|
Žmogus ir jo vertybės
Kaune paminėtos mons. Alfonso Svarinsko 90-osios gimimo metinės
Sausio 24 dieną Kauno arkivyskupijos muziejuje vyko mons. Alfonso Svarinsko pagerbimo renginys, skirtas jo 90-osioms gimimo metinėms. Jį pagerbti bei prisiminti susirinko monsinjorą pažinojusieji, su juo bendravusieji ir nuoseklaus, principingo pasipriešinimo liudininkai. Renginio pradžioje buvo parodytos Nijolės Baužytės filmo ištraukos apie mons. A. Svarinską.
Atminimo vakare dalyvavęs Seimo narys, ilgametis Lietuvos Sąjūdžio tarybos pirmininkas Rytas Kupčinskas sakė, kad monsinjoras buvo Lietuvos patriotas, laisvės gynėjas, gerbiamas partizanų kapelionas, turėjęs pavyzdinį žmogiškumą ir sugebėjęs įsijausti į kiekvieno vidinį pasaulį. Jis pabrėžė monsinjoro tvirtybę, pasireiškusią ištikimybe Lietuvos nepriklausomybei, savo bendražygiams, nuoseklia ir bekompromise kova su totalitariniu režimu. Jam teko iškęsti nežmoniškus kankinimus KGB kamerose ir kalėjimuose, o jis vis tiek sugebėjo pritraukti minias žmonių. R. Kupčinskas pavadino A. Svarinską Lietuvos žmonių širdžių vyskupu.
Socialinių mokslų daktarė Ramunė Jurkuvienė artimai pažinojo monsinjorą dar jaunystėje, nes jos tėvas Povilas Butkevičius kurį laiką nešė nelaisvės pančius kartu su juo tame pačiame Abezės lageryje. Mons. A. Svarinskas visą laiką buvo tas žmogus, į kurį norėjosi lygiuotis, savo ginamomis vertybėmis pritraukdavęs bendraminčius, skatindavęs juos jungtis. Jaunimui kunigas teikdavęs didelį dėmesį, pamokydavęs drausmės, o vaikai atsidėkodami padėdavo bažnyčioje. Ir Ramunei, ir jos broliui kun. A. Svarinskas buvo didelis autoritetas. R. Jurkuvienė pastebėjo, kad monsinjorui pirmiausia rūpėjo Dievo ir Tėvynės reikalai, o tik po to asmeniniai.
Ilgametis XXI amžiaus redaktorius Edvardas Šiugžda džiaugėsi, kad jam tiesiog palaimą kėlė dažnas bendravimas su monsinjoru Vilniuje, kai tekdavo pristatyti katalikišką ir tautinę spaudą. Monsinjoras visada maloniai priimdavo, iškart pakviesdavo gerti kavos ar arbatos ir kalbėdavo jam svarbiais klausimais, keliančiais nuolatinį rūpestį. Jis labai gerbė žuvusių partizanų atminimą, didžiai vertino tautinę ir religinę aktyvių dvasininkų veiklą. Mons. A. Svarinskas labai vertino mons. Zenoną Ignatavičių (190919341975) garbų Kauno seminarijos vicerektorių ir apgailestaudavo, kad Kaune jam nėra jokio paminklo. Monsinjoras uoliai skaitydavo knygas, pasibraukdavo liniuote beveik visas jam svarbias vietas (knygą apie mons. Z. Ignatavičių Monsinjoras buvo skaitęs gal penkis kartus). Dažnai prisimindavo kalinius ukrainiečius, ypač vertino kard. Josifą Slipyjų (18921917193919651984), vengrų aristokratų taurumą, partizaninio pasipriešinimo vadus Vaitelį, Staniškį, Žalią Velnią, kitus. Apie savo kančias nepasakodavo, tik kartą pasakęs, kad tardomas buvo taip iškankintas, kad net neprisiminė savo mamos vardo, o jį vis dar mušė.
Žurnalistė Regina Pupalaigytė-Kregždienė pasakojo, kad monsinjoras rūpinosi išleisti knygas, kuriose būtų pagerbtas partizanų atminimas. Ji prisiminė, kaip redaguojant knygą apie monsinjoro kraštietį Joną Kadžionį-Bėdą monsinjoras pateikė nuotraukų ir aprašymą, kaip stribai su enkavėdistais niekino nužudytus partizanus. Kai miestelio aikštėje numestus partizanus galiausiai naktį stribai su enkavėdistais nutarė užkasti, vienam žuvusiam partizanui, dėl aukšto ūgio netilpusiam į atmatų duobę, nukirto kojas. Žurnalistė ilgai negalėjo atsiversti tekstų, žiūrėti į tas nuotraukas ir tvarkyti knygą. Tik monsinjoras įtikino, kad reikia užbaigti redaguoti knygą, taip įamžinant partizanų kovą ir kančias ateities kartoms.
Prisiminimais apie mons. A. Svarinską dalijosi Zigmas Tamakauskas, nuo vaikystės ir jaunystės laikų jį pažįstantis prof. Romualdas Baltrušis, keletą minčių dėl didesnio monsinjoro pagerbimo, palaidojimo prie Prisikėlimo bažnyčios išsakė gydytoja Irena Bartusevičienė. 2014 m. liepos 17 d. miręs mons. A. Svarinskas palaidotas Dukstynos (Ukmergės r.) partizanų kapinėse.
XXI
© 2015 XXI amžius
|