Pirmasis puslapis
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Mintys
Mums rašo
Ora et labora
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai

Marija Valtorta

Marija Valtorta

Kas ji?

Gimė 1897 m. kovo 14 d. Kazertos mieste. Ten laikinai gyveno jos tėvai, kilę iš Lombardijos regiono. Tėvas Džiuzepė Valtorta (Giuseppe Valtorta) gimė 1862 m. Mantujoje, buvo karininkas, tarnavo 19-ame kavalerijos pulke. Buvo geras ir malonus, mylintis vienintelės dukters auklėtojas. Motina Izidė Fjoravanci (Iside Fioravanzi) gimė 1861 m. Kremonoje, buvo prancūzų kalbos mokytoja. Ji, egoistiška ir užsispyrusi, engė vyrą ir dukterį nesuvokiamu atšiaurumu, o kartais ir žiaurumu. Po sudėtingo gimdymo ir pavojaus mirti jo metu mergaitė buvo patikėta žindyvei. Marija tebuvo vos pusantrų metų, kai šeima paliko pietinės Italijos žemę, nes tėvą kartu su pulku perkėlė į Faencą Emilijos–Romanijos regione. Kitas šeimos persikėlimas į Milaną ir į Vogerą žymi svarbiausius jos fizinės brandos bei kultūrinės ir religinės formacijos etapus, ugdžiusius temperamentą, išskirtinius gebėjimus, meilę mokslams ir gilų dvasinį jautrumą. Marija baigė mokslus prestižinėje Bianconi kolegijoje Moncoje, kuri buvo tapusi ramybės oaze ketveriems metams. Jiems pasibaigus šešiolikmetė suprato, koks turi būti jos vidinis gyvenimas pagal Dievo planą.

1913 metais Marijos tėvas, nusilpus sveikatai, išėjo į pensiją, ir šeima persikraustė gyventi į Florenciją. Mergaitė gilino kultūrinius pomėgius, dažnai išeidama su tėvu į pažintines ekskursijas po miestą. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, Marija parodė meilę artimui dirbdama medicinos seserimi Karo ligoninėje. Gyvenimas Florencijoje buvo lydimas ir sunkių išbandymų: atšiaurioji motina du kartus sugriovė jos svajonę susituokti, o 1920 metais atsitiktinis smurtautojas gatvėje sudavė jai geležiniu strypu smūgį per nugarą inkstų srityje ir smarkiai ją sužalojo. Po šio įvykio Marija praleido dvejus metus Kalabrijos Redžo regione pas viešbutį turėjusius giminaičius, kurių meilė ir nuostabus Pietų Italijos gamtos grožis prisidėjo prie jos fizinio ir dvasinio sveikimo. Šių atostogų metu Marija pajautė naujus postūmius gyventi gyvenimą, įsišaknijusį Kristuje, bet grįžimas į Florenciją 1922 metais atgaivino karčius prisiminimus.

1924 metais M. Valtortos šeima nusipirko namą ir įsikūrė Viaredže. 1925 m. sausio 28 d. Marija pasiaukojo Gailestingajai Meilei, kasdien atnaujindama šią auką. Nuo tada jos meilė Jėzui nuolat stiprėjo. Dievobaimingai stengdamasi kuo tobuliau tarnauti Dievui, ji pradėjo vis tyriau ir asketiškiau gyventi. Tuo pačiu metu ji dirbo parapijoje, „Katalikų akcijos“ judėjime, kaip kultūros ugdytoja ir jaunimo organizacijos vadovė bei vedė konferencijas, kurių klausydavosi netgi netikintieji.

Marijai darėsi vis sunkiau vaikščioti. 1933 m. sausio 4 d. ji didelių pastangų dėka paskutinį kartą išėjo iš namų, o nuo 1934 m. balandžio 1 d. jau nebepakilo iš lovos. 1935 m. gegužės 24 d. Valtortų namuose buvo apgyvendinta jauna mergaitė, našlaitė Marta Dičioti (Marta Diciotti), kuri tapo jos slauge, raštų skaitytoja, padėjėja ir artima drauge iki pat Marijos mirties, o vėliau – ir ta, kuri išsaugojo visus jos prisiminimus. Gegužės 30 dieną, mirė mylimas tėvas. Marija išgyveno didžiulį sielvartą. Motina, kurią ji mylėjo dėl prigimtinės pareigos ir su antgamtiniu jausmu, mirė 1943 m. spalio 4 d. Ji iki pat mirties išliko priekabi ir grubi savo dukteriai.

Ką nuveikė?

