|
RUBRIKOS
|
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Popiežius prašė neprivatizuoti tikėjimo Vyskupas Jonas Boruta SJ apie Lietuvos vyskupų Ad limina vizitą pas popiežių Pranciškų
Mieli Broliai ir Seserys, Telšių vyskupijos teritorijoje gyvenantys Dievo ir Popiežiaus mylimi žmonės žemaičiai ir iš kitų Lietuvos regionų atsikėlę! Jau nuo sekmadienio mes, Lietuvos vyskupai, esame parvykę iš amžinojo miesto Romos, kur nuo pirmojo amžiaus vidurio buvo krikščionių Bažnyčios centras. Tuomet čia apsistojo apaštalas Petras, Kristaus paskirtas vyriausiuoju apaštalų būrio vadovu. Čia jis skelbė evangeliją tuometiniam pasauliui, žymiausios ir didžiausios imperijos sostinės gyventojams. Čia jis buvo suimtas ir ant Vatikano kalvos nužudytas jo paties prašymu prikalant prie kryžiaus žemyn galva. Čia, Romoje, skelbė Evangeliją didysis tautų apaštalas šv. Paulius ir daugybė pirmų amžių krikščionių kankinių... Čia pirmųjų kankinių pralietu krauju permirkusi žemė. Čia kas penkeri metai iš įvairių pasaulio šalių vyskupai yra Bažnyčios įstatymų įpareigoti atvykti pasimelsti prie tų krikščionių kankinių ir apaštalų kapų ir pateikti Popiežiui savo apaštalinių, evangelizacinių, sielovadinių darbų ataskaitą. Iš anksto, trys mėnesiai prieš atvykimą į Romą, gauname iš Šventojo Tėvo klausimyną, į kurį turime atsakyti raštu. Tie atsakymai Romą turi pasiekti ne vėliau nei likus mėnesiui iki Ad limina vizito. Popiežius kartu su savo bendradarbiais išnagrinėja tuos mūsų atsakymus, kad mums atvykus, pokalbis būtų konkretus tiek Popiežiui, tiek mums rūpimais klausimais. Ankstesni popiežiai su vyskupais susitikdavo vizito pradžioje, pasakydavo oficialią su klausimynu susijusią kalbą (jos tekstą įteikdavo raštu), po to kiekvienas vyskupas galėdavo užduoti klausimus Popiežiui asmeninio pokalbio metu. Šį kartą popiežius Pranciškus neskaitė iš anksto paruoštos kalbos teksto (jis buvo mums įteiktas parsivežti namo), o iš karto pakvietė visus Lietuvos vyskupus atviram, laisvam pokalbiui, kad ne tik jis vienas klausimus tarsi futbolo kamuolį siųstų tai į vieno, tai į kito vyskupo vartus, bet laisvai bendraudami, diskutuodami kalbėjomės apie mums rūpimas problemas, kurias mes buvome aprašę savo laiškuose-ataskaitose. Pradžioje Popiežius trumpai priminė Bažnyčios situaciją šiandieniniame pasaulyje ir visų jaučiamas grėsmes krikščioniškam tikėjimui bei gyvensenos būdui, tačiau ragino neišsigąsti sekuliaraus pasaulio iššūkių, būti drąsiems ir gyvenime, ir šiame pokalbyje. Po to kiekvienas galėjome išsakyti savus rūpesčius, galimus jų sprendimų variantus, paprašyti Popiežiaus rekomendacijų, kaip elgtis. Jo atsakymai rėmėsi jo, kaip Buenos Airių arkivyskupo, patirtimi. Jis sakė, kad jo patirtis gal bus naudinga ir mums, sprendžiant savas problemas. Tai sukūrė malonią, nuoširdžią ir laisvą atmosferą klausimų kėlimui, Popiežiui atsakant, nesivaržant toliau diskutuoti mums rūpimais klausimais. Aš norėjau išgirsti Popiežiaus nuomonę apie keblią sekmadienio šventimo problemą. Kunigų mažėja. Ir pas mus vienam kunigui tenka aptarnauti po tris parapijas. Nuo ryto pradėjus tų trijų parapijų aptarnavimo maratoną, atvykus į kiekvieną iš jų, pirmiausia tenka išklausyti išpažinčių, po to šv. Mišios su pamokslu, po to priimti interesantus, užsirašyti užsakomas šv. Mišias, susitarti dėl kitų patarnavimų ir t. t. ir tą patį pakartoti už 1020 km nutolusioje kitoje, o po to dar kitoje ir dar kitoje parapijoje... Reikia skubėti ir nepavėluoti į visas tris laiku atvykti... O kaip tada su vaikų ir jaunimo ruošimu sakramentams, pabendravimu su įvairiais parapijoje veikiančių