2015 m. vasario 13 d.    
Nr. 6
(2126)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai

Atgijo partizano Balčio dienoraštis

Paulis LEMEŽIS

Albinas Bilinkevičius-Baltis

Knygos viršelis

Sausio 15-osios vakare Istorinėje Lietuvos Respublikos Prezidentūroje Kaune vyko Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro leidinio „...pergyventų jausmų atogarsis“, kuriame publikuojamas Vyčio apygardos partizano Balčio dienoraštis, laiškų ir eilėraščių faksimilės, pristatymas. Renginyje dalyvavo knygos sudarytojas Vaclovas Slivinskas, istorikas Darius Juodis, kiti su istorija ir partizanų gyvenimu susiję žmonės.

Renginio pradžioje V. Slivinskas pasakojo, kaip kilo idėja sudaryti tokio tipo leidinį ir kaip vyko visas knygos rengimo procesas. Ponas Vaclovas, rinkdamas medžiagą apie Vyčio apygardos partizanus, jų gyvenimą, atliko nemenką tiriamąjį darbą: išanalizavo Ramygalos gimnazijos muziejaus, Kėdainių krašto muziejaus, Vadoklių miestelio, Deltuvos apylinkės, Jakutiškių kaimo gyventojų turimus dokumentus, nuotraukas, partizanų dienoraščius bei kitą vertingą medžiagą.

Knygos užuomazga galima laikyti Ramygalos gimnazijos muziejuje laikomą informaciją apie Vyčio apygardos partizanų vadą Danielių Vaitelį-Briedį. Muziejaus vadovės Irenos Zubauskienės pateikta informacija knygos sudarytojui V. Slivinskui pasirodė labai vertinga ir svarbi: Alfonso Smetonos-Žygaudo laiškai, partizano Balčio dienoraštis, eilėraščiai, laikraščių „Lietuva brangi“ ir ,,Kova“ kopijos liudija apie sunkų tuometinės Lietuvos gyvenimą, politinę situaciją, sudėtingus žmonių tarpusavio santykius.

Susipažinus su vertinga Ramygalos krašte saugoma informacija, knygos sudarytojui kilo mintis partizano Balčio dienoraštį ir eilėraščius pristatyti viešai – išleisti knygą. Visų pirma reikėjo išsiaiškinti, kas gi yra tas Baltis, kokia jo tapatybė ir asmenybė, nes apie partizaną Baltį daugeliui nebuvo tekę nieko girdėti. Kokia buvo to Balčio tikroji pavardė? Apie partizaną tokiu slapyvardžiu jam neteko nei skaityti, nei girdėti. Vadoklių gyventojai irgi apie tokį nieko nežinojo, tik teigė, kad partizanas tokiu slapyvardžiu jų apylinkėse tikrai buvo. Tačiau įdėmiai benagrinėjant Ramygalos gimnazijos muziejaus saugomą Balčio dienoraštį, knygos sudarytojo V. Slivinsko dėmesį patraukė viena eilutė: „1947.III.1. Pirma kovo, šiandien mano vardinės“. Tai sudarė prielaidą, jog partizano vardas – Albinas. Iš kitų įrašų, knygos sudarytojui tapo aišku, kad Balčio tėviškė buvo Lokėnuose, kad Baltis mokėsi Ukmergės Antano Smetonos gimnazijoje. Tačiau jos muziejuje nerasta duomenų, kad joje būtų mokęsis koks nors nuo Lokėnų kilęs Albinas. Paaiškėjo, pokario metais klasių žurnalai būdavo perrašyti ir, siekiant išvengti represijų, į juos neįrašyti mokiniai, kurie išėjo partizanauti. Tada V. Slivinskas pradėjęs ieškoti Deltuvos apylinkėse žmonių, kurie galėtų ką nors žinoti apie partizaną, slapyvardžiu Baltis arba Balčius. Jakutiškių kaimo gyventojai Julius Gavėnas ir Liudvika Suchockienė sakė, kad Baltis – Albinas Bilinkevičius, kurio tėvas Antanas gyveno Kanciškių kaime. Albinas dar turėjęs jaunesnį brolį Julių ir seserį Genę. Šiuo metu Kaune gyvenantis ukmergiškis Povilas Žlioba prisiminė, kad su A. Bilinkevičiumi kartu mokėsi Deltuvos pradinėje mokykloje, vėliau – Ukmergės A. Smetonos gimnazijoje, iš kurios 1944 metais daug gimnazistų išėjo partizanauti. Apie A. Bilinkevičiaus-Balčio žūtį tikslių duomenų nėra. Pasak vienos moters, 1948 metais per Sekmines jis nusišovė Stebėkų kaime pas Petrą Meškonį – esą jai taip pasakojęs partizanas Bronius Jarmulka-Čigonas. Kur palaidotas A. Bilinkevičius, nežinoma.

