|
Vertinkime NEPRIKLAUSOMYBĘ!
Minime 25-ąsias Valstybės nepriklausomybės atkūrimo metines. Ketvirtis amžiaus praėjo, kai vėlų 1990 metų kovo 11-osios vakarą, 22 val. 44 min., Kovo 11-osios aktą pasirašę 124 Aukščiausiosios tarybos deputatai paskelbė, jog atkuriama Lietuvos nepriklausomybė, buvo ypatingos vertės ir svarbos įvykis, kurio iki šiol dar kaip reikiant neįvertinome. Tie drąsūs vadai, ryžtingai stoję į tautos pusę ir priėmę tautos gyvybingumui būtinus sprendimus, aršiai puolami ir dabar. Kai iš televizijos ekranų liejasi laužti iš piršto tariamai juos demaskuojantys įrodymai apie jų savanaudiškumą, nesupranti, kokioje šalyje mes gyvename. Ir kai tokio puolamo ir juodinamo vadovo negina joks politikas, net jo įkurtos partijos vedlys, stebiesi, kur eina mūsų išrinkti politikai. O tie šeši lenkiškai kalbantys atstovai, susilaikę balsuodami dėl nepriklausomybės atkūrimo (išskyrus tik Ryšardą Maceikianecą), iki šiol yra ne tik lietuvių, bet ir Lietuvos piliečių, kalbančių lenkiškai, galvos skausmas jie panaudojami neteisėtoms ar net valstybei priešiškoms akcijoms.
Per tuos 25 metus Lietuva labai pasikeitė. Pirmiausia, iškovoję nepriklausomybę, mes ją apgynėme ir įtvirtinome. Lietuva tapo Vakarų pasaulio, ne visada progresyvaus, ne visada dvasiškai stipraus, dažnai nusigręžiančio nuo dvasinio krikščionybės pamato, dalimi, jos ekonominės bendrijos Europos Sąjungos ir gynybinį karinį saugumą užtikrinančio NATO nare. Tačiau ar turime džiaugtis tais kapitalistiniais laisvosios rinkos dėsniais ir jų ydomis, kai negaudami jokių pajamų, jokių darbo galimybių, šimtai tūkstančių Lietuvos piliečių emigruoja, nepatirdami nepriklausomos valstybės gyvenimo džiaugsmo? Kai tūkstančiai žudosi ir miršta nuo alkoholizmo, kai be jokios graužaties naikinama nereikalinga gyvybė? Per 25 nepriklausomybės metus gimė tik 57 tūkst. naujų Lietuvos piliečių. Tai džiugu. Bet jų turėjo gimti gal penkis kartus daugiau. O kiek per tą laiką mirė? Gal šį kartą nereikėtų garsiai minėti tų skaičių, nes tai nedžiugintų. Jeigu jau nusižudo beveik 1000 žmonių per metus, yra kraupus bauginantis skaičius, kuris niekaip netrikdo mūsų politikų. Ir tai yra dar kraupiau. Bet dar kraupesni skaičiai mūsų emigrantų, daugiau nei dešimt kartų viršijantys tų prievarta nuo raudonojo okupantų teroro į Vakarų šalis pasitraukti priverstųjų skaičių ir apie penkis kartus viršija į Sibiro plotus ištremtųjų skaičių. Ar ne tuo turėtų rūpintis ir dienomis bei naktimis galvoti ir kalbėti į aukštus postus bei Seimą besiveržiantys politikai? Bet dauguma jų, praradę bet kokį ryšį su tauta, tik prieš rinkimus pradeda gražbyliauti ir ploninti liežuvius apie savo gerus darbus. Tad nepaisant to, kad ir kaip besigirtume (o politikai tai tik ir daro, tuo įtikinėdami ir mus, kvailelius) savo ekonominiu augimu ir klestėjimu, tai tik įrodo mūsų dvasinį, ne vien materialinį skurdą. Likome silpniausia grandimi tarp visų 28 ES narių ir ekonominiu, ir gynybiniu, ir dvasiniu požiūriu. Kaip Sausio 13-osios minėjime sakė Laima Liucija Andrikienė, neseniai atlikto Gallup tyrimo išvados rodo, kad tarp visų pasaulio valstybių esame vieni nelaimingiausių, tarp daugiau nei šimto