|
Pakeliui į bažnyčią
Alfredas Guščius
Vieną sekmadienį pakeliui į bažnyčią pažįstamas parapijietis pasididžiuodamas tarė: Nusipirkau knygą Raudonoji Dalia... Pasitikslinau pavadinimą, kadangi nesupratau, ką pabrėžia žodis, ar žmogaus dalią, ar žmogaus vardą (atmintyje tuoj pat iškilo Balio Sruogos istorinės dramos pavadinimas Apyaušrio dalia). Taip, taip, apie mūsų prezidentę Dalią, patvirtino parapijietis... Jis paminėjo ir Rūtos Janutienės pavardę, tik nesupratau, ar tai jos autorinė knyga, ar ji yra tos knygos sudarytoja, ar kokių tekstų ar teksto autorė. Tik vėliau Delfi interneto svetainėje perskaitęs informaciją apie Briuselyje į europarlamentarų pašto dėžutes sumėtytus į anglų kalbą išverstos knygos Raudonoji Dalia egzempliorius, galutinai įsitikinau, kas parašė šitą knygą.
Vis galvoju, kad panašių rašinių autoriai daro esminę klaidą, atsisukančią prieš juos pačius... Kokią? Iš ankstesnių panašių publikacijų žinau, kaip ne vienas žurnalistas apsiputojęs įrodinėja Vytauto Landsbergio ir mūsų prezidentės raudonumą, sakosi turį pakankamai faktų apie šitų asmenų praeities ryšius su KGB, su Kremliumi. Mums, skaitytojams, mąstantiems ne kairiąja, bet dešiniąja smegenų pusrutulio puse, kyla pagrįstas klausimas: Kur gi tie šių asmenų ryšiai dingo šiandien? O jei dingo, tai kada, kokiomis aplinkybėmis nutrūko? Ir dar. Jeigu prieš kažkiek metų Landsbergis ir Grybauskaitė dirbo Rusijai (Maskvai), tai kam darbuojasi šiandien? Negi apdumdami akis ir Lietuvai, ir Briuseliui, ir Amerikai? Negi jų negali demaskuoti Europos Sąjungos teisingumo institucijos, JAV centrinė žvalgybos valdyba? Nemanau, kad Vakarai būtų tokie akli ir kurti... O svarbiausias dalykas kaip į Grybauskaitės ir Landsbergio persivertimą sureagavo raudonoji Maskva ir kokių sankcijų ėmėsi prieš neklaužadas? Juk yra paplitęs posakis, kad buvusių kagėbistų (saugumiečių) nebūna... Sunku patikėti, kad ir visažinančioji Rūta, ir visažinančioji chebra apie tai nieko nežinotų, o jeigu žino, tai kodėl nepraneša, neparašo? Beje, aš tos knygos akyse nesu matęs ir netgi pamatęs neskaitysiu, taigi negaliu teigti, kad joje nėra aprašyta visa toji Landsbergio ir Grybauskaitės situacija, kaip jiedu išdūrė Maskvą. Todėl tegul mano pažįstamas parapijietis ir kiti patiklūs skaitytojai, kuriuos esu linkęs vadinti mąstančiais tik kairiuoju smegenų pusrutuliu, atidžiai skaito Rūtos Janutienės (Grinevičiūtės) ar sudarytą, ar tik jos pažiūras atitinkančią knygą apie Landsbergio ir Grybauskaitės išdavystes...