Partizano Balčio dienoraštis rašytas 1946–1947 metais. Dienoraštis leidžia iš arti pažvelgti, pajusti tuometinės Lietuvos situaciją, tremties skausmus, partizanų kovos svarbą, už Lietuvos laisvę kovojusių ir nužudytų Vyčio apygardos partizanų vadų ir eilinių partizanų būtį ir buitį, kasdienybę, nuotaikas, jausmus. Ruošiant dienoraštį spaudai buvo ir šiek tiek keblumų, nes du dienoraščio sąsiuviniai buvo peršauti, didelė dalis lapų nuplėšta, sutepta ar kitaip sugadinta. Tokiuose lapuose likęs tekstas nebuvo perrašytas – leidinyje įdėtos šių lapų faksimilės. Dienoraštyje minima daugybė slapyvardžių, santrumpų, deja, knygos sudarytojui V. Slivinskui ne viską pavyko išaiškinti.

Renginyje dalyvavo ir bendrai apie partizanų reikšmę pasakojo istorikas Darius Juodis. Istoriko teigimu, partizanai tuometinėje Lietuvoje buvo itin svarbūs, partizaninį judėjimą palaikė gana daug gyventojų, partizanų dėka šiandien Lietuva yra išlikusi suvereni valstybė. D. Juodis kalbėjo ir apie partizanų dienoraščių vertę, galimybę juose atspindėti asmeninius jausmus, bet juos rašiusieji turėjo suprasti, kad visa tai gali atitekti ir priešui, todėl ir čia ne viską galėjo rašyti.

Renginyje dalyvavo ir buvęs partizano Balčio bendraklasis Povilas Žlioba. Senolis prisiminė, kaip jie kartu mokėsi Deltuvos pradinėje mokykloje, vėliau – Ukmergės Antano Smetonos gimnazijoje. P. Žlioba dėkojo knygos sudarytojui V. Slivinskui už tai, kad prikėlė senų, svarbių istorinių laikų potyrius.

Knygos pristatyme jaukią atmosferą kūrė ir nacionalinio mokinių konkurso „Lietuvos kovų už laisvę ir netekčių istorija“ laureatė Samanta Veršelytė su savo kūrybos dainomis ir interpretacijomis.

1947 m. birželio 12 d., lyg žinodamas, partizanas Baltis savo dienoraštyje rašė: „Aš rašau dienoraštį. Dabar stengiuos kuo daugiau parašyti, nes gal ateityje bus labai svarbus dokumentas apie partizanus, jų gyvenimo įvairumą ir nuveiktus darbus“. Istorijos faktais, gyvu dienoraščio pasakojimu paremtą knygą, sudarytą V. Slivinsko, renginio metu buvo galima įsigyti.

Knygoje yra pateikta trumpa informacija apie dienoraštyje minimus asmenis, spausdinamos neįskaitomų Balčio dienoraščio puslapių nuotraukos, jo eilėraščių kopijos. Čia panaudotos partizanų nuotraukos iš Jonės Jelinskaitės-Kluonienės, Vitos Vaitelytės-Tylienės, Romo Kauniečio, Igno Meškausko, V. Slivinsko asmeninių archyvų bei Genocido aukų, Kauno rezistencijos ir tremties, Kėdainių krašto ir Ukmergės krašto muziejų.

Po knygos pristatymo buvo galimybė pabendrauti su jos sudarytoju.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija