanam, negalinčiam vaikščioti, bėdoje esančiam pagalbą, kuris žiūri į už save vargingesnį, įsijaučia į jo situaciją. Ačiū tau, mama, už krikščioniškas pamokas, kurias tu pati išmokai Jėzaus mokykloje ir savo vaikams perduoti mokėjai. Ilsėkis ramybėje...

„Negeisk svetimo daikto“. Gal retkarčiais prisimename šitą ir kitus Dievo įspėjimus. Per žemiškus rūpesčius nerasdami laiko įsigilinti į Dievo Žodį, jo įsakymų gelmę, net nepajuntame, kaip tie ir kiti geismai įsibrauna į mūsų širdis.

„Žmogų suteršia vien tai, kas iš jo išeina. Iš vidaus, iš žmonių širdies išeina pikti sumanymai, paleistuvystės, vagystės, žmogžudystės, svetimavimai, godumas, suktybės, klasta, begėdystės, pavydas, šmeižtai, puikybė, neišmanymas“ (Mk 7, 20–22).

Budėkime... Nuolat budėkime.

Pakrikštytieji

„Tad eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos...“ (Mt 28, 19).

Esame pakrikštyti. Taigi, esame Jėzaus mokiniai, nuo to momento priimti į jo mokyklą. Mokytojas yra vienas – Jėzus. Tėvai ir krikštatėviai prisiima pareigą ugdyti pakrikštytuosius.

Antrosios sovietinės okupacijos pradžioje mano ankstyvosios vaikystės metai buvo pilni įtampos ir nerimo. Žmonių gyvenimai virsdavo aukštyn kojomis. Mūsų šeima vis dar gyveno pagal prieš karą išugdytas tradicijas. Kas vakarą tėvai klaupdavosi vakarinei maldai. Su jais kartu ir mes, keturi vaikai, iš kurių mažiausia – aš. Per Gavėnią penktadieniais šeimoje giedodavome Kalnus, spalį kalbėdavome rožinį, gegužę – Marijos litaniją. Iš lūpų į lūpas buvo perduodamos šiurpios naujienos: areštavo, nušovė, suėmė, išvežė... Pilnos baimės visų akys su viltimi krypdavo į dangų, į nematomą, negirdimą visur esantį Dievą. Kodėl jis mus apleido?

Į tą patį Dievą kreipėme žvilgsnius per 1945 metų Kūčias, kai liepsnose skendo kaimyno, gyvenančio vos už kelių dešimčių metrų, namai, – juose atrado partizanų bunkerį. Visai čia pat tratėjo kulkosvaidžiai ir sproginėjo granatos. Kas bus kitas?

Vieną dieną tėtė negrįžo iš miestelio. Jį su kitais vyrais, ten buvusiais, suimė ir kažkur išsivežė. Su ašaromis ir maldomis, mama vis kraudavo maistą į paketus ir veždavo į artimiausią kalėjimą. Okupacinė valdžia jį įsteigė savo štabe Šiluvoje. Suvažinėti arkliuku daugiau kaip 30 kilometrų ten ir atgal – netrumpas kelias. Siuntinius priimdavo, nors tėtės ten nebuvo. Tik vėliau paaiškėjo, kad jis jau kitą dieną po arešto išvežtas į Kauną. Populiariausias mano žaidimas – apversta, už kojos virvute pririšta, grindimis traukiama taburetė. Atėjusi kaimynė kalbino mane: „Kur tu čia dabar, vaikeli, važiuoji?“ „Tėvelio iš kalėjimo parsivežti.“ „Dieve, Dieve“, – atsiduso ji ir apsipylė ašaromis.

Tėtė grįžo po dviejų ar trijų mėnesių pėsčias iš Kauno, apžėlęs, išsekęs, utėlėtas. Nepažinau, išsigandau, nors buvo labai lauktas...

Mus „išbuožino“, įtraukė į vežtinų į Sibirą asmenų sąrašus. Pažįstami patarė pasitraukti iš namų... Palikome juos 1947 metų rugsėjį jau po saulėlydžio. Pakelėje žaliavo ką tik sudygę rugiai. „Juk tėvelis sėjo. Kas juos pjaus?“ – dingtelėjo mano mažoj galvelėj mintis.

Prisiglaudėme pas mamos tėvus už dešimties kilometrų. Du broliai liko tęsti mokslų Vadžgiryje ir gyveno miestelyje nuomojamame kambaryje. Nebuvo ramybės ir ten, pas senelius: partizanų vizitai naktį, stribų – dieną.

„Vaikai, tik niekam nepasakokit, niekam neprasitarkit“. Pasklidus žiniai, kad bus vežimai, slėpdavomės kas pas kaimynus, kas javų laukuose.

Ėmė kurti kolūkius. Buožių nepriėmė. Vėl reikėjo ieškoti naujos vietos. Bėgome į kitą kaimą, susimetę mantą į vienkinkį vežimą, kurį tempė Sartoji – pagrindinė pagalbininkė visuose darbuose. Vedėmės ir Šėmargę – visų mūsų maitintoją ten, kur kolūkių dar nekūrė. Bet neilgai – vieną žiemą. Vėl prasidėjo darbo ir gyvenamosios vietos paieškos. Mama sukosi kaip išmanė: šešių asmenų šeimai valgyti reikia kasdien, ir dar moksleiviams, išeinantiems iš namų savaitei, reikia įdėti – sriubos neįpilsi.

Priėmė tėtę su keturiolikmečiu sūnumi į darbą miškų ūkyje Girdžių girininkijoje. Surado prieglobstį ir šeimai. Mane paliko pas močiutę – mat, esu jau mokinė, o ten mokykla toli, ir per mišką reikia eiti.

Gulėdavau vienoje lovoje su teta kaip ir su mama kadase. Bet su mama būdavo kitaip: mes susiglausdavome, kad būtų šilčiau, viena kitą apkabindavome. Būdavo jauku ir saugu net tada, kai tekdavo miegoti žiemą svirne. Palįsdavome po šaltais patalais, prisispausdavome viena prie kitos, viena kitai kojas šildydavome. Prie tetos glaustis nedrįsau. Gulėdavau šalia ir tiek.

– Ir vėl šlapia.

Jaučiu, kaip teta man kiša ranką po užpakaliuku. Man tokia gėda. Tokia didelė, o lovą prišlapinau. Apsimetu mieganti. Manęs nežadina.

– Kas čia tam vaikui pasidarė? – lyg su savimi pašnibždomis kalbasi teta.

Rytą nedrąsiai įsėlinau į virtuvę. Prie krosnies triūsė močiutė. Gal mane bars? Gėdys? Niekas nieko nesako. Teta kaip visada suruošė sumuštinį į mokyklą. Ji rūpinosi manimi, mylėjo mane. Žinojau, bet vis tiek ji – ne mama. Jos labai pasiilgdavau...

Po pietų grįžusi iš mokyklos, matau ant virvės padžiautą paklodę. Su nerimu laukiu nakties. Kad tik taip neatsitiktų... Bet kur tau. Rytą vos atsibudusi čiuopiu po savimi... Drėgna... Teta man vėl nieko nesako... Kitą naktį vėl viskas kartojasi. Ir vėl...

Grįždama iš mokyklos vis matau ant virvės džiūstančias paklodes. Man labai negera. Taip tęsiasi gal savaitę, kitą. Ir štai vieną vakarą man šauna mintis: reikia paprašyti Dievulio pagalbos. Nelaukiu tetos, su kuria visuomet vakarais kartu melsdavomės, klaupiuosi ant kelių ir iš visos širdies imu prašyti Dievą, kad man padėtų mano bėdoje, kad nesušlapčiau naktį, kad tetai kasdien paklodžių plauti nereikėtų... Ir... rytą atsibundu sausa. Puolu ant kelių ir dėkoju gerajam Dievui, išklausiusiam mano maldą. Apie tai niekam, net mamai nepasakojau. Ir teta, kaip supratau, apie mano bėdą nieko jai nesakė.

Šita patirtis labai pravertė vėliau. Kiekvienas kartas, kai Dievas mus paliečia, giliai įsirėžia į mūsų sąmonę – netgi vaikui, dar nesimokiusiam tikėjimo tiesų, nebuvusiam Pirmosios išpažinties, kaip buvo šiuo atveju. Svarbiausia pamoka – Dievas tikrai išklauso mūsų maldų. Dabar aš ne tik tikėjau, kad yra Dievas. Aš tiesiog žinojau, kad jis yra. Jaučiau, kad jis mane saugo. Kai sunku, galiu į jį kreiptis. Jis padės... Tuo įsitikinau ir vėliau ne kartą.

O mokykloje mums bruko ateizmą. Sakė, nėra Dievo. Žinojau – jie sako netiesą. Balsu prieštarauti drąsos neturėjau, bet širdyje visuomet ieškojau kontrargumentų, nors tai nebuvo paprasta.

O dabar, kai nugirstu sakant, kam tuos mažus vaikus krikštyti, kam po tas bažnyčias tampyti, paaugs, supras ir patys apsispręs, kokį tikėjimą pasirinkti, negaliu tylėti...

Tik piktžolės auga nepasėtos...

© 2014 „XXI amžius“