2015 m. kovo 13 d.    
Nr. 10
(2130)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai

Galvą praradus dėl plaukų neverkiama

Kovo 11-osios akto signataras
Algirdas Endriukaitis, nusifotografavęs
Seime veikusioje parodoje prie Onos
Staskevičienės darbo „Be problemų“
(kai nieko nematai, tai ir problemų nėra)

25 metai – Lietuvos istorijoje prisimintina data. Tiek skaičiuoja naujausias Lietuvos valstybės atkūrimas. Lyg nedaug, bet išties svarbu ir nemažai. Caro valdymo prievartos laikais 25 metus kariuomenėje turėjo tarnauti Lietuvos rekrūtai. Paskutinės okupacijos metais 25 nelaisvės metais buvo standartiškai baudžiami Lietuvos laisvės pasipriešinimo dalyviai. Prieš 25 metus niekas nekalbėjo ir neabejojo būsimos Lietuvos valstybės suverenitetu. Šiandien korta virsta į kitą pusę. Bestuburiai politikai pasiduoda globalistinėms pasaulio užmačioms, turto troškuliui ir istorinių vertybių atsisakymui. Popiežius Pranciškus yra giliai pastebėjęs: ,,Globalizacija, kaip vienakryptis ir pastovus vertybių, praktikų ir gėrybių primetimas, eina koja kojon su pamėgdžiojimu ir kultūriniu, intelektualiniu bei dvasiniu pavergimu“ (Popiežius Pranciškus, ,,Savais žodžiais“, Alma litera, 2014, p. 67). Lietuvoje kaupiasi žmonių grupė, kuri veidmainingai lyg ir pripažįsta valstybę, bet tiesia bėgius jai pašalinti. P. Auštrevičius, L. Andrikienė, E. Zingeris, J. Požėla, G. Kirkilas, K. Masiulis ir J. Olekas 2012 04 10 prieš Europarlamento rinkimus pasirašė viešą pažadą ,,Raginsiu sušaukti konstitucinį konventą, kad būtų galima reformuoti ES sutartis siekiant sukurti federacinę Europos Sąjungą (...)“. 2012 metais P. Auštrevičius jau sukūrė Europos federalistų sąjungą Lietuvoje, pritaria projektui, kad dabartinių valstybių parlamentai būtų kuriami Europos ribų apygardomis, tenkintųsi, pavyzdžiui, Bavarijos ar Techaso, Tatarstano statusu. 2013 metais ES prezidentas Hermanas Van Rompėjus atvirai paaiškino, kad tokios sąvokos kaip ,,tėvynė“ ir ,,tauta“ atgyvenusios, joms vieta šiukšlyne. Šiandien Lietuvos problema Nr. 1 yra ne korupcija, migracija, Rusijos agresyvumas, o pačių vidinis klastingas nuteikimas atsisakyti valstybės.


Kada nustosime žaisti žmonių nervais?

Šį klausimą adresuoju Lietuvos politiniam elitui, Valstybės gynimo tarybai. Tokį klausimą inspiravo vis labiau jaučiamas Lietuvos žmonių įsitikinimas, jog karas „neišvengiamas“. Ir tai nenuostabu, nes skaitant kai kurių straipsnių pavadinimus, atrodo, jog karas Lietuvoje jau prasidėjo. Vadinu tai dirbtinai kurstoma karo isterija. Gerai suprantu, jog geopolitinė situacija įspėja apie galimas grėsmes Lietuvos saugumui, tačiau realaus karo grėsmė yra tik hipotetinė.

Politikai turi suprasti savo atsakomybę už dirbtinai kurstomos karo isterijos pasekmes. O tos pasekmės – žmonių stresas, baimė, įtampa. Tai kursto mintis apie skubią emigraciją, baimę į karinę tarnybą išleisti savo vaikus... Dar labiau stebina Lietuvos vadovų trumparegiškumas ir pasipiktinimas visuomenės reakcija į sprendimą grąžinti privalomą karinę tarnybą. Kaip gali būti kitaip, kai nepaliaujamai šnekama apie galimą karą Lietuvoje ir deramai nepaaiškinama, kodėl skelbiamas privalomas šaukimas į Lietuvos kariuomenę. Valdantieji pamiršo pasakyti, kad nevyksta joks specialus pasiruošimas karui, nesudaromi jokie papildomi kariniai daliniai, o siekiama užpildyti trūkstamas kariūnų vietas, kurioms neatsirado savanorių profesionalų. Trūksta 3500 kariūnų ir jokio privalomo šaukimo nebūtų, jei valstybė peržiūrėtų profesionalių kariūnų atlyginimus, o jaunimas, užuot dirbęs fermerių laukuose Anglijoje ar kitoje šalyje, rinktųsi karinę tarnybą. Ar sunku visuomenei paaiškinti, jog iš tiesų nėra jokio priežastinio ryšio tarp mobilizacijos Ukrainoje, kuri didina armiją dėl karo, kuriame Ukraina gina savo šalies teritorinį vientisumą, ir privalomo šaukimo į karinę tarnybą Lietuvoje, kurioje trūksta kariūnų jau egzistuojančiuose daliniuose? Kam reikia pradėti šnekėti apie šaukimą asmenų, vyresnių nei 26 metų, kai potencialių šauktinių yra 240 tūkstančių, o pakviesti tereikia 3500 vyrų. Kalbėti reikėtų ne apie patriotiškumą, kurio mūsų tautoje niekada netrūko, o apie mažus vaikus, kurie girdi tėvų pokalbius, TV naujienas apie galimybę būti pašauktam į karinę tarnybą ir karo grėsmę. Turėkime nors kiek jautrumo, diplomatijos, nes visi žiūrime televiziją, naudojamės kitomis žiniasklaidos priemonėmis, kurios dažnai nebesugeba pastebėti skirtumo tarp Lietuvos, NATO aljanso narės, ir Ukrainos, kurią puola karo nepaskelbusios jėgos. Užuot kurstę karo isteriją, imkimės svarstyti galimybę mokyti pradinio karinio parengimo universitetuose ir kolegijose, neatitraukiant studentų nuo studijų proceso, savo gyvenimo kūrimo planų. Jaunimas Lietuvoje pakankamai patriotiškas, todėl keli mėnesiai papildomų, į studijų procesą integruotų karinio parengimo mokymų nesukeltų jokių problemų. Manyčiau, kad Lietuvos merginos irgi su malonumu įgytų karinio parengimo pradmenis. Tada tikrai galėsime šnekėti apie mūsų valstybės pasirengimo atremti galimas karines grėsmes kokybę.


Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija