|
Iš tikrųjų ta prasme principe reiškiasi...
Vytautas BAGDONAS
Jau įsivaizduoju skaitytojų reakciją, perskaičius šio rašinio pavadinimą. Ne vienas pasipiktins tokia beprasmiška abra-kadabra ir autoriaus adresu pasiųs ne itin gražių epitetų. Gal net ir pirštą prie smilkinio kai kas pasukios, galvodamas apie visišką žurnalisto bukumą, gimtosios kalbos neišmanymą. Bus ir tokių, kurie piktinsis laikraščio redaktoriumi ar korektoriumi, kad su panašiu nieko nepasakančiu, visiškai nesuprantamu pavadinimu straipsnis pasirodė spaudoje, kad nebuvo paredaguotas, pertvarkytas.
Žinoma, šiuo atveju nereikėtų piktintis nei redaktoriumi, nei korektoriumi, nei kitais redakcijos darbuotojais, nes šie atsakingi už laikraščio leidimą žmonės yra visai ne prie ko. Nereikėtų bukumu, nemokšiškumu kaltinti ir rašinio autoriaus, kuris, beje, turi aukštąjį universitetinį ir dargi humanitarinį išsilavinimą. Tad ir darkyti lietuvių kalbos jisai neturi jokio tikslo.
Šie keli bereikšmiai ir sunkiai suvokiami žodžiai straipsnio pavadinime gerokai šokiruoja. O ar tokie žodžiai ir žodelyčiai nešokiruoja, kai jie nuolat daugybę kartų skamba kiekviename žingsnyje: radijo ir televizijos laidose, valdininkų pasitarimuose, įvairiose auditorijose paskaitų, susitikimų, diskusijų metu, net iš Seimo tribūnų, aukščiausios valdžios pareigūnų lūpų?
Štai, kad ir prieveiksmiai iš tikrųjų, iš tiesų. Nieko blogo nebūtų, jeigu šie žodeliai šnekamojoje kalboje būtų pavartoti tiktai retkarčiais. Betgi jau taip daugelis įprato tuos žodžius kaišioti kone į kas antrą sakinį, reikia to ar nereikia, kad girdint tokius pasikartojimus net koktu darosi. Kaip aiškino vienoje LRT radijo laidoje į klausytojų reiškiamus priekaištus dėl įkyrėjusių žodžių iš tikrųjų, iš tiesų vartojimo atsakydamas Vilniaus universiteto Lietuvių kalbos katedros vedėjas doc., dr. Antanas Smetona, patikino, kad minėti prieveiksmiai yra taisyklingi ir juos vartoti galima. Tačiau, jeigu tokie ar kiti žodžiai yra vartojami pernelyg dažnai ir be jokio reikalo, jie žmonėms įkyri ir tampa parazituojančiais žodžiais. Dar mokslininkas aiškino, kad dažnai žmonės, neturėdami, ką konkrečiau pasakyti vienu ar kitu klausimu, pritrūkus minčių, įterpia į savo kalbą įvairių bereikšmių, nