|
Ar ilgai leisime grobti savo vaikus?
Aurelija Stancikienė
Kai Norvegija atima iš lietuvių šeimos vaiką ir perduoda auginti ne lietuviams, ji iš Lietuvos atima pilietį. Per daug naivu būtų tikėtis, kad ne lietuvių šeimoje užaugęs vaikas panorės būti Lietuvos piliečiu.
Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 13 straipsnį Lietuvos valstybė globoja savo piliečius užsienyje. Draudžiama išduoti Lietuvos Respublikos pilietį kitai valstybei, jeigu Lietuvos Respublikos tarptautinė sutartis nenumato kitaip.
Nežinau, kokia tarptautinė sutartis numato kitai valstybei galimybę visiems laikams pagrobti Lietuvos piliečius. Jei esame tokią pasirašę, Prezidentė ir užsienio reikalų ministras privalo skubiai teikti projektą Seimui dėl jos nutraukimo. Primenu, kad 2006 metais Konstitucinis teismas yra išaiškinęs, kad jokie tarptautiniai teisės aktai, net ES teisė negali turėti viršenybės Lietuvos Respublikos Konstitucijos atžvilgiu.
Septynmečio Lietuvos piliečio ir jo mamos Gražinos Leščinskienės atveju visos už užsienio politiką atsakingos Lietuvos vykdomosios institucijos Prezidentė, Vyriausybė, Užsienio reikalų ministerija nevykdė Konstitucijos numatytos jiems prievolės globoti savo piliečius užsienyje. Jos neužtikrino ypač svarbios mūsų Konstitucijos nuostatos, kad kiekvienas Lietuvos pilietis turi prigimtinę teisę gyventi Lietuvoje juk sūnus mamai negrąžinamas net pareiškus norą grįžti gyventi į Tėvynę.
Visos šios institucijos neparodė net šimtosios dalies tų pastangų, kurias šiandien skiria konfliktui Ukrainoje. Ar Prezidentė susisiekė su aukščiausiais norvegų vadovais, ar Užsienio reikalų ministerija paskelbė Norvegijai notą? Ne. Užsienio reikalų ministras giriasi, kad pradėjo mokyti Norvegijoje gyvenančius lietuvius teisės subtilybių. Gerai, bet tai reikėjo daryti žymiai anksčiau, prieš jiems ten atvykstant gyventi. Juk turime savo atstovybę Norvegijoje. Tačiau kaip tai į Lietuvą grąžins niekuo nenusikaltusį septynmetį jos pilietį? Ar įsivaizduojate, kad taip galėtų įvykti su JAV piliečiu? Ar Norvegija drįstų taip elgtis? JAV piliečiai ne be reikalo visur ir visada didžiuojasi savo tėvyne, nes žino, kad visur ir visada ji juos besąlygiškai gins.
O ką daro mūsų valdžia? Kodėl ji negina savo piliečių? Atsakymą pasufleravo mūsų Vaiko teisių kontrolierė Edita Žiobienė: Turime pripažinti, kad Lietuvos standartas yra gerokai atsilikęs nuo kaimyninių šalių. Šiuo atveju reikėtų kritikuoti ne Norvegiją, Didžiąją Britaniją ar kitas šalis, o atkreipti dėmesį į tai, kas vyksta mūsų šalyje, ir stengtis, kiek įmanoma, stiprinti vaikų teisių apsaugą Lietuvoje.
Taigi šioje isorijoje, kaip, beje, ir kitose, Lietuvos Respublikos Vaiko teisių kontrolierė net nesiruošia ginti Lietuvos ir jos piliečių interesų, nes Lietuvos standartas jai gerokai atsilikęs. Nuo ko atsilikęs, jei net Norvegijos vaikų, lygybės ir socialinės integracijos ministrė Solveig Horne yra išsakiusi iki šiol negirdėtos kritikos dėl Norvegijos vaikų teisių institucijų Barnevenet ir Fylkesnemda veiklos bei šių institucijų darbuotojų kvalifikacijos?
Šiaurės šalių žmogaus teisių komiteto vadovė teisininkė Ruby Harrold-Claesson vaikų atėmimą iš biologinių šeimų tiesiai šviesiai vadina socialine diktatūra, atkreipdama dėmesį, kad tai smurto problemos neišsprendžia, tačiau sulaužo daugybę gyvenimų (apie tai rašoma Šiaurės šalių žmogaus teisių komiteto raporte Europos Tarybai, šį dokumentą pasirašė 32 Šiaurės šalių teisininkai).
LR Konstitucijos 38 straipsnis šeimai skiria ypatingą dėmesį: Šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas. Valstybė saugo ir globoja šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę. O štai Lietuvos Vaiko teisių kontrolierė šiuo klausimu vėl vadovaujasi ne Konstitucija, bet norvegiška filosofija, kuri iš esmės griauna mūsų konstitucinę šeimos sampratą: Apie vaiką turime galvoti ne kaip apie šeimos dalį, o kaip apie žmogų, turintį savo teises, interesus ir gyvenimą.
Šiuose Lietuvos vaiko teisių kontrolierės E. Žiobienės pasisakymuose slypi visa esmė: mūsų valdžios institucijos ne tik nesilaiko Lietuvos piliečių priimtos Lietuvos Respublikos Konstitucijos, bet ir savo piliečius laiko trečiarūšiais, nesugebančiais savo vaikų auginti, todėl tai palieka Norvegijos vaikų teisių institucijoms.
Leščinskų atvejis Norvegijoje jau ne pirmas, apie iš lietuvių šeimų nusavintus vaikus kalbama jau seniai, todėl drąsiai galime sakyti, kad Lietuva neturi Vaiko teisių kontrolierės, neturi Vaiko teisių ir įvaikinimo tarnybos, kurios veiktų laikydamosi Lietuvos Konstitucijos nuostatų. Turime tik jų etatus užimančius ir algą gaunančius valdininkus, mokančius teoriškai pasamprotauti apie žemą lietuvių kultūrą, bet nesugebančius (nenorinčius?) net nuvykti į vykio vietą, į teismą, kuriame sprendžiami mūsų piliečių nepilnamečių vaikų likimai. Štai Norvegija turi tikrą Vaiko teisių instituciją, o mes ne. Mūsų institucijos nekovoja už Lietuvos vaikus kaip už savus, joms neskauda širdies, matant, kaip akyse nyksta Lietuvos gyventojų skačius, jos nejaučia konstitucinės pareigos, išsakytos Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnyje: Valdžios įstaigos tarnauja žmonėms.
Greičiausiai neturime ir tikros Užsienio reikalų ministerijos, nes ji neapgynė ir net deramai negynė, kad iš Lietuvos pilietės Gražinos Leščinskienės, nepadariusios jokio nusikaltimo, neatimtų vaiko Lietuvos Respublikos piliečio. Nei Prezidentė, nei Užsienio reikalų ministerija nepareiškė jokio protesto Švedijai už tai, kad sulaikiusi nepilnametį Lietuvos pilietį, turintį lietuvišką pasą ir visus įgaliojimus vykti su savo krikšto tėčiu, grąžino ne į Lietuvą, bet į Norvegiją, taip nesilaikydama dvišalių tarpvalstybinių susitarimų. Lietuvos piliečiams net nebuvo leista susisiekti su savo valstybe Lietuvos ambasada Švedijoje. Ar dar su kurios nors valstybės piliečiais švedai taip elgiasi?
Lietuva, neapgindama, netgi negindama savo nepilnamečio piliečio ir jo mamos konstitucinių teisių, pranešė visam pasauliui: su Lietuvos piliečiais galite elgtis kaip norite jų valdžia jų negina.
Bernardinai.lt
© 2015 XXI amžius
|