organizacijų nariais... Sekmadienį kunigas pirmiausia turi pareigą aukojamomis šv. Mišioms dvasiškai sustiprinti tikinčiuosius... O kaip tada įkrikščioninimo darbai, katechezės kursai, pokalbiai, diskusijos?.. Vienas kunigas juk nepersiplėš. Sekmadieniais ir šeštadieniais kunigui nelieka laiko (šeštadieniais visose trijose parapijose trejos galimos šv. Mišios ir maldos už mirusius arba jas užprašiusiųjų intencijomis, išpažinčių klausymas, krikštai, santuokos ir t. t.). Šiokiadieniais tikinčiųjų laukia darbas įmonėse, įstaigose, gamyklose (po darbo dar kelionė iš darbovietės į namus, apsipirkimai ir t. t.)... Kas galėtų savaitgaliais pavaduoti kunigą evangelizaciniame ir krikščioniško dvasinio vadovavimo ir formavimo darbe? Klausiau Popiežiaus, ar jis pritartų ir kokia forma tai galėtų atlikti katechetai, katechetės, kurių atgautos laisvės ir nepriklausomybės metais turime gerai paruoštų aukštųjų mokyklų katechetikos katedrose. Dalis jų dėl sumažėjusio gimstamumo ir sumažėjusio vaikų skaičiaus neteko darbo dėl uždarytų mokyklų... Ieško kitokio darbo kitur, o galėtų darbuotis parapijose katechetais ir katechetėmis, drauge su sutuoktiniais parapijų šeimos centruose, galėtų organizuoti evangelizacinius sekmadienio renginius parapijose. Jose reikia ne tik šarvojimo namų, bet ir apšildomų patalpų jaunavedžių ruošimo šeimai bei šeimos renginiams, vaikų ir jaunimo katechezei. Reikia tik vadovų ir šildomų patalpų... Katechetės (buvusios tikybos mokytojos iš dabar jau uždarytųjų mokyklų) galėtų būti kvalifikuotomis tokio darbo vadovėmis... Turime parapijų bendruomenėse kažką suorganizuoti, kad jos, likusios bedarbėmis, galėtų šį tą prisidurti prie iš valstybės gaunamų bedarbio pašalpų... Reikia padrąsinimo visuotiniu mastu tokiam jų įdarbinimui visose mūsų krašto kaimų parapijose. Popiežius pritarė šiai iniciatyvai, tik priminė, kad tai neturėtų būti kaip moterų kunigystės skatinimas. Moterys ir be kunigystės turi tokio pobūdžio veiklų bažnytinėje bendruomenėje. Juk katechečių darbas ne mažiau svarbus nei visur nespėjančio kunigo... Popiežius tada perėjo prie mums aktualaus jaunavedžių ruošimo santuokai klausimo. Jis klausė, ar galime laikyti, kad pakankamas pasiruošimas santuokai, šeimyniniam gyvenimui tik išklausytos trys paskaitėlės, ar galima paruošti vaikus ir jaunimą krikščioniško gyvenimo praktikai per kelis mėnesius, kartą per savaitę išklausant paskaitėlę parapijos katechetiniame centre, domėjosi, kiek metų ne tik vidurinėse, bet ir aukštosiose mokyklose vaikai ir jaunimas ruošiami sėkmingam trumpam žemiškam gyvenimui, o nuo gražaus krikščioniško gyvenimo žemėje priklauso ir niekad nesibaigsiančio Amžinojo gyvenimo laimė... Popiežius linkėjo drąsiai jos siekti visiems mūsų ganomiems žmonėms... Tokiu pat stiliumi vos ne tris valandas užtrukusiame pokalbyje Popiežius prašė, kad neprivatizuotume tikėjimo, rūpindamiesi tik savo asmeniniu išganymu. Siekime ir žemiškosios, ir amžinosios laimės ne tik sau, bet ir visiems, ypač labiausiai apleistiems ir į gyvenimo pakraščius nustumtiesiems. Popiežius ragino nepasiduoti propagandai, kuri laimės ieško tik piniguose sau, užmiršta šalia labiau už mus vargstančius... Popiežius sakė, kad velnias dažniausiai mus užvaldo per piniginę, kurios neatveriame vargstantiems, pagalbos reikalingiems, asmenines pajamas naudojame, leidžiame tik sau, neprisidedame prie gerovės kūrimo visiems. Daug dar būtų galima pasakoti, kokie klausimai buvo aptarti ilgame pokalbyje. Ką išgirdome, bus padrąsinimas kilniam krikščioniškam gyvenimui ir apaštalavimui!
© 2015 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |