Pirmasis puslapis
Atmintis
Bibliotekose
Gimtasis kraštas
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Literatūra
Nuomonės
Ora et labora

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai

Tikėjimas, išmintis ir tautos tradicijos

Apie popiežiaus Pranciškaus palinkėjimus Lietuvos vyskupams

Mindaugas Buika

Popiežius Pranciškus susitinka su Lietuvos vyskupais per jų vizitą „Ad limina Apostolorum“ Vatikano televizijos CTV nuotrauka

Lietuvos vyskupai po šv. Mišių Laterano Šv. Jonų bazilikoje kartu su grupe Šv. Kazimiero kolegijos kunigų studentų

Lietuvių Aušros Vartų koplyčioje po šv. Mišių

Tikėjimo išpažinimas Laterano bazilikoje po šv. Mišių

Lietuvos vyskupai Šv. Petro aikštėje

Primintas herojiškas liudijimas ir tarnystė

Plataus atgarsio mūsų šalies ir tarptautinėje katalikų žiniasklaidoje susilaukė Lietuvos vyskupų apsilankymas Romoje ir susitikimas su popiežiumi Pranciškumi, kuris išdėstė programines nuostatas ganytojiškai veiklai pasikeitusiomis sąlygomis beveik prieš 25 metus nepriklausomybę atgavusioje katalikiškoje valstybėje, sėkmingai besiintegruojančioje į Europos Sąjungą, bet susiduria su naujais iššūkiais, turinčiais įtakos evangelizacijai ir pastoracijai. Pirmąją vasario savaitę vykęs Lietuvos Bažnyčios hierarchų vizitas, tradiciškai vadinamas Ad limina Apostolorum. Jo metu vyskupijų ordinarai ir jų augziliarai susitikime su Šventuoju Tėvu ir pasitarimuose su Romos kurijos institucijų vadovais supažindino su padėtimi savo diecezijose bei tolesniais planais. Paprastai jis turėtų būti rengiamas kas penkeri metai, tačiau dabar dėl įtemptos popiežių darbotvarkės, vadovaujant 1,3 milijardo narių turinčiai Katalikų Bažnyčiai, ir vyskupų gausos toks periodiškumas nebėra išlaikomas. Lietuvos vyskupai ankstesnį Ad limina vizitą bei susitikimą su tuometiniu popiežiumi (dabar emeritu) Benediktu XVI turėjo dar 2006 metais ir per beveik 10 metų laikotarpį nacionalinė vyskupų konferencija gerokai atsinaujino – pusė jos narių tokiame įvykyje dalyvavo pirmą kartą. Vasario 2 dieną po aukotų šv. Mišių prie pirmojo apaštalo šv. Petro kapo Vatikano bazilikoje audiencijoje pas popiežių Pranciškų buvo priimtas Lietuvos kardinolas, Vilniaus arkivyskupas emeritas Audrys Juozas Bačkis ir Kauno bei Vilniaus bažnytinėms provincijoms priklausančių septynių diecezijų ordinarai su savo augziliarais: Kauno arkivyskupas Sigitas Tamkevičius SJ su augziliaru vyskupu Kęstučiu Kėvalu, Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis, Telšių vyskupas Jonas Boruta SJ su augziliaru vyskupu Linu Vodopjanovu OFM, Vilkaviškio vyskupas Rimantas Norvila, Vilniaus arkivyskupas Gintaras Grušas su augziliaru vyskupu Arūnu Poniškaičiu, Kaišiadorių vyskupas Jonas Ivanauskas ir Panevėžio vyskupas Lionginas Virbalas SJ.

