|
Žingsnelis į demokratijos pilnatvę
Algimantas Zolubas
Daugelis mena, kaip demokratiškai buvo renkami kolūkių pirmininkai. Atveža kandidatą partijos rajkomas kartais iš kito Lietuvos krašto, paskaito liaupsę apie jį, surašo palankų kandidatui rinkimų protokolą ir jį patvirtina. Taip buvo sudaromi ir selsovietai (kaimo tarybos), skiriami jų pirmininkai, taip tik su vienintelės partijos palaiminimu buvo sudaromi rajonų deputatų tarybų sąrašai, už kuriuos demokratijos regimybei sudaryti buvo balsuojama. Ar galime teigti, kad po nepriklausomybės atkūrimo įgijome tikrą, demokratišką savivaldą? Deja, ne. Tik praėjus po nepriklausomybės atgavimo dvidešimtmečiui, apsižiūrėta, kad vietos savivalda nedemokratiška, kad vietoj demokratijos tebeveikia partinė ar nepartinė buvusi biurokratija. Jei demokratija iš tikrųjų ir yra savivalda, tai ar turime atkurtoje nepriklausomoje Lietuvoje demokratijos pilnatvę? Pasirodo, tikrai neturime. Antai seniūnai, artimiausi vietos bendruomenei valdžios atstovai, nėra renkami, o juos skiria net ne rajono ar miesto taryba, o savivaldybės administratorius, t. y. biurokratas, nes ir pastarasis skiriamas, jo niekas nerenka. Taigi seniūnas nėra laisvas atstovauti vietos bendruomenei, nes pavaldus administratoriui. Miestų merų visuomenė irgi iki šiol tiesiogiai nerinko.
|
|
Mintys rinkimams artėjant
Doc. Aurelijus Veryga
Dažnai išgirstame klausimą, kodėl politikai nejaučia atsakomybės prieš visuomenę? O ar pati visuomenė jaučia atsakomybę už save? Galbūt nuo to ir reikėtų pradėti, nes mes pirmiausia esame linkę atsakomybę už savo gyvenimą perkelti kam nors kitam, pavyzdžiui, politikams. Jei kas nors ne taip, tai dėl to pageidautina, kad būtų kaltas kas nors kitas, bet ne mes patys. Tai gali būti politikai, mokytojai, policininkai, kaimynai. O dabar grįžkime prie politikų. Turėtume pasigilinti, kaip mes kas kartą vis išrenkame tuos, kuriais paskui piktinamės, lyg tai būtų ne mūsų pačių rinkti politikai. Pagrindinė vieta, kur iš politiko galima pareikalauti atsakomybės už jo darbus, yra rinkiminė apylinkė, kur ateiname atiduoti savo balsus. Kiek iš tų, kurie ateina atiduoti savo balsus, žino, už ką juos atiduoda? Jau nekalbu apie tai, kad kartais balsuojama už tikrus psichopatus, alkoholikus ar šiaip klounus. Keista tik, kad paskui piktinamės, kai matome cirką ar girtus šlitinėjančius Seimo narius.
|
|
Pakeliui į bažnyčią
Alfredas Guščius
Vieną sekmadienį pakeliui į bažnyčią pažįstamas parapijietis pasididžiuodamas tarė: Nusipirkau knygą Raudonoji Dalia... Pasitikslinau pavadinimą, kadangi nesupratau, ką pabrėžia žodis, ar žmogaus dalią, ar žmogaus vardą (atmintyje tuoj pat iškilo Balio Sruogos istorinės dramos pavadinimas Apyaušrio dalia). Taip, taip, apie mūsų prezidentę Dalią, patvirtino parapijietis... Jis paminėjo ir Rūtos Janutienės pavardę, tik nesupratau, ar tai jos autorinė knyga, ar ji yra tos knygos sudarytoja, ar kokių tekstų ar teksto autorė. Tik vėliau Delfi interneto svetainėje perskaitęs informaciją apie Briuselyje į europarlamentarų pašto dėžutes sumėtytus į anglų kalbą išverstos knygos Raudonoji Dalia egzempliorius, galutinai įsitikinau, kas parašė šitą knygą. |
|
|