|
Mintys po gaisro
Budėkite, nes nežinote nei dienos, nei valandos, kada jus aplankys vagis ir kitokia nelaimė, o gal ir mirtis. Taip kalba Šventasis Raštas.
Šis priminimas tapo realybe mano gyvenime. Aš, Jonas Stepkovičius, gimęs Šakių rajone, Sudarge, nuo 1967 metų gyvenu Druskininkuose. Mano dvi seserys vyriausia Marijona ir jauniausioji Ona gyveno Sudarge. Ten 2014 m. balandžio 28 d. įvyko tragedija. Bekeičiant dujų balioną, kilo gaisras, kurį sukėlė padaryta nepataisoma klaida kaimynės, nusprendusios pakeisti Onutei dujų balioną. Ji kvietė tuo metu iš Gelgaudiškio atvykusį parvežti vyresniosios sesers Marijonos gerb. Jurgį padėti pakeisti balioną, bet jam atsisakius, Onutės kaimynė supykusi pasakė: Tie vyrai tinginiai, apsieisim be jų!
Tačiau Jurgis jai priminė: Geriau nekiškite rankų ten, kur neišmanote, ir išėjo iš virtuvės. O po kelių minučių liepsnos banga išmušė langą ir duris. Vyriausioji sesuo Marijona, kuri tuo metu stovėjo vidury virtuvės, buvo nublokšta per duris į kitą kambarį. Iki šiol neaišku, kaip dujos tokiu stipriu srautu įsiveržė į virtuvę, nes balionas nesprogo. Kodėl meistrienė neužsuko baliono ventilio? Į šį klausimą kol kas neatsakyta, nes keitusi balioną meistrienė Valė mirė taip ir nepabudusi iš komos!..
Mano jauniausia sesutė po keturių savaičių komos gegužės 25 dieną mirė, o vyresnioji sesuo Marijona šiuo metu gydosi namuose, ji mažiau nukentėjo.
Apie ugniagesių žygdarbius čia jau būtų atskira tema, kuri, mano nuomone, sprendžiant iš esamos nufilmuotos medžiagos, stipriai turi kvepėti kriminalu. Aš esu išdirbęs priešgaisrinėje tarnyboje 16 metų. Mano žiniomis, tokie darbuotojai, kaip man aiškino, negali dirbti tokioje tarnyboje, kur sprendžiamas žmogaus egzistencijos klausimas.
Sesers namas Sudarge buvo mūrinis, visiškai sudegė stogas ir vidus, langai, durys, tačiau atvykęs po dienos, balandžio 29-ąją, išvydau neįtikėtiną vaizdą! Kampiniame kambaryje, kuriame iki 2007 metų spalio gyveno mūsų Mama, kuri buvo labai sąmoninga katalikė, stengėsi visiems visokeriopai pagelbėti, ir būdama 82 metų ji dar šeimininkavo pas tuo metu buvusį Sudargo parapijos kleboną kun. Petrą Sitką, kartą dar gerokai prieš mirtį, kai ją lankiau, su nepaprastu susižavėjimu man kalbėjo: Jonuk, praėjusią savaitę aš mačiau Kristų. Aš nustebau, o ji tęsė: Jis man pasirodė vakare apie 22 valandą. Aš, kai pasimeldžiu, visuomet prieš atsiguldama giedu tradicinę giesmę Labanakt, o Jėzau, o malone mano, leisk man užmigt saldžiai, sutvėrimui Tavo... Ir kai baigiau giedoti, mano kambarėlis pasidarė šviesus (nors meldžiausi tamsoj) ir tos šviesos centre visu ūgiu natūralaus žmogaus dydžiu ištiestomis į šalis rankomis iškart pažinau Kristaus veidą...
Aš klausiausi suakmenėjęs! Bet ji kalbėjo su tokiu užsidegimu, rodos, matydama Jį iš naujo. Ir aš bijojau jai paprieštarauti ar suabejoti, tačiau ryžausi: Mama, o gal Tu buvai prisnūdusi, gal Tau pasirodė sapne? klausiau Jos. Ne, sūnau, aš net atsistojau ir jau klaupiausi, tada Jis ištiesė abi rankas į mane delnais žemyn. Supratau, kad laimino mane. Ir iš lėto ėmė tolti nuo manęs, o šviesa tolygiai geso...
Kodėl aš pateikiu šį epizodą? Todėl, kad tai, ką aš išvydau po gaisro praėjus vienai dienai, iškart priminė Mamos pasakotą prieš 8 metus stebuklą, kai jai šiame kambaryje pasirodė Kristus. Durys iš koridoriaus į tą kambarį buvo visai sudegusios, netgi spyna iš suanglėjusių durų buvo iškritusi, o lango užuolaida nebuvo net aprūkusi, nekalbant apie šventus paveikslus ir kitus baldus...
Jonas STEPKOVIČIUS
(žuvusios Onutės Čereškevičienės brolis)
Druskininkai
© 2014 XXI amžius
|