Šis susitikimas su Šventuoju Tėvu įvyko Viešpaties paaukojimo liturginėje šventėje (Grabnyčiose), kai buvo minima ir Pasaulinė pašvęstojo gyvenimo diena. Toks sutapimas, matyt, nėra visiškai atsitiktinis Jėzaus Draugijai priklausančiam popiežiui Pranciškui, kadangi net trims iš septynių (taigi daugiau nei 40 proc.) Lietuvos katalikų diecezijų (Kauno, Telšių ir Panevėžio) vadovauja būtent jėzuitai ganytojai. Tai yra tikrai unikalus atvejis šiuolaikinėje visuotinės Katalikų Bažnyčios istorijoje! Šiemet kaip tik švenčiant Pašvęstojo gyvenimo metus, Šventajam Tėvui, matyt, buvo malonu sutikti minėtoje šventėje su Ad limina vizitu atvykusius nacionalinės Vyskupų Konferencijos narius, iš kurių didelę dalį sudaro jo vienuolijos atstovai. Publikuotame jo kreipimosi į Lietuvos ganytojus tekste šis faktas nėra tiesiogiai minimas, tačiau nurodoma, kad vertinant jų nuopelnus būtina pabrėžti ne tik jaunatvišką entuziazmą, bet ir nesenos praeities heroizmą, kai buvo priešinamasi nuo 1940 metų buvo priešinamasi nelaisvei ir ateistiniam sovietų okupacijos režimui. Šioje rezistencijoje ypač aktyviai pogrindyje veikė komunistų uždraustos jėzuitų bei kitos vienuolijos. Pabrėžęs, kad tarp atvykusių Lietuvos Vyskupų Konferencijos narių yra keli jauni broliai, popiežius Pranciškus pirmiausia nurodė vyresnio amžiaus ganytojus, kurie yra išgyvenę liūdną persekiojimų laikotarpį, dėkodamas jiems už Jėzaus Kristaus liudijimą ir už tarnystę šventajai Dievo tautai labai sunkiomis sąlygomis. Žinoma, matyt, pirmiausia jis turėjo mintyse dabar jau vyriausią Lietuvos ordinarą, jėzuitą, Kauno arkivyskupą Sigitą Tamkevičių, kuris dėl savo ryžtingos veiklos, ginant tikinčiųjų teises, buvo patyręs sovietinio komunizmo lagerių nelaisvę ir įgijo pripažinimą visoje Europoje.

Rūpintis kunigais, pašaukimais, dialogu su visais

Šventasis Tėvas kaip išskirtinai svarbų ganytojiškos veiklos bruožą akcentavo tai, kad Lietuvos vyskupai ne tik represijų dešimtmečiais, bet visoje permainingoje tautos istorijoje rodė ypatingą artumą ir solidarumą savo žmonėms sprendžiant ne tik pastoracines, bet ir materialines problemas, kartais net aštrius sunkumus. Jie prasmingai prisidėjo prie pilietinio ir kultūrinio visuomenės, kurios istorijos ir tapatybės substratą sudaro Evangelijos jėga ir meilė Švenčiausiajai Dievo Motinai, ugdymo. Pabrėždamas šį katalikišką lietuvių tautos identiteto tapsmą, popiežius Pranciškus aiškino, jog tai – brangus paveldas, kurio negalima prarasti, jį reikia stiprinti energingu veikimu, išlaikant gaivinančią vienybę naujomis sąlygomis, prieštaringų iššūkių akivaizdoje. Tarp naujųjų pavojų jis nurodė visiems gerai žinomą sekuliarizmo plėtrą, kai Bažnyčią stengiamasi kartais net įstatyminėmis priemonėmis ne tik atriboti nuo pilietinio ir kultūrinio visuomenės ugdymo, bet netgi suvaržyti ir jos viešą dvasinę raišką po vadinamosios tolerancijos priedanga, primetant reliatyvizmo diktatūrą, kurioje vertinamas tik iškrypėliškas hedonizmas ir individualizmas, dažnai prasilenkiantis su elementariomis moralės normomis. Pavyzdžiui, Lietuvos vyskupų vizito Romoje išvakarėse atėjo žinia iš Liuksemburgo, kad pirmą kartą tos šalies istorijoje atviro homoseksualo Ksavjero Betelio (Xavier Bettel) vadovaujama šalies vyriausybė uždraudė tikybos dėstymą mokyklose, o valstybinę paramą Katalikų Bažnyčiai nusprendė sumažinti daugiau nei tris kartus (nuo 24 iki 7 milijonų eurų). Tokiomis drastiškomis politinėmis ir ideologinėmis priemonėmis (neseniai atsistatydinęs kaimyninės Belgijos premjeras gėjus Elijas di Rupas (Elio Di Rupo) atvirai prisipažino, kad jis – ateistas, socialistas ir masonas) akivaizdžiai stengiamasi pakirsti Europos krikščioniškas šaknis. Apie tai perspėjo prieš kelis mėnesius Europos parlamente kalbėjęs popiežius Pranciškus. Panašios pastangos gana rezultatyvios ir Lietuvoje, kur tikėjimo praktikavimas tapo netgi menkesnis nei buvo komunistinių persekiojimų dešimtmečiais, o su moralės normomis prasilenkiančios ydos – alkoholizmas, nusikalstamumas, seksualinis palaidumas ir korupcija – neregėtai išplito.

Šios sunkios religingumo silpnėjimo pasekmių problemos neturi vesti į neviltį ar desperaciją, bet dar labiau skatinti su visišku atsidavimu nepaliaujamai skelbti Evangeliją ir krikščioniškas vertybes, drąsiai eiti į konstruktyvų dialogą su sekuliarizuota visuomenės dauguma, neužsisklęsti mažuma tapusioje ištikimųjų terpėje, kuri būtų izoliuota ir priešiška svetimai aplinkai. Kviesdamas Lietuvos ganytojus ryžtingai žengti į nukrikščionėjusias periferijas, stengtis pasiekti asmenis, kurie nebepriklauso Bažnyčiai ar nutolę nuo religinės patirties, Šventasis Tėvas prašė, kad krikščioniškos bendruomenės visada būtų svetingos trokštantiems atsinaujinimo, atviros konstruktyviai diskusijai, kaip gelbėti tautą nuo susinaikinimo, kad jos būtų stimulas visai visuomenei siekti bendrojo gėrio. Popiežius Pranciškus pirmiausia pabrėžė būtinumą melstis, kad Dievas pašauktų dosnių kunigų, sugebančių aukotis ir pasišvęsti dėl tikėjimo atgaivos ir plėtros. Matyt, turėdamas informacijos, kad dėl sekuliarizacijos ir demografinių aplinkybių dvasinių pašaukimų skaičius Lietuvoje yra gerokai sumažėjęs, Šventasis Tėvas šio klausimo sprendimo aktualumą pabrėžtinai akcentavo du kartus. „Norėčiau jus paraginti ypatingą dėmesį skirti pašaukimams į kunigystę ir pašvęstąjį gyvenimą, – aiškino jis vyskupams. – Bažnyčia Lietuvoje niekada nepavargsta be paliovos melstis už pašaukimus!“ Popiežius kvietė rūpintis derama pašauktųjų formacija, ypatingą dėmesį skiriant ne tik teologinėms žinioms, bet pirmiausia dvasiniam gyvenimui ir dorovei, evangelinio neturto praktikavimui ir materialines vertybes tvarkyti pagal Bažnyčios socialinio mokymo principus, taip išvengiant skandalingo supasaulėjimo madų. Ypač svarbus Šventojo Tėvo palinkėjimas, kad vyskupai tėviškai rūpintųsi savo kunigais, kad santykiai su jais nebūtų formalūs, kad būtų tinkamai atsiliepta į asmeninio gyvenimo ar sielovadinės tarnystės situacijas, suteikiant reikalingą pagalbą. „Nelaukite, kol jie (kunigai) jūsų ieškos, nepalikite jų vienų sunkumuose“, – sakė popiežius Pranciškus, ir šis paskatinimas yra reikšmingas žinant tokius tragiškus atvejus, kaip visus sukrėtusi Šakių klebono savižudybė. Kreipimesi pabrėžiama, kad ganytojai savo širdyje visada turi palaikyti dvasinį artumą betarpiškiems jaunimo ugdytojams (tikybos mokytojams, katechetams), kad jie iš vyskupų galėtų imti evangelizavimo džiaugsmo pavyzdį.

Dėmesys šeimai, vargšams, vizito į Lietuvą tikimybė

Anot Šventojo Tėvo, yra svarbu turėti pakankamai sąmoningų, brandžių ir tvirtai įsitikinusių katalikų pasauliečių, kurie ne tik galėtų imtis didesnės atsakomybės bažnytinėje bendruomenėje (tai būtina esant vis ryškesnei kunigų stokai ir jų sekinančiam užimtumui), bet galėtų įnešti svarų indėlį pilietinėje visuomenėje ir ryžtingai liudytų viešumoje savo vertybinį nusistatymą. „Viešpats (tokių pasauliečių) jums duos, jei to melsite ir jei sugebėsite juos drąsinti, kad su brandaus tikėjimo jėga jie būtų aktyvūs pilietinio, kultūrinio, politinio ir socialinio veikimo sferose“, – tvirtino Šventasis Tėvas lietuvių katalikų ganytojams. Jis pažymėjo, kad privataus ir visuomeninio gyvenimo plotmėje Bažnyčios misijai dabar išskirtinai svarbi yra šeima, kurios atnaujinimo ir stiprinimo klausimams popiežius Pranciškus yra sušaukęs paeiliui dvi Vyskupų Sinodo asamblėjas, iš kurių viena jau vyko 2014 rudenį, o kita bus surengta 2015 metų spalį, ir tikisi aktyvaus Lietuvos vyskupų dalyvavimo. Tenka pripažinti, kad nors sociologiniai tyrimai patvirtina, jog šeima su santuoka lieka prasmingo gyvenimo prioritetas, tačiau išgyvena sunkią krizę dėl skyrybų gausos, nesantuokinio sangulavimo, gimstamumo mažėjimo, bandymo įteisinti homoseksualų „santuoką“, ideologinio vyro ir moters skirtingumo ir papildomumo, tėvystės ir motinystės nuvertinimo. Mūsų šalies ganytojus, kurie, atsižvelgdami į sielovadinį šios problemos aktualumą, 2014-uosius buvo paskelbę Šeimos metais, Šventasis Tėvas savo nurodymuose ragina ir toliau nepaliaujamai akcentuoti šeimos grožį, jos vertingumą ir nepakeičiamumą tautos ir Bažnyčios augimui ir išlikimui. „Visų pirma reikia rūpintis šeimų sielovada, kad sutuoktiniai jaustų krikščionių bendruomenės artumą ir jiems būtų padedama nesekti šiuo pasauliu, bet nuolat atsinaujinti pagal Evangelijos dvasią“, – rašoma kreipimesi. Popiežius pabrėžė, kad lietuvių šeimoms grėsmę kelia vakarietiškos (genderizmo, agresyvaus feminizmo, ir homoseksualizmo) ideologijos, kurių skverbimąsi palengvina narystė Europos Sąjungoje ir kuriomis siekiama įskiepyti į šeimą destabilizuojančius elementus, kylančius iš neteisingai suprastos asmens laisvės. Jis kviečia saugoti ir puoselėti šimtametes lietuvių tradicijas, kurias sekuliaristai dabar bando išjuokti ir išgyvendinti kaip neva nebetinkančias šiandienos gyvensenai (pavyzdžiui, ikisantuokinį skaistumą), nes kaip tik jos gali padėti išmintingai ir su tikėjimu atsiliepti į naujuosius iššūkius.

Šventasis Tėvas ragino lietuvių ganytojus atkreipti dėmesį į realią skurdo problemą, kuri tiesiogiai ir skaudžiai daro įtaką šeimos gyvenimui, ypač dėl dabar paplitusio (legalaus ir nelegalaus) turto kaupimo kulto, kuris veidmainiškai vadinamas tvirto pagrindo kūrimu. „Žinoma, vargstančių yra daug ir Lietuvoje, kur, nepaisant dabartinės pažangos, yra daug žmonių, kuriems reikia padėti, neturinčių darbo, sergančių, apleistų“, – tvirtino popiežius Pranciškus, kviesdamas rūpintis vargšais, būti jiems artimais. Jis pabrėžė privalomą gausių migrantų sielovadinę globą, ypač tų jaunų žmonių, kurie dėl įvairių priežasčių išvyksta iš gimtosios šalies ir naujų kelių ieško užsienyje. „Reikia rūpintis, kad jie išsaugotų tikėjimą į lietuvių religines tradicijas“, – nurodė Šventasis Tėvas. Baigdamas savo kreipimąsi į Lietuvos vyskupus ir pavadindamas juos „brangiausiais broliais“ bei dėkodamas už vizitą, jis prašė parvežti sveikinimus savo vietinėms Bažnyčioms ir visiems tautiečiams. Popiežius Pranciškus meldė Lietuvoje ypač garbinamos Švč. Mergelės Marijos užtarimo: „Teapgaubia Ji savo apsiaustu kunigus, vienuolius, vienuoles ir visus tikinčiuosius, teišmeldžia visai bendruomenei Viešpaties malonių pilnatvę“. Šventasis Tėvas tradiciškai prašė, kad būtų meldžiamasi už jį patį. Po audiencijos duotame interviu „Vatikano radijui“, Panevėžio vyskupas L. Virbalas SJ pastebėjo, kad popiežius Pranciškus pokalbyje su Lietuvos vyskupais, kvietė gyventi bendrystėje, turėti ryšį vienas su kitu, jausti priklausomybę vyskupijai, Dievo tautos toje vietoje visumai. Vienas jaunesnių Lietuvos ganytojų, kuriam tai buvo pirmas „Ad limina Apostolorum“ vizitas, dalindamasis įspūdžiais, pastebėjo, kad jam krito į akis Šventojo Tėvo paprastumas ir praktiškumas. Į kiekvieną klausimą, ar tai būtų apie šeimą, apie kunigų formaciją, darbą su jaunimu, atsakė pasiremdamas savo, kaip vyskupo, patirtimi iš darbo gimtojoje Argentinoje laikų, palygindamas ir su kitų šalių patirtimi. Vyskupas L. Virbalas aiškino, kad beveik pusantros valandos trukęs lietuvių vyskupų pokalbis su popiežiumi Pranciškumi buvo nuoširdus, tėviškas, praktiškas ir tikrai jis palieka bendrystės su Šventuoju Tėvu ir su visa Bažnyčia jausmą. Paklaustas dėl reakcijos į Lietuvos Vyskupų Konferencijos pirmininko arkivyskupo G. Grušo oficialų kvietimą su apaštališku vizitu aplankyti Lietuvą, vyskupas L. Virbalas atsakė, kad Popiežius to kaip nors nekomentavo. Tiesiog priėmė kvietimą, palingavo galvą. Panevėžio vyskupas pripažino, kad Šventajam Tėvui nelengva atsakyti iš karto. Tokie dalykai ilgai planuojami ir derinami su kitais. Turėkime viltį. Tai būtų labai svarbu, reikšminga ir visiems Lietuvos žmonėms atneštų didelį džiaugsmą. Žinant popiežiaus Pranciškaus spontaniškumą, galima su pasitikėjimu maldoje laukti tokio vizito gal netgi netolimoje ateityje, pavyzdžiui, 2016 metų kelionėje į Krokuvoje vyksiančias Pasaulines jaunimo dienas, užsukant ir į mūsų šalį.

© 2015 „XXI amžius“