Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Kalba
Krikščionybė
    šiandien
Laikas ir žmonės
Nuomonės

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai

Mirė vienas garsiausių fotomenininkų

A†A Algimantas Kezys (1928 10 28 – 2015 02 23)

Fotomenininkas Algimantas Kezys

Vasario 23-iosios naktį Jungtinėse Amerikos Valstijose po sunkios Alzheimerio ligos Bostono senelių namuose mirė garsus išeivijos fotomenininkas Algimantas Kezys.

A. Kezys gimė 1928 m. spalio 28 d. Vištytyje, pradžios mokyklą pradėjo lankyti Kybartuose, vėliau mokėsi Vilniaus III gimnazijoje. 1944 metais su tėvais pasitraukė į Vokietiją. Mokyklos baigimo diplomą gavo Dypholco lietuvių gimnazijoje. 1950 metais apsigyveno JAV, eksternu baigęs lietuvišką vidurinę mokyklą, tęsė teologijos studijas pas brolius jėzuitus, įstojo į jėzuitų vienuolyną. 1959 metais baigė filosofiją Lojolos universitete Čikagoje. Toliau sekė aukštesnės studijos Belgijoje. Keliavo po Vokietiją, Prancūziją, Italiją, neabejotinai kelionių ir susitikimų patirtys atsispindėjo jo kūryboje, pasaulėvaizdyje.

1961 metais įšventintas kunigu. Dirbo jaunimo skautų ir ateitininkų organizacijose, rūpinosi jų spauda, redagavo laikraštį „Žvaigždė“, buvo leidybos centro „Galerija“ savininkas. Jo iniciatyva 1966 metais Čikagoje įsteigtas Lietuvių fotoarchyvas (dab. Stasio Budrio archyvas), iki 2002 metų jam vadovavo. 1974–1977 metais buvo Čikagos M. K. Čiurlionio lietuvių jaunimo centro  vadovas, o nuo 1977 metų – vienas Amerikos lietuvių bibliotekos leidyklos steigėjų ir vadovas. Devintojo dešimtmečio viduryje atsisakė kunigystės.

Fotografijos menu A. Kezys susidomėjo dar būdamas studentas, apie 1958 metus. Sukūrė miesto ir kaimo architektūros, gamtos, abstrakčių vaizdų. Fotografijos metaforiškos, lakoniškos kompozicijos, itin raiškių formų. Nuo 1963 metų jis rengė individualias fotografijos parodas JAV, Kanadoje, Pietų Amerikos, Europos šalyse. Lietuvoje surengta daugiau kaip 10 kasmetinių parodų. Redagavo ir išleido monografijas, dailės ir fotografijų albumus. A. Kezys parengė ir išleido apie 40 meno albumų, knygų, sukūrė dokumentinių filmų apie žymius lietuvių išeivijos asmenis, kultūros įvykius, sukaupė lietuvių dailės archyvą. Jo fotografijų turi įvairūs muziejai: Čikagos meno institutas, Moderniojo meno muziejus, Metropoliteno meno muziejus (abu Niujorke), Nacionalinė biblioteka Paryžiuje. Kaip kunigas teologas išleido ir savo tekstinės kūrybos knygą „Taisykime Viešpačiui kelius“ (1994).

„Pasaulis yra pilnas grožio ir prasmės, tad jo užteks visiems. Tik reikia jį atrasti, juo grožėtis ir savaip transformuoti. Koks yra tas „savaip“, toks turi būti ir kelio pasirinkimas. Mano kelias – tai lyg kokio keliauninko, kurį žavi saulėlydžiai, šešėliai, atspindžiai, kartais ir veidai. Savo nuotraukose nieko nebandau įrodinėti, nieko nereklamuoju, tik dalinuosi džiaugsmu, kad atradau grožio spindulį kurioje nors žemės kertelėje“, – yra sakęs A. Kezys.