1943 metų pradžioje, kai Marija, prasirgusi devynerius metus, manė jau ištvėrusi visas sunkiausias kančias bei aukas ir jautėsi priartėjusi prie gyvenimo pabaigos, kunigas Romualdas M. Miljorinis (Migliorini), servitų vienuolis, kuris jau kelis mėnesius buvo jos dvasios tėvas, paprašė parašyti atsiminimus. Ji sutiko ir, sėdėdama lovoje, mažiau negu per du mėnesius prirašė septynis sąsiuvinius, įrodydama ne tik savo, kaip rašytojos, talentą, bet ir atverdama sielos gelmes, nepridengtas jokio šydo. Patikėdama 760 prirašytų lapų savo nuodėmklausiui, ji jautėsi tarsi išsilaisvinusi nuo praeities ir su didesniu pasitikėjimu artinosi prie mirties, kai vienas „balsas“, kuris jos sielai jau buvo žinomas, padiktavo dieviškos išminties puslapį, ir tai tapo netikėto proveržio ženklu. Buvo 1943 m. balandžio 23 d., Didysis penktadienis. Marija pasikvietė ištikimąją Martą ir leido suprasti, jog įvyko kažkas ypatingo. Paprašė pakviesti kunigą Miljorinį. Nežinoma, apie ką jiedu kalbėjosi, aišku tik tai, kad vienuolis patikino jos globėją dėl antgamtiško „diktavimo“ ir paragino Mariją užrašyti visa, ką tiktai „gaus“, ir aprūpino reikiamomis rašymo priemonėmis. Ji rašė beveik kiekvieną dieną iki 1947 metų, o vėliau su nedidelėmis pertraukomis – iki 1951-ųjų. Sąsiuvinių skaičius išaugo iki 122 (neskaitant 7 autobiografinių), o prirašytų puslapių skaičius – iki penkiolikos tūkstančių. Visada rašė sėdėdama lovoje rašaliniu parkeriu į sąsiuvinį, padėtą ant jos rankomis padaryto popierinio segtuvo, atremto į sulenktų kojų kelius. Neruošė jokių schemų, nežinojo netgi to, ką per dienų dienas rašė, ir neskaitė iš naujo, kad pataisytų. Nejautė jokio poreikio susikaupti ar pasikonsultuoti kitose knygose, išskyrus Bibliją ir Pijaus X Katekizmą. Darbas galėjo būti pertraukiamas dėl bet kokios priežasties, net banalios, bet po to vėl pradėdavo rašyti, tęsdama tą pačią mintį. Nesustabdydavo jos nei padidėjusios kančios, nei būtinas poreikis pailsėti, kadangi jai pasitaikydavo rašyti ir naktį. Visiškai įsitraukdavo į rašymą, kuris liejosi rašikliui bėgant puslapiais, o jeigu rašydavo teologinėmis temomis, galėjo net nesuvokti giliausios prasmės. Dažnai kviesdavo Martą, atitraukdama ją nuo namų ruošos darbų, ir jai skaitydavo tai, ką buvo parašiusi. Nesiliovė netgi tada, kai, plintant Antrajam pasauliniam karui, sergančioji buvo perkelta į Sant Andrea di Kompito miestelį Kapanorio savivaldybės teritorijoje, Lukos provincijoje, ir nuo 1944 metų balandžio iki gruodžio patyrė naują kančių bangą.

Intensyvus rašymas, ypač Viaredžo mieste, neatitolino Marijos nuo pasaulio, kurio naujienas ji sekė skaitydama laikraščius ir klausydama radijo. Neužmiršdavo ir savo pilietinių pareigų. 1948 metų rinkimuose pasirūpino, kad greitosios pagalbos automobiliu būtų atvežta į rinkiminę apygardą. Priimdavo į svečius tik pažįstamus asmenis ir sulaukdavo keleto kitų lankytojų. Neapleisdavo korespondencijos, laiškų, ypač artimai susirašinėjo su viena kontempliatyvaus vienuolyno karmelite, kurią vadino savo dvasine motina. Meldėsi ir kentėjo, bet stengėsi to nerodyti. Jos maldos buvo asmeniškos, o ekstazės, paminėtos asmeniniuose užrašuose, neturėjo liudytojų. Saugoma sveiko proto, neleido, kad atsiskleistų sunkios ir besitęsiančios kančios, kurias gaubė dvasinis džiaugsmas viliantis amžinybės. Paprašė ir gavo malonę nenešioti regimų Kristaus kančios, kurią pati išgyveno, ženklų savo kūne. Atrodė kaip normalus asmuo, tik ligota. Atlikdavo tuos darbus, kuriuos buvo galima dirbti gulint lovoje: siuvinėdavo, ruošdavo salotas, išvalydavo paukščių narvelį. Kada galėjo, pati rūpinosi savo higiena, kad ir kiek ilgai tai užtrukdavo. Kartais dainuodavo ar giedodavo – turėjo gražų balsą.

Darbai

Beveik du trečdalius M. Valtortos rašinių sudaro monumentalus veikalas „Taip man buvo atskleista Evangelija“, publikuotas dešimčia tomų. Jame pasakojama apie Mergelės Marijos ir jos Sūnaus Jėzaus gimimą bei vaikystę, trejus Jėzaus viešojo gyvenimo metus (tai sudaro pagrindinę veikalo dalį), Jo kančią, mirtį, prisikėlimą ir žengimą į Dangų, Bažnyčios pradžią ir Mergelės Marijos paėmimą į Dangų. Literatūriškai pakiliame veikale aprašomi gamtovaizdžiai, aplinka, asmenys, gyvai ir realistiškai vaizduojami įvykiai, situacijos ir veikėjai bei jų vidiniai išgyvenimai; atskleidžiami džiaugsmai ir dramos su tokiu jausmu, kurį išgyveno realiai dalyvavęs asmuo; pateikiama informacijos apie aplinką, papročius, kultūrą, nepriekaištingai nurodomos smulkmenos. Įtikinamu Atpirkėjo žemiškojo gyvenimo pasakojimu, gausiais pokalbiais ir dialogais perteikiamas pagrindinis Katalikų Bažnyčios mokymas. Marija Valtorta rašė šį veikalą 1944–1947 metais. Kai kurie paskutiniai epizodai parašyti 1951-aisiais. Rašydama ji ne visada laikėsi nuoseklios pasakojimo sekos. Kartais, dvasinių įkvėpimų paskatinta, ji parašydavo vieną ar kelis epizodus nepaisant rašymo sekos ir po to pats Jėzus jai nurodydavo, kur jie turėjo būti įterpiami. Nepaisant tam tikrų atotrūkių rengiant veikalą ir stokojant parengiamųjų schemų, veikalas nuo pat pradžių iki pabaigos sudarytas laikantis idealios struktūros ir nuoseklumo. Kelia nuostabą, kad knygoje nėra chronologinio datų rašymo nuoseklumo, tačiau tekstai yra aiškūs ir sklandūs. Marija Valtorta savo sąsiuvinius papildydavo puslapių puslapiais įvairiausių argumentų, pradėtų rašyti 1943 metais (kai buvo ką tik baigusi Autobiografiją), ir tęsė vėliau, iki 1950 metų. Jie davė pagrindą mažesniems darbams, kurie išleisti penkiais tomais, neįskaitant jos Autobiografijos. Trys tomai, pavadinti 1943-ųjų sąsiuviniai, 1944-ųjų sąsiuviniai ir Sąsiuviniai nuo 1945  iki 1950 m., apima įvairialypius pamąstymus asketinėmis, biblinėmis, doktrinos temomis, autobiografinę kroniką ir evangelinių scenų bei pirmųjų amžių krikščionių kankinystės aprašymus. Vienas tomas, pavadintas Azarijo knyga, pateikia šventinių Mišiolo tekstų komentarus (išskyrus Evangelijos). Paskutinis tomas skirtas pamokymams apie apaštalo Pauliaus Laišką romiečiams.

Epilogas

Beveik baigusi rašyti pagrindinį veikalą – Taip man buvo atskleista Evangelija – Marija Valtorta pradėjo ilgėtis Viešpaties, manydama, jog daugiau jo nebepamatys. Bet Jis pasirodė ir suramino duodamas pažadą: „Aš visada ateisiu. Dėl tavęs vienos. Ir būsiu tau viskas... Tave pakelsiu aukštyn, į kontempliacijos viršūnę... Nuo dabar vien tik kontempliuosi... Tave priversiu užmiršti pasaulį, panardindamas savo meilėje“. Buvo 1947 m. kovo 14 d., jos penkiasdešimtasis gimtadienis.

1944 m. rugsėjo 12 d. Jėzus jai apreiškė jos mirtį ekstazėje: „Kokia tu būsi laiminga, kada suprasi, jog esi Mano pasaulyje amžinai, atvykusi iš vargų pasaulio, net nesuvokusi pereisi nuo vizijos prie realybės kaip mažas vaikas, sapnuojantis mamą, kuris nubunda su mama, glaudžiančia jį prie širdies. Taip Aš padarysiu su tavimi“.

1956 metų vasarą, po daugybės laukimo metų, ją iš leidėjo Pizanio (Pisani) pasiekė pirmasis atspausdintas jos darbų tomas, – pirmas iš keturių didelių tomų, numatytų spausdinti. Jis vadinosi Dievo-Žmogaus poema ir ant jo nebuvo autorės vardo, nes ji nenorėjo tapti žinoma, kol dar buvo gyva. Marija Valtorta jį šaltai perskaitė ir padėjo ant lovos lyg būtų ne jos. Tai buvo pirmas atotrūkio nuo pasaulio ženklas ir ši laikysena palaipsniui vis stiprėjo. Marija nustojo bendravusi, pasidavė apatijai, tapo visiškai atsiskyrusi, bet tai neleido prarasti žvilgsnio gyvumo veide ar ramybės išraiškos. Paskutiniais gyvenimo metais ji daugiau nieko nebenuveikė, tik valgė, jeigu jai įdėdavo maisto į burną, kalbėdavo pakartodama paskutinius jai ištartos frazės žodžius. Pati kartais sušukdavo: „Kokia čia saulė!“ – ir daugiau nieko (o anot besirūpinančio ja gydytojo, turėjo dejuoti iš skausmo). Retkarčiais ji tarsi sugrįždavo į save ir atsakydavo aiškiai, pranašiškai. Po akimirkos vėl atsijungdavo.

Mirė 1961 m. spalio 12 d. rytą, tarsi paklusdama maldai, skaitytai kunigo ir skirtai išgyvenantiems agoniją: „Iškeliauk, krikščionio siela, iš šio pasaulio“. Marija buvo 64 metų, iš kurių 27 su puse praleido lovoje. 1973 m. liepos 2 d., Marijos Valtortos palaikai, besiilsintys Viaredžo Camposanto della Misericordia, perlaidoti Florencijoje, Apreiškimo Švč. M. Marijai bazilikoje, vienuolyno Kapitulos koplyčioje.

Apie M. Valtortos kūrinį „Dievo-Žmogaus poema“

Taip jau būna mūsų žemėje, kad visa, kas gera, yra patikrinama prieštaravimu. Todėl nenuostabu, kad ir M. Valtortos knyga apie Jėzaus ir Marijos gyvenimą yra puolama ir niekinama. Skaičiau tą knygą ne kartą ir vis radau ką nors nauja, nepastebėta, naudinga. Labai ryškiai atsiskleidžia apaštalų charakteriai, jų gera valia ir žmogiškos silpnybės bei ydos. Kokia nuostabiai subtili Jėzaus meilė ir gailestingumas kiekvienam žmogui! Sužavi Mergelės Marijos elgesys Jėzaus atžvilgiu. Ji niekuomet nepamiršta, kad nors Jėzus yra jos Sūnus, tačiau Jis yra Dievas. Kiekvienas jos žodis, žvilgsnis, apsikabinimas, pasibučiavimas su sūnumi liudija ne tik jos motinišką meilę, bet ir garbinimą, ir šlovinimą, kurį kiekvienas kūrinys skolingas savo Kūrėjui. Ypač nuostabūs Jėzaus pamokymai kunigams. Kas gali geriau paaiškinti, koks turi būti kunigas, jei ne pats Jėzus!

Apmaudu, kad tą knygą labiausiai su žemėmis maišo tie, kurie jos neskaitė. Gal tik pirštu bedę, užmetė akį į kokį sakinį ir jau skelbia, kad čia pilna netikslumų ir prieštaravimų. Žinoma, jei norėsi mušti, visada lazdą rasi. Juk ir Biblijoje – toje su niekuo nepalyginamoje Knygoje – randame netikslumų. Štai kad ir Mk. 10 sk. 38–40 eilutės, kur Zebediejaus sūnūs su motina prašo sau pirmųjų vietų, rašoma, kad Jėzus klausia jų: „Ar galite gerti mano taurę?“ Sąmoningam krikščioniui aišku, kad joks žmogus nepajėgus gerti Jėzaus taurę, bet tik vieną kitą lašelį iš Jėzaus taurės ir tai remiamas ypatingos Jėzaus malonės. Jėzus M. Valtortos diktantuose tą netikslumą pabrėžia ir ištaiso. M. Valtortos veikalas padėjo man dar labiau pamilti ir branginti Bibliją, leido į ją giliau įsigyventi ir įsimąstyti. Esu tikra, kad kiekvienas, kas be iš ankstinio nusistatymo atidžiai perskaitys šią knygą, gaus daug šviesos ypač iš Jėzaus pamokymų ir palyginimų.

Mes dažnai mėginame Dievą įsprausti į savo skurdžias žmogiškumo ribas, užuot dėkingai priėmę mums teikiamą Viešpaties dovaną. Dar ir šiandien netikima, kad iš Nazareto gali būti kas gero.

Ses. Gema SJE

Apie šį apreiškimą išgirdau apytikriai prieš trejus metus. Tuo metu neseniai buvau perskaitęs sesers Faustinos dienoraščius ir buvau ne tik jų paliestas, bet labai stebėjausi, kad šiais laikais mūsų Viešpats Jėzus gali tiek daug ir taip asmeniškai kalbėti pasirinktam žmogui. Apie tai mintimis dalinausi vyrų maldos grupėje Bernardinų parapijoje Vilniuje. Iš kitų vyrų tada sužinojau apie apreiškimą M. Valtortai.

Kai pradėjau skaityti, pagavo didžiulė nuostaba, dažnai pajusdavau paguodos malonę, buvo daug džiaugsmo ir meilės ašarų. Taip pat buvo didelis džiaugsmas, kai tos Šv. Rašto vietos, kurios iki tol atrodo prieštaringos ar neaiškios, tapo aiškios. Kiekvieną kartą, kai skaičiau apie Jėzaus rodomą Meilę, jausdavau didelę paguodą, džiugesį ir susigraudinimą. Labai palietė dramatiška istorija, susijusi su Judu Iskarijotu, sekant, kiek ir kokios Meilės jam skyrė Jėzus, iš anksto žinodamas Judo pasirinkimą.

Buvo atskirų vietų, ypač Jėzaus mokymuose  M. Valtortai, kurias priėmiau ne iškarto, buvo vidinio pasipriešinimo. Tačiau gyvenant maldos gyvenimą tas pasipriešinimas vis tirpo ir dabar jau viską galiu priimti su džiaugsmu ir dėkingumu.

Labai sukrėtė Jėzaus kančios istorija – tai man buvo didžiulis postūmis auginti meilę Jėzui. Skaitant ir perskaičius apreiškimą, vis lengviau darėsi melstis kasdienine malda, melstis rožinio malda su kitais, būti šv. Mišiose. Dabar kartkartėmis pasidalinu ištraukomis iš apreiškimo Facebook’e. Tai būna vėl proga paskaityti atskirus epizodus ir kiekvieną kartą patiriu džiaugsmą ir paguodą, o iš kitų žmonių sulaukiu padėkų.

Almantas Stankūnas

Dabar jau suvokiu, kad, praktiškai, nieko nėra atsitiktinio žmogaus gyvenime. Tad ir Marijos Valtortos „Dievo – Žmogaus poema“ pakliuvo į mano rankas tuomet, kai jau buvau pasiruošęs ją priimti. Neabejodamas galiu paliudyti, jog šis kūrinys mane atvedė prie Gyvojo Dievo ir paskatino stengtis gyventi ta dvasia, kurios mus moko Jėzus. Nebuvau vienas iš tų, kurie tada domėjosi Šventuoju Raštu, savo laiku laikiau jį „sausu“ ir „nuobodžiu“. Matyt, todėl buvo lemta man perskaityti, kaip aš vadinu, „grožinę“ Evangeliją ir pažinti giliau tai, kas būtina. Džiaugiuosi, jog galėjau pajusti detales, įsigilinti į kiekvieno veikiančiojo poemoje paveikslą, visų pirma į Jėzaus, švenčiausios Mergelės Marijos, Juozapo, apaštalų ir kitų. Begalinė malonė yra gauti pažinimą tų scenų, pokalbių ar situacijų, kurios atskleidžiamos M. Valtortos kūrinyje. Džiaugiuosi gavęs begalę atsakymų, kurių ilgą laiką ieškojau. Tikiu, kai skelbiama, jog „laikas trumpas“, ir galbūt todėl mums duodama vis daugiau žinių ir ženklų. O atskirti tikruosius šaltinius, einančius iš Dievo, visuomet galima pagal duodamus vaisius ir tikrąją dvasinę ramybę širdyje.

Jonas Šavėla

Norėčiau parašyti atsiliepimą apie M. Valtortos parašytą knygą (regėjimus) „Dievo-žmogaus poema“. Esu perskaitęs Evangeliją ir su ja susipažinęs, tačiau visgi sunku buvo sudaryti bendrą vaizdą apie Jėzaus gyvenimą nuo gimimo iki mirties. Skaitant šią knygą tos baltos spragos nejučia užsipildo Jėzaus paaiškinimais, nuosekliu vedimu. Pavyzdžiui, kaip Jėzus rinkosi apaštalus; kada pasikrikštijo Jis – prieš pasninką ir gundymus ar po to, t. y. po Jono krikšto. Atrodo, tai – tik techniniai dalykai, bet skaitant nejučiomis auga tikėjimo daigas, ir Jėzaus žodžiais galiu dalintis su kitais. Man teikia pasitikėjimo savimi šios knygos skaitymas. Pats iš savęs nelabai galėčiau suregzti kelis rišlius sakinius, jei nusikalbu, tai žinau, kad tai – iš manęs, o jei ką nors išmintingo pasakau, tai žinau, kad tai – iš Šventosios Dvasios, nes antrą kartą pakartoti tą pačią mintį ne visada pavyksta.

Skaitant šią knygą, keičiasi mano tikėjimo sodas, jis auga nepastebimai, po mažą daigelį, stiebiasi į viršų, raunu ir geniu nuodingus augalus, kurių mano sode pilna, daug čia usnių ir erškėčių bei visokių dilgėlių ir kitokių piktžolių, bet per Šventąją Dvasią ir su jos pagalba mano sodas darosi vis švaresnis ir gražesnis.

Mylėti gali tik tą, ką pažįsti. Ši knyga padėjo man geriau pažinti Jėzų ir labiau jį pamilti, nes Jis ir yra Meilė.

Jonas Papučka

Jėzus tarp mūsų

Šventasis Raštas tikinčiojo gyvenimo kelyje yra tarsi žibintas, šviesa. Su Šventuoju Raštu meldžiamės, medituojame, kontempliuojame, pasitikriname sąžinę ir dvasinę būklę. Tačiau, kaip Šventojo Rašto žinovai ir mokytojai sako, Šventąjį Raštą ne kiekvienas gali teisingai suprasti ir aiškinti. Reikia išmanyti žydų tautos istoriją, kultūrą, kalbą, papročius, aplinkinių tautų įtaką žydams ir t.t. Reikia pažinti aprašomų įvykių kontekstą tam, kad teisingai suprastume dvasinę Šventojo Rašto prasmę.

Marijos Valtortos veikalas „Taip man buvo atskleista Evangelija“ įveda mus į tą Šventojo Rašto Jėzaus laikų kontekstą ir leidžia mums jį pažinti. Bet Evangelijoje visgi ne kontekstas yra svarbiausia, ne istorinė, bet dvasinė prasmė. Tų laikų įvykiai yra mums suprantami, papročiai, gyvenimo būdas – irgi, nes jie didele dalimi yra bendražmogiški. Marijos Valtortos knyga leidžia mums iš arčiau pažinti Evangelijos veikėjus, juos pamatyti toje pačioje kasdienybėje, kurioje ir mes gyvename. Šis veikalas įveda mus į anuos laikus ir į aną tautą, bet visus Evangelijos asmenis ir įvykius pastato šalia mūsų, mūsų laike ir mūsų gyvenimuose. Šventajame Rašte mes matome Marijos, Juozapo skaistumą, nuolankumą, bet nelabai juos suprantame. Atrodo, kad Dievas juos tokius padarė galbūt net prieš jų žmogišką prigimtį. Marijos Valtortos knygoje mes juos matome labai žmogiškus, gyvus, nuoširdžiai ir aistringai mylinčius, besiaukojančius vienas kitam ir Dievui, besidarbuojančius, kenčiančius tas pačias kančias, kurias ir mes kenčiame. Ir jų tobulas skaistumas, dora, auka Dievui, nusižeminimas ir nuolankumas neatrodo antgamtiški, bet tampa mums žmogiškuoju etalonu. Stebėdami Oną, Joakimą, Mariją, Juozapą, Marijos Valtortos knygoje mes galime ryžtis pabandyti tapti panašiais į juos. Skaitant šią knygą, atrodo, kad net į Jėzų galima panašėti (ne vien pamokslų sakymu minioms ar demonų išvarymu, bet tapimu tobulu žmogumi). Sakysite, piktžodžiauju. Deja, šiandien Biblija mums tapo Žodžiu apie gyvenimą, bet mes nebegyvename tuo Žodžiu. Mes postringaujame apie kiekvieną Biblijos žodį, kiekvieną Evangelijos veikėjų paveikslą iškeldami į dievišką tobulumą, ir tam paveikslui meldžiamės kaip stabui, kad jis mus padarytų laimingus, gerus, pakeistų mūsų širdis į savo širdis, suteiktų mums galios keisti pasaulį, patys pasilikdami žmogiškai silpni, netobuli, pasyvūs savo pačių dvasingumu, nes mes – tik nuodėmingi žmonės.

Marijos Valtortos knyga pastato mus prieš tobulą žmogų kaip prieš veidrodį, kuriame labai aiškiai atsispindi mūsų sielų purvas. Marijos, Juozapo, Jėzaus žmogiškumo šviesoje mes pasijuntame nešvarūs, nuodėmingi ir... kalti. Nes nenorime būti kaip jie.

Ką reiškia mums žodžiai „sekti Jėzų“? Ar jie mums dar turi aiškią praktinę prasmę? Ar tai – tik žodžių prasmė? Parodykite man Jėzų, parodykite, kur Jis eina, ir aš eisiu iš paskos. Bet kur Jis? Bažnyčioje? Ir mes einame į bažnyčią, įsivaizduodami, kad priimdami Komuniją, mes Juo sekame. Bet Jėzus Evangelijoje sako: „Sekite paskui mane... būkite tobuli...“ Marijos Valtortos knygoje prieš mus atsistoja tas pats Jėzus Nazarietis, tobulas žmogus, ir sako: „Būkit panašūs į Mane“. „Sekti Jėzų“ reiškia žiūrėti į Jėzų, kaip į pavyzdį, ir keistis, daug ko atsisakyti savyje ir savo gyvenime ir daug ką priimti. Jėzus sako: „Aš būsiu su jumis iki galo“. Bet Jis nesako: „Aš jus keisiu“. Jis sako: „Aš būsiu su jumis“. Keistis mes turime patys. Sekti Mariją, reiškia stengtis būti panašiems į ją, sekti Juozapą – su juo panašėti. Kad galėtume supanašėti su Evangelijos veikėjais, mes turime juos artimiau pažinti. Marijos Valtortos knyga padeda mums tai padaryti! Taigi, ši knyga jokiu būdu nenaikina Šventojo Rašto, bet jį įtvirtina, daro jį artimesnį, šiltesnį mūsų protui ir širdžiai.

Anuo metu Jėzų irgi kaltino, kad Jis atėjęs panaikinti Įstatymo. Tačiau Jėzus atsakęs, jog atėjęs ne panaikinti Įstatymo, bet jį įtvirtinti.

Kita vertus, Evangelijos skelbimas visuomet buvo ir yra iššūkis piktiesiems, pasaulio galingiesiems, šventyklos – bažnyčios – aukštiesiems kunigams. Žmogaus siela per tuos 2000 metų liko tokia pati, todėl ir Jėzus ir anuomet, ir šiandien turi tą pačią Sūnaus misiją – prikalti prie gėdos stulpo kaltųjų piktybę, galingųjų puikybę. O savo kaltės suvokimas visuomet skatina jų kerštą ir išauga į norą nužudyti Nekaltąjį. Noras uždrausti Marijos Valtortos „Taip man buvo atskleista Evangelija“ leidybą – tas pats, kas iš amžių glūdumos ataidintis minios šauksmas: „Ant kryžiaus Jį!“

Juk, iš tikrųjų, nelabai smagu staiga pamatyti tame sielos veidrodyje save, besekantį ne Jėzų, o kokį nors Šamajį, Kajafą, ar Erodą, arba Šventos Šeimos akivaizdoje išvysti savo šeimos (ar ne šeimos) kažkokį darinį su siaubingu savo žmogiškosios prigimties iškrypimu. Lengviau tada garsiai šaukti apie lygias teises ir siekti visą visuomenę priartinti prie savęs nei pačiam sau pasakyti: „Noriu būti švarus. Jėzau, jeigu nori, padaryk, kad toks būčiau“.

Dalia Kasnauskienė

Verta ir naudinga skaityti

Apie šį M. Valtortos parašytą veikalą yra įvairių nuomonių – ir teigiamų, ir neigiamų. Bet kiekvienas, kuris yra perskaitęs bent vieną iš 10 tomų, patyrė, kad ši knyga yra tikrai gera, kad labai prasminga yra ją skaityti, nagrinėti ir naudoti dvasiniams pamąstymams. Tai tikrai yra paties Dievo atliktas didelis darbas per jo ištikimą ir nuolankią tarnaitę Mariją Valtortą, kuri tik sėdėdama arba gulėdama ir labai kentėdama po stuburo traumos, priimdama iš Viešpaties regėjimus arba Jo diktantus, atliko tokį didelį ir išganingą darbą, už kurį mes privalome dėkoti Viešpačiui, bet ne kritikuoti jį.

Kai man prieš keletą metų per Viešpaties malonę buvo vienos sesers vienuolės pasiūlyta skaityti šią knygą, suvokiau, kad ji yra viena iš pačių mano dvasiai tinkamiausių knygų, kurias man buvo tekę skaityti. Nors ši knyga nėra įtraukta į Šventojo Rašto lobyną ir nėra Šventojo Rašto pakaitalas, bet joje randame labai vaizdingai ir patraukliai aprašytus Jėzaus ir Jo Motinos Marijos gyvenimo įvykius, mūsų Viešpaties mokymus, atliktus darbus bei stebuklus. Randame čia labai plačiai ir detaliai aprašytą Jėzaus bendrystę su Jo Motina Marija, su kiekvienu iš Jo apaštalų, ypač su pačiais vargingiausiais žmonėmis, su ligoniais ir su fariziejais bei Rašto aiškintojais. Ši knyga, kuri surašyta į 10 tomų, labai praplečia Šventojo Rašto suvokimą, nes Marija Valtorta rašo ypač vaizdingai, įvykius apipindama žydų krašto gamtovaizdžiais, jų papročiais, net užrašydama izraelitų vardus arba pavardes bei vietovardžių pavadinimus.

Kadangi apaštalas Jonas, užbaigdamas savo Evangeliją, rašo: „Yra dar daug kitų dalykų, kuriuos Jėzus padarė, jeigu kiekvieną atskirai aprašytume, manau, visas pasaulis nesutalpintų knygų, kurias reikėtų parašyti“ (Jn 21–25), turime suprasti, kad Viešpats Jėzus iš didelės meilės mums šalia Šventojo Rašto pateikia dar šią knygą, kad padovanotų mums dar daugiau Savo pamokymų ir apreikštų dar daugiau Savo darbų, nes Jis žinojo šio Savo darbo rezultatą. Ir man, perskaičiusiai visus 10 tomų, ir kitiems, kurie skaitė šias knygas, labai prasiplėtė Viešpaties Jėzaus dieviškojo ir žmogiškojo Asmens pažinimas, o kartu augo meilė Jam ir susižavėjimas Juo. Augo ir troškimas apie tuos Jėzaus darbus bei pamokymus skelbti kitiems ir apie Jo Motinos Marijos begalinę Meilę bei pasiaukojimą dėl žmonijos išganymo. Supratau, kad ši knyga yra didelė misija kiekvienai tautai. Norisi tik labai padėkoti tiems žmonėms, kurie pasiryžta atlikti sunkų šios knygos vertimo ir platinimo darbą, nes susiduria su dideliais pasipriešinimais tų, kurie gal nė neperskaitę šios knygos, drįsta ją neigti bei kritikuoti. Bet tai yra visai natūralu, nes mes iš praeities istorijos žinome, kad kuo svarbesnis Dievo darbas būna atliekamas, tuo didesnio pasipriešinimo jis susilaukia, nes vyksta nuolatinė kova tarp Dievo vaikų ir šėtono, kuris, rasdamas sau pavaldžių žmonių, vis veržiasi sunaikinti Dievo Bažnyčią ir Jo darbus. Bet mes esame visiškai tikri, kad galutinė pergalė yra Dievo, tad ir Marijos Valtortos veikalas „Taip man buvo atskleista Evangelija“ išsikovos pripažinimą ir, apglėbdamas Šventąjį Raštą, kartu su juo neš dieviškojo Mokytojo Kristaus Šviesą visoms Tiesos ir Meilės ištroškusioms sieloms prieinamu būdu. Jėzus sakė: „Aš atėjau ne panaikinti Įstatymo, bet jį įvykdyti“. Taip pat Jis pasakytų ir apie šią Marijos Valtortos knygą: „Aš duodu jums, Mano atpirktieji, šią knygą, ne kad atmesčiau ar pakeisčiau Šventąjį Raštą, kurį jūs naudojate, bet kad jį dar daugiau papildyčiau ir įrašyčiau į žmonių širdis.

O aš, kuri šį straipsnį rašiau, noriu pakviesti visus be išimties ne kritikuoti šį Dievo darbą, bet su džiaugsmu jį priimti ir už jį Viešpačiui dėkoti.

Ses. Joana SJE

P.S. Prie savo straipsnio pridedu keletą liudijimų, kuriuos išgirdau iš Kazlų Rūdos žmonių:

Irena VIDRINSKIENĖ:

Perskaičiau visus M. Valtortos knygos „Dievo-Žmogaus poema“ tomus ir vis iš naujo skaitau, vis ją iš naujo skaitydama atsigaunu, o skaitydama Šventąjį Raštą daug geriau jį suvokiu, jis tampa aiškesnis ir suprantamas ir labiau paliečia širdį. Tiems, kurie neigia šią Marijos Valtortos knygą, siūlau ją perskaityti nuo 1-ojo iki 10-ojo tomo, ir pasidarys aiški tos knygos begalinė vertė – puikus dvasios penas.

Stefanija TRAKŠELIENĖ:

Labai džiaugiuosi ir esu labai dėkinga Viešpačiui už šią neįkainojamą dovaną – Marijos Valtortos knygą „Dievo-Žmogaus poema“. Esu perskaičiusi visus tomus, atsiliepiu tik teigiamai, negaliu pamiršti to, kas ten parašyta, ir noriu įsigyti visus tomus, kad turėčiau juos savo bibliotekoje ir galėčiau skaityti ją vis iš naujo ir kitiems duoti skaityti.

Valė BLAŽAITIENĖ:

Esu perskaičiusi visus Marijos Valtortos knygos tomus. Juos skaitant labai man išryškėjo pats Šventasis Raštas, kuris anksčiau nebuvo toks aiškus ir suprantamas. Skaitant padidėjo paties Viešpaties pažinimas ir Jo Meilė man, ir aš tuo labai džiaugiuosi. Ir aš noriu ir trokštu, kad visi tikintys žmonės perskaitytų šitą nuostabią Dievo duotą knygą. Tada ir jų tikėjimas dar labiau padidėtų, Viešpaties pažinimas išaugtų ir meilė Jam taptų didelė ir tikra, o tada greičiau keistųsi ir visa Lietuva.

© 2014 „XXI amžius“