R. Grinevičiūtės-Janutienės kūrybinėje biografijoje esama ir visai neprastų puslapių, tačiau įžengus į penktąją dešimtį iš jos autorinių laidų, iš rašinių dingsta objektyvumas, sąžiningumas. Koks dangaus šventasis jai pašnibždėjo ir suteikė teisę rūpintis valstybės pirmųjų bei žymiųjų asmenybių morale, sąžine, kai jos pačios dorovė ne ypač aukšto lygio (dabartinė jos pavardė atsirado ne be kitam žmogui suteikto skausmo turiu mintyse iš dainininkės Skėrytės paveržtą vyrą). Kodėl jai vis užkliūna tai Dalia, tai Vytautas? Beje, nepamenu (gal kas galite priminti?), ar jinai irgi taip kovojo ir su Algirdu Mykolu? Tačiau nenukrypsiu į šalį ir paklausiu iš esmės, aišku, ne jos pačios, o tų lengvatikių, kurie giriasi skaitę knygą Raudonoji Dalia ir patikėję jos turiniu. Jeigu iškelti faktai knygoje, jūsų manymu, yra teisingi, tai tuomet mano ir mano bendraminčių akyse Landsbergio ir Grybauskaitės figūros dar labiau išauga. Kokiu būdu? Na, tiktai pagalvokite! Žmonės, įsipainioję į storus (juk ne voro!) KGB tinklus, sugebėjo juos sutraukyti, sugebėjo nepaisyti KGB vadukų bei neklausyti paties vyriausiojo, sėdinčio Kremliuje ir norinčio atgaivinti sovietinę imperiją! Daug kas, net ir į radijo Svoboda laidas (kurias patariu pasiklausyti ir mąstančiuosius kairiuoju smegenų pusrutuliu) atėję rusų mokslininkai, rašytojai, politikai mano, kad Putinas serga šizofrenija ir todėl įsivaizduoja save kaip antrąjį Staliną. Taigi šiedu asmenys sugebėjo storus tinklus sutraukyti, apdumti antrąjį Staliną ir vėl dirbti Lietuvai ir Europos Sąjungai.
Žurnalistų profesija reikalauja nemažai dvasios bei intelekto darbo, o kai šiuo požiūriu kai kas pritingi, tai rezultatai apverktini, nes tada rašantysis iš kūrybos proceso išjungia svarbius dėmenis. Lygiai tas pat pasakytina ir apie tokios produkcijos vartotojus skaitytojus (esu linkęs manyti, kad į jų gretas patenka ir mano minėtas parapijietis). Taip, yra ir žurnalistų, ir skaitytojų, kaifuojančių, t.y. springstančių nuo laisvo žodžio pertekliaus. Mūsų Prezidentės ir Landsbergio šmeižimas, žeminimas, faktų klastojimas labiau primena sovietinį liaudies priešų ieškojimą, praeities šmėklų baidymą, o ne laisvąją laikraščių bei televizijos kovą už socialinį teisingumą. Kraštutinumai susieina, todėl ir R. Janutienės, ir Laisvojo laikraščio kova už teisybę labai panaši į tą revoliucinę kovą, į kurią nuolat kviečia ir Algirdas Paleckis, ir visi panašūs teisybės ieškotojai, nepaliaudami atvirai ar tarp eilučių teigti, kad sausio 13-ąją savi šaudė į savus, kad jokios Lietuvos okupacijos 1940 metais nebuvo, bei skelbdami panašias nesąmones, kuriomis džiaugiasi mūsų neprieteliai, o ypač mūsų didysis Rytų kaimynas.
Tie lietuviai, tai tikri padliecai, bet jie mano, jie savi, samprotavo Vaižgantas, lietuvių būde įžvelgdamas nemaža ydų, bet neatsižegnodamas nuo jų, stengdamasis juos suprasti ir šiaip taip mylėti. Žinome, kad panašiai apie mūsų tautiečius atsiliepė ir Vincas Kudirka, kurio vardo premija R. Janutienė už knygą apie Wiliamso atėjimą į Lietuvą buvo apdovanota. V. Kudirka kvietė lietuvius nebijoti, nedrebinti kinkų, o pats smarkiai satyra pliekė carinius valdininkus ir visokius prisitaikėlius. Rūtai drąsos nestinga.
O ko stinga? Manyčiau, supratimo apie okupaciją, apie pavergtą protą, nuovokos apie tautos ir individo laisvės kainą. Trūksta įsigilinimo į Vaižganto, Kudirkos publicistinės kovos prieš blogį, prieš neteisybę principus. Žurnalistinėje kovoje tėra siaura riba tarp frontų už ir prieš. Tereikia mažo neapdairumo, paklaidos, ir pradėsi tiekti vandenį priešų ir svetimųjų malūnui. O jie, išsikepę gardžią duoną, tokio vandens tiekėjo gali ir nebepakviesti jos paragauti...
Štai tokios mintys aplankė pakeliui į bažnyčią ir bažnyčioje, o paskui į galvą lindo religinio turinio kupini pamokymai: Nekask duobės kitam pats įkrisi, Kito akyje mato krislą, o iš savosios neišsiima rąsto, Kas kelia kalaviją, tas nuo kalavijo ir žūna, Mylėk savo artimą kaip pats save, o ypač tas iš Luko evangelijos, kurį esu panaudojęs straipsnyje Atgimimo metais, samprotaudamas apie lietuvių tautos vienybę: Bet jūs mylėkite savo priešus, darykite gera ir skolinkite, nieko nesitikėdami. Tą Kristaus posakį taikiau prieš 21 metus... Apskritai, jei mes, rašantieji, nusileistume giliau į Evangelijos lygį, tikiu, mums visiems geriau sektųsi, aišku, ne karjeros, bet humanizmo, etikos ir dvasingumo prasme. Būtų daugiau šviesos, gerumo mūsų darbuose... Tautos vienybė prasideda nuo individų meilės, pagarbos vieni kitiems. Valančius, Kudirka,Vaižgantas ir kiti mokė kritikuojant žmogų palikti nepaliestą jo esmę, asmenybės šerdį, o pliekti tiktai jo ydas, trūkumus. Vadinasi, mokė kritikuoti gerbiant, saugant jo individualybės gyvastį. Mes, literatai, tai vadiname geranoriška kritika.
Su ponia Rūta buvau šiek tiek pažįstamas, sukdavomės toje pačioje žurnalistinėje erdvėje. Esu už ją vyresnis ketvirčiu amžiaus. Taigi, ir daugiau patyręs, pergyvenęs. Esu patyręs ir KGB represijų tinklą... Jaučiu, kad R. Janutienę labai domina sovietinis-kagėbistinis fenomenas, ir knyga Raudonoji Dalia gal skirta jos herojų kvietimui į atgailą? Tačiau tokiu atveju, kaip sakyta, pačios kviečiančiosios sąžinė turėtų būti labai švari... Aš galiu pasirodyti per menkas patarėjas jai, tad noriu priminti, ką šiuo klausimu rašė už mane gerokai talentingesnis, o už Rūtą tik septyneriais metais vyresnis poetas, leidėjas, redaktorius (taigi ir žurnalistas), Vaidotas Daunys Lietuvos ryto Šeštosios dienos skiltyse. Todėl pas mus taip įprasta kiekvieną idėją, sąžiningai dar neišnešiotą, murkdyti aistrose ir kasdienybės poreikiuose, skinti vaisius, kurie dar nesunokę, širsti ir kaltinti vienam kitą, kad gyvenimas ne toks, kokį įsivaizdavome. Neatsitiktinai lietuvio perdėtas entuziazmas čia pat pinasi su apatija ir fatališkumo jausmais. Meilė tautai čia pat gali peraugti į pagiežą... Gero norintieji gali taip įkyriai siekti Nepriklausomybės, kad kuo labiau siekia, tuo labiau ją praranda.
Pacitavau mintis, dar kartą norėdamas priminti, kad ir žurnalistinio meistriškumo, ir bet kokiai kūrybai reikalingo dvasingumo, sąžiningumo semtis turime iš ko. Palikimas platus, turtingas ir gražus.
© 2015 XXI amžius
|