Lietuvos fotomenininkas Valentinas Juraitis sakė, kad pagalvodami apie Amerikos lietuvių menininkus, fotografiją, mintimis sustojame ties Algimantu Keziu, kuris buvo iškilus fotomenininkas, JAV lietuvių kultūros veikėjas, buvęs jėzuitų kunigas, leidėjas, skautų ir ateitininkų kuratorius ir dar daug kas viename asmenyje. „Jis – taip pat ir išeivijos kultūros fiksuotojas, įvaldęs ir filmavimo kamerą, – sakė V. Juraitis. – Netekome savo gero draugo ir gražios jungties, gijos ir ryšio su išeivija, kultūros renginių šauklio ir įkvėpėjo Algimanto Algimantausko iš Sticknių kaimelio, kaip jis save juokais vadino, nes gyveno Čikagos priemiestyje Stickney. Taip jis ir pasirašinėdavo draugams bei pažįstamiems siunčiamus elektroninius laiškus iš Sticknių kaimelio, tarsi priartindamas save prie kaimiškosios šiferinių stogų Lietuvos“. Pasak V. Juraičio, A. Kezys buvo Čikagos, kur ištisus šimtmečius gyvuoja lietuvių emigracijos bendruomenė, menininkas. Skirtingai nuo kitų meninėje kūryboje besireiškiančių literatų, dailininkų, A. Kezys  išsiveržė iš siaurų lietuvių emigrantų bendruomenės rėmų ir buvo pripažintas kaip Amerikos menininkas, ypač nusipelnęs kuriant Čikagos, kaip modernaus miesto, įvaizdį. Jo parodos buvo rengiamos Čikagos meno institute, įtrauktos į muziejų kolekcijas. O pats fotomenininkas buvo dažniai kviečiamas ir dalyvavo rengiant personalines parodas įvairiuose Amerikos miestuose. Tačiau visiškai įsilieti ir asimiliuotis amerikietiškame kultūriniame gyvenime A. Kezys nesiryžo ir nenorėjo. Jam siūlyta pasikeisti pavardę į Casy ir tapti tikru amerikiečiu. „Bet kas iš to, atsisakydamas vieno, nežinia, ar gausi kita“, – pats su savimi ginčijosi ir klausė savęs menininkas... Tarp Čikagos lietuvių fotografų meninėje kūryboje A. Kezys neturėjo sau lygių.

Entuziastingai jo veiklai aprašyti reikėtų daug puslapių. Tai buvo darbštus ir talentingas žmogus: menininkas, organizatorius, leidėjas. Ir čia atsispindėtų visa Amerikos lietuvių išeivijos panorama. Jis – ir filmuotojas. Dar būdamas jaunas, už suaukotus dolerius nupirko kino kamerą. Ja fiksavo išeivijos kroniką, Jaunimo centro statybą, tai – iš pirmo žvilgsnio mėgėjiškas kino kameros pasukiojimas, kažkuo panašus į brolių Mekų, pelniusių avangardininkų vardą, filmus. A. Kezys – bene vienintelis, nufilmavęs rezistencijos veikėją prelatą Mykolą Krupavičių, kitus politikos ir kultūros veikėjus. Dalis šios filmotekos saugoma M. Mažvydo nacionalinėje bibliotekoje. Algimantas per savo gyvenimą yra išleidęs per 100 savo ir kitų knygų, fotoalbumų. Tai – išeivijos paveldo fiksavimo dalykai, tarp kurių reikėtų paminėti Kauno ir Paryžiaus meno mokyklų auklėtinio Viktoro Petravičiaus kūrybos albumą, etnografinę knygą „Pensilvanijos angliakasių Lietuva“. O svarbiausia – jo fotografijos albumai, kurių išleidimą parėmė broliai jėzuitai, išleido Lojolos universiteto leidykla. Tai – vieni geriausių jo kūrinių, kai galbūt nevaržė materialūs leidybos varžtai ir galimybės. Ir iš jų sklinda stiprus vidinių išgyvenimų kupinas jausmas, meditacija, malda. Išleisti šeši nespalvotos fotografijos urbanistinių peizažų, miesto fragmentų albumai. Šio periodo A. Kezio kūryba pelnytai pateko į pasaulinės meninės fotografijos lobyną. Atsisakęs kunigo tarnystės, jis toliau tęsė dvasinio nematerialaus pasaulio pažinimą. Jo kūryboje gvildenama ir Anapusybės tema, išvirstanti abstrakčiomis, šviesos ir šešėlių formomis.

Pasak V. Juraičio, savo kūryba į lietuvišką paletę A. Kezys įnešė idealistinės filosofijos vėjų, kur šviesa ir forma vaidina svarbiausią vaidmenį, o „žurnalistinės lemiamojo momento“ teorijos čia nėra nė kvapo. Galbūt todėl mūsų krašte, daugelį metų auklėtame dialektinio materializmo sampratomis, „savomis“ tradicijomis, A. Kezio kūryba ir bendravimo kultūra Lietuvoje sutinkama nevienareikšmiškai. Visų pirma galbūt dėl to, kad A. Kezys yra jėzuitų mokyklos žmogus, tarsi su juo galima atvirai, draugiškai bendrauti, bet visiškai neaišku, koks bus priimtas tolesnis sprendimas. Jis nepasiduodavo mūsų krašte prigijusios partinės disciplinos, telefoninio skambučio, „atkato“ taisyklėms. Gal dėl to ne visuose sluoksniuose buvo geranoriškai priimamas.

Emigracija – ne saldus pyragas. Jam gyvenant palyginti nedidelėje diasporoje, buvo ankšta sumaterialėjusios, vis daugiau „trečiabangininkų“ užpildytoje išeivijos erdvėje, kur vėliausiai atvykusieji ekonominiai tremtiniai, mažai kuo besidomintys, nebesugebantys ir nenorintys įsigyti meno kūrinių, nes patys yra skurdžiai, „senelių prižiūrėtojai“, „mūrininkai“, buvo nelengva. A. Kezys bandė stebinti vis naujais kūriniais, kompiuterinės eros „manipuliacijomis“, vien tik tam, kad galima būtų suburti žmones į renginį pabendrauti. Pasak V. Juraičio, vien dėl šios aukos Algimantas „šventvagiškai kompiuteriniu būdu“ apdorodavo klasikinius aukso amžiaus savosios kūrybos darbus ir dėl to susilaukdavo kritikos.

Kai tik leisdavo galimybės, A. Kezys kiekvieną vasarą atveždavo į Lietuvą naują savo fotoparodą. Jis turbūt yra vienintelis menininkas, pats būdamas iš anos kartos, atvykėlis, išeivių leksika kalbant „dipukas“ (pabėgėlių stovyklų DP gyventojas), sugebėjęs Amerikoje palaikyti ryšį ir su jaunąja „trečiabangininkų“ karta. Jo namuose, kai dar sveikata leido, visuomet prigužėdavo pilna jaunimo, vykdavo renginiai, čia lankydavosi daug kultūros žmonių iš Lietuvos. Ne kartą apie lietuvių fotoparodas A. Kezys rašė gražius straipsnius dienraštyje „Draugas“. A. Kezys kasmet stengdavosi surengti savo parodą Lietuvoje. Paskutiniaisiais metais eksponatus išsiųsdavo, bet pats dėl sveikatos jau negalėdavo parodos atidaryme dalyvauti. Tačiau Čikagoje nuolat rengdavo parodas-susitikimus. Svarbu, kad išeivių menininko A. Kezio palikimas – fotoarchyvas ir filmoteka – būtų deramai išsaugotas.

Pastaruosius mėnesius A. Kezys sunkiai sirgo, o mirė prabėgus tik mėnesiui po jo brolio – žurnalisto, radijo stoties Niujorke savininko – Romo Kezio mirties. Liko sesuo Danutė.

Lietuvos kultūros ministras Šarūnas Birutis dėl A. Kezio netekties pareiškė nuoširdžią užuojautą velionio artimiesiems, lietuvių išeivijai, kultūros bendruomenei.

Pagal Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos ir lzs.lt informaciją

© 2015 „XXI amžius“