|
Mintys apie valstybinę kalbą
Vasario 5 dieną Lietuvos Respublikos Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komitetas ir Valstybinės lietuvių kalbos komisija kvietė į konferenciją Valstybinės kalbos įstatymo dvidešimtmetis. Įstatymas buvo priimtas 1995 m. sausio 31 d. Jis nustatė valstybinės kalbos vartojimą viešajame Lietuvos gyvenime, valstybinės kalbos apsaugą, kontrolę ir atsakomybę už šio įstatymo pažeidimus. Įstatymas nežymiai tikslintas 2002 m. birželio 13 d.
Lietuvos Respublikos Seimo Konstitucijos salėje surengtoje konferencijoje sveikinimo žodį tarė Seimo pirmininkė Loreta Graužinienė, Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto pirmininkė Audronė Pitrėnienė, kultūros ministras Šarūnas Birutis.
Seimo pirmininkė L. Graužinienė pasveikino ir 90-metį švenčiantį kalbininką akademiką Zigmą Zinkevičių. Ji pabrėžė, kad jo indėlis į lietuvių kalbą yra neįkainojamas. Tai atskleidžia ir prieš šią konferenciją atidaryta paroda jubiliatui pagerbti. Būtent profesorius Zigmas Zinkevičius vadovavo Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerijai tuo metu, kai buvo sudaryta darbo grupė Valstybinės kalbos įstatymo projektui parengti. Džiaugiuosi, kad profesorius šiandien yra kartu su mumis, sakė L. Graužinienė. Pabrėžusi, kad Valstybinės kalbos įstatymas, kuriuo įgyvendinamos Konstitucijos nuostatos, yra ir mūsų tautinės tapatybės deklaracija, ir esminis tautinio tapatumo ženklas, Seimo pirmininkė kvietė visus daugiau dėmesio skirti tarmėms. Vis mažiau jaunų žmonių moka savo gimtojo krašto tarmę. Vos prieš dvejus metus, 2013-aisiais, minėjome Tarmių metus. Tada būta gražių, įdomių ir prasmingų projektų. Linkėčiau tokias iniciatyvas, skatinančias domėjimąsi savo tarme, plėtoti ir toliau, atrandant gimtojo krašto unikalumą, jo žodinį bei kultūrinį paveldą, sakė L. Graužinienė.
Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto vadovė A. Pitrėnienė pabrėžė būtinybę priimti Valstybinės kalbos konstitucinį įstatymą, kurio projektas šiuo metu svarstomas Seime. Pasak jos, tik patvirtinus lietuvių kalbos konstitucinį statusą, bus įtvirtintas ir orus jos funkcionavimas.
Prieš du dešimtmečius įteisintos valstybinės kalbos likimas, jos puoselėjimas priklauso nuo tautinės savimonės ir užsispyrimo, todėl būtina suvienyti jėgas ir priminti visiems Lietuvos piliečiams, kad taisyklinga kalba yra kiekvieno iš mūsų savigarbos dalykas, konferencijoje sakė kultūros ministras Š. Birutis. Net ir turėdami aiškiai apibrėžtas valstybinės kalbos taisykles, matome kylančius sunkumus, kuriuos nedelsdami turime spręsti. Kalbos įstatymai reglamentuoja kalbos statusą, tačiau jokiais teisės aktais neįmanoma priversti gerbti savo kalbą. Įstatymas priimtas prieš 20 metų, tačiau pasaulis pasikeitė ir nuolatos keičiasi, todėl turi keistis ir mūsų veiksmai, kurie būtų atsakas į kylančius iššūkius ir užduotis (...). Jau pasiektas lygis, kai pagal įvairius reitingus geriausiuose universitetuose disertacijos atmetamos dėl galybės klaidų. Ieškodami kaltų, specialistai baksnoja į mokyklą, šeimą, universitetus. Ar ne laikas visiems susėsti už vieno stalo ir nuspręsti, kokių veiksmų turime imtis ir skubiai taisyti susidariusią padėtį, teigė Š. Birutis. Realybė yra ne rožėmis klota. Vis daugiau mokytojų, aukštųjų mokyklų dėstytojų vieningai tvirtina, kad mokinių, studentų, netgi baigusiųjų aukštąsias mokyklas kalbinis raštingumas mažėja. Tokias tendencijas matome ir žurnalistų rašiniuose.
Pranešimus skaitė Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininkė doc. dr. Daiva Vaišnienė (Kalbos politikos dvidešimtmetis ir šiandienos nuostatos), Lietuvių kalbos instituto prof. habil. dr. Danguolė Mikulėnienė (Valstybinė lietuvių kalba: lūkesčiai ir rūpesčiai), Valstybinės kalbos inspekcijos viršininkas Donatas Smalinskas (Valstybinės kalbos įteisinimas Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo metais), prof. habil. dr. Bronislavas Genzelis (Valstybinės kalbos įstatymas Konstitucijos nuostatos įgyvendinimas). Jie kėlė problemas, bandė ieškoti kelių, kaip išvengti kalbos duobių, aklikelių, šiukšlinimo. Nemažai karčių žodžių galėjo išgirsti ir žiniasklaidos atstovai, ypač dirbantys televizijoje, iš kurios jau srautais liejasi svetimybės, žargonas, netaisyklingai sukirčiuoti žodžiai.
Konferencijai vadovavusi Valstybinės kalbos komisijos pirmininkė doc. dr. D. Vaišnienė pabrėžė, jog ypač svarbu, kad viešasis kultūrinis ir politinis informacijos sklaidos laukas būtų palankus kalbai, neiškreiptų ir nesupaprastintų valstybinės kalbos esmės suvokimo iki asmeninio vertinimo: O aš taip nesakau, o man taip nepatinka.
Po pranešimų įvyko trumpa diskusija, kurioje, be kita ko, buvo kalbėta ir apie šiuo metu Seime svarstomus įstatymų projektus dėl Lietuvos piliečių pavardžių rašybos oficialiuose dokumentuose. Seime svarstomi du alternatyvūs įstatymų projektai dėl vardų ir pavardžių rašybos asmens dokumentuose. Vienas projektas numato leisti pavardžių rašybą ne valstybine kalba lotyniško pagrindo rašmenimis pagrindiniame paso puslapyje, kitas leistų taip rašyti tik papildomame paso lape. Diskusijose dalyvavęs Etninės kultūros tarybos narys Jonas Vaiškūnas atkreipė konferencijos dalyvių dėmesį į tai, kad nors abiejuose įstatymo projektuose yra numatyta galimybė Lietuvos piliečių pavardes rašyti ir nelietuviškomis raidėmis, tačiau šie projektai nėra lygiaverčiai, nes nė vienas iš jų nenumato pavardės įrašo valstybine kalba.
Diskusijoje pasisakiusi Respublikos prezidentės vyriausioji patarėja Virginija Būdienė priminė tvirtą Prezidentės nuomonę, kad dėl valstybinės kalbos negali būti jokių politinių sandorių.
© 2015 XXI amžius
|