valstybių esame tik treti nuo galo, už mus nelaimingesni jaučiasi esą tik sirai, kur jau ne vienerius metus vyksta žiauriausias karas, ir Čado gyventojai. Rusai, ukrainiečiai, baltarusiai, latviai, estai, vengrai, vokiečiai ir kiti europiečiai, jau nekalbant apie Lotynų Amerikos žmones, jaučiasi esą laimingesni nei lietuviai. Apie tokias išvadas išgirdusi nepatikėjau, kol pati jų neperskaičiau. Ko trūksta tai pavargusiai ir sutrikusiai Europai, nelaimingais besijaučiantiems lietuviams? Ogi Sausio 13-osios dvasios, pasiryžimo ir tikėjimo, pasitikėjimo Lietuva ir pačiais savimi. Politikė taip sakė darydama priekaištą mums, tautiečiams. Bet ar ne valdžia kalta dėl tokio jausmo? Kodėl politikai nemėgsta pažiūrėti, jog iš visų ES šalių daugiausia emigruojama iš Lietuvos? Kodėl politikams visai nesvarbios tokio tautos nykimo priežastys? O gal tokie politikai dirba Rusijos naudai, kad tautoje bręstų ir didėtų nusivylimas? Smagu gauti apdovanojimus, smagu pasigirti, didžiuotis, kad esi įžymus, kad dirbai Europos Parlamente, Seime net kelias kadencijas gavai didžiulę algą, bet nepasielgei kaip 1918 metų nepriklausomybės politikai, atsisakydavę savo algų, nes matė tautą varge ir skausme. Tiesa, ir tarp 19901992 metų AT deputatų buvo vienas kitas, atsisakęs atlyginimų ir ypač privilegijų.. O vėliau tos privilegijos vis pūtėsi ir pūtėsi, kol užstojo pačią valstybę... Tad nestebina ir tas paplitęs alkoholizmas, ypač tarp vyrų, tampantis grėsme mūsų išlikimui, kurio reikšmės įvertinti taip ir nesugebame: tai savižudybės, žmogžudystės, nelaimingi atsitikimai, šeimos institucijos nykimas (senųjų irimas, naujųjų atsisakymas kurti), žmogiškosios nejautros išaugimas, pagrindinio krikščionybės artimo meilės principo paniekinimas. Tampame išmirštančia tauta be entuziazmo, be energijos, be tikslų, be idealizmo.
Mes jau net neatsimename (tai ką atsiminti gali jaunieji, nepatyrę okupacinio režimo žiaurumų), kai už laisvą žodį buvo tardoma, kankinama, sodinama į kalėjimus. Mes jau pamiršome, ką reiškia tuščios parduotuvių lentynos, o dabar jose tiek visko prikrauta, kad akyse raibsta ir išsirinkti būna sunku, bet užtat viskas brangu. Mes jau neatsimename tų laikų, kai už kelių lapų ar net vienos proklamacijos padauginimą buvo tardoma, baudžiama laisvės atėmimu, o dabar bet kurioje įstaigoje, sumokėjus mokestį, galima bet ką nusikopijuoti. Mes nepamename tų laikų, kai tik KGB rekomendaciją ir palaiminimą gavęs padlaižys ar KGB agentas galėjo važiuoti kad ir į dešimt užsienio šalių, o dabar esame laisvai, susitaupę pinigų, galime važiuoti į bet kurias šalis pasižvalgyti. Bet dabar mes net neįtariame, kai toks KGB patikimas asmuo ar agentas, kasmet vykdavęs į užsienio šalis ir su KGB nurodymu sekęs turistus, laisvoje šalyje gali šmeižti ir juodinti laisvės kovų dalyvius, o paskiau paduoti net į teismą, iškelti baudžiamąją bylą. Taip įvyko todėl, kad jokios liustracijos, kuria norime įtikinti save ir net užsieniečius, neįvyko. Tokia mūsų nepriklausomybės realybė. Tik nuo šiemet į pasus leista įrašyti ir tautybę. Bet ar neprisimename, kad dėl tokio teisėto reikalavimo, parašų rinkimo kai kurie žmonės buvo uždaryti į psichikos ligonines?
O dabar grubiai atimama Lietuvos pilietybė gavusiems kitos valstybės pasą. Ar ne per griežtai taip daroma, ar ne per lengvai atsisakoma savo piliečių? Gal vėl po 20 metų mūsų dorieji, išmintingieji politikai nuspręs, kad padarė klaidą, ir atsisakys tokio niekinančio požiūrio į savo tautiečius? Ir kodėl išlieka tas sovietinių laikų Aukščiausiosios Tarybos įtvirtintas deputatų skaičius 141? Nejaugi kai kurie politikai taip nori pasakyti, kad dar laukia tų laikų, kai galės pataikūniškai pasakyti, kad prie ruso buvo geriau? Ar ne laikas atsisakyti to sovietų valdžios nustatyto Seimo narių skaičiaus? Tai mums įsakmiai kalba ir jau visu milijonu sumažėjusi Lietuva. O ką galime kalbėti apie politikų neprieinamumą paprastiems žmonėms? Tai tiesiog pasityčiojimas, kai niekaip negalima susitikti ir savo reikalus išdėstyti Seimo nariui. Kaip tai skiriasi nuo JAV, kur kreipiantis į Kongreso narį netgi telefonu, jau tą pačią dieną gaunama konkreti pagalba ir klausimo sprendimas. Tad argi gali tokie Lietuvos politikai išspręsti valstybės problemas? Jie jas sprendžia tik gražiomis kalbomis Sausio 13-osios, Kovo 11-osios ir dar keliomis progomis. Tarppartinės koalicijos sudaromos keisčiausiomis formomis, kurių net negalėtume įsivaizduoti. Taip yra todėl, kad partijų tikslas kuo greičiau išsidalinti pelningiausias ministerijas, prieiti prie joms skiriamų pinigų lovio. Jeigu iki okupacijos Lietuvoje kilo tik keletas skandalų, tai dabar jų yra daugybė, tik jie lieka iki galo neišaiškinti ir jų dalyviai nenubausti. Daugelis partijų Lietuvoje neturėtų teisės vadintis partijomis, nes jos lieka tik kelių žmonių interesų grupuotėmis, tik klanais, tik UABais.
Jau metus gresia didelis pavojus, kai karine jėga norima perdalyti valstybių teritorijas. Dėl tokios agresijos Ukrainoje iškilo realus pavojus ir Lietuvai, kaip vienai pažeidžiamiausių NATO aljanso narių, turinčiai sieną su Rusija. Tą vos ne kasdien mums primena prezidentė Dalia Grybauskaitė, primena ir Atkuriamojo Seimo pirmininkas, pirmasis atkurtos valstybės vadovas Vytautas Landsbergis. Nepaisant kylančios mums grėsmės, valdančiosios partijos net ir dėl šauktinių valstybės gynybai nesugeba susitarti. Vienas ministras prieš septynerius metus įsakymu panaikino įstatymą, o dabar Seimui kažkodėl reikia atskurti tą įstatymą, kuris nebuvo panaikintas. Pamirštama Konstitucija, kurioje parašyta, kad šalies gynimas yra pareiga ir prievolė. Tačiau, kaip Lietuvoje jau įprasta, prasideda įvairiausios diskusijos, kurios niekais paverčia valstybės gynimą. Suprantama, kad beveik kiekvienas tėvas ar motina nenori leisti į karinę tarnybą savo vaiko, ieško šimto priežasčių atstumti tą pareigą, tačiau būtina suprasti, kad tėvynę ginti yra kiekvieno pareiga, nes tarnyba sustiprina jauną žmogų, išmoko jį vertinti gyvenimą, mokytis, suprasti daugelį dalykų. Pagaliau yra suteikiama įvairių nuolaidų: jei tai jaunas vaikinas turi šeimą ar mokosi, tarnyba bus laikinai atidedama. Tokia paskata galimai paveiks ir mūsų jaunų vyrų bei, nėra ko slėpti, jaunų moterų atsakomybę kurti tikrąją šeimą, o ne gyventi su draugu, su drauge, t.y. susidėjus. O tai, kad valdančios daugumos atstovai yra sutrikę, nežino, kaip balsuoti dėl įstatymo, tik rodo, kaip jie atstovauja mums, rinkėjams, o gal Rusijos interesams. Išties nesuprantama, kad valstybės vyrai gali elgtis kaip vaikai, kai esant pavojui sunaikinti valstybę, tik skėsčioja rankomis, o tiksliau, priešinasi tėvynės gynimui, surasdami įvairiausių priežasčių ir pretekstų.
Signatarai ne tik tie 124, bet visi, žuvusieji dėl tėvynės, kentėjusieji. Nereikėtų net okupantų talkininkų suteikti šį garbingą vardą. Kiek tokių signatarų ar valdžios lovį užėmusių nepraėjo net tos veidmainiškos liustracijos, kuria dabar įtikinėja užsieniečius šie okupacijos ramsčiai. Kiek daug vertų žmonių pamirštama, neįvertinama... Gražiai skamba, kai Sausio 13-ąją apdovanojami Laisvės premija užsieniečiai. Tačiau šios premijos taip ir nesulaukė mons. Alfonsas Svarinskas, nes tuo laiku ją pasiūlė atstovai iš užsienio, o po to eilė praėjo... O kur pasaulyje ilgiausiai nelaisvėje kalėjęs politinis kalinys Balys Gajauskas, sugebėdavęs iš ypatingojo griežtumo Rusijos lagerio išsiųsti pareiškimus, kreipimusis, straipsnius į laisvąjį pasaulį? Kur Algirdas Patackas, kun. Algimantas Keina, Kęstutis Jokubynas, ilgus metus kalėjęs, o išlaisvintas per Laisvės radiją skleidęs tiesos žodį, rizikuodamas savo gyvybe? Dabar jis pamirštas tų politikų ir net nežinomas gyvena apleistas savo tėvynėje. Kiek jaunų žmonių žuvo Lietuvos miškuose ir prie jų prigludusiuose kaimuose, tačiau jie irgi pamiršti. Gal tik iš 1000 vienas mokinys išvardinti galėtų bent du ar tris partizanų vadus ar kalėjimuose kentėjusius disidentus. Visa mūsų kovos istorija sąmoningai ištrinama, nuvaroma į užmarštį įkyrėjusiomis televizijų istorijomis apie TV žvaigždžių meilės trikampius, vedybas, skyrybas, vėl vedybas ir vėl skyrybas. Partizanų ir savanorių kovai vietos nebelieka. Nebent dar parodomas Sąjūdžio vaidmuo, bet ir jis bus pamirštas vadams išėjus.
Gaila ir juokinga, kai per 25 metus mūsų politikai taip ir neišmoko giedoti valstybės Himno jie baubia tiesiogine to žodžio prasme keliomis natomis žemiau, visai ne tuo tempu. O apie tikrąjį valstybės vėliavos Trispalvės, kurią per 50 okupacijos metų, grasinant kalėjimu, išsaugojo kelių partizanų ar drąsuolių šeimos, atgaivinimą net nepagalvoja. Ką čia bepagalvosi apie tai, kad vis dar turime įkūrę tos pačios sudėties iš 141 deputato Seimą. Nejaugi mūsų politikai taip dreba, nepastebėdami, jog per 25 metus netekome beveik 1 mln. gyventojų, t.y. ketvirtadalio tautos?
Kai VSD perspėja, kad Rusija skverbiasi į mūsų žiniasklaidą, kad papirkinėjami įtaką turintys žurnalistai, niekam tai nesukelia rūpesčio. Kaip gali sukelti, kai tas pats VSD seka tik buvusius disidentus, dorus, už pilietiškumą ir patriotizmą pasisakančius žmones. Kai valstybėje, neturinčioje net 2 mln. suaugusiųjų, sekami arti 100 tūkst., tai yra nesusipratimas, tai jau primena policinę valstybę. Gal dar galime džiaugtis, kad nekeliamos atvirai politinės bylos, bet netiesiogiai keliamų politinių bylų jau netrūksta.
Rašydami šiuos žodžius, ne okupantų retežius apverkiame, bet graužiamės dėl nepasiektų teisingumo idealų, dėl trypiamos demokratijos idealų, dėl neišsipildžiusių laisvės ir lygybės siekių. Kol kas džiaugtis nepriklausomybe, t.y. sau susikurta nepriklausomybe gali tik valdžią turintieji, tik jos parankiniai, tik iš skriaudžiamo artimo turtą krautis sugebantieji, bet ne Tauta. Ir čia yra mūsų nepriklausomybės trūkumas. Kai išmoksime atjautos, tada ir būsime pasiekę tai, už ką kovojo mūsų 19181920 metų savanoriai, už ką žuvo mūsų partizanai 19441965 metais, už tai, kas vadinama tikrąja NEPRIKLAUSOMYBE.
© 2015 XXI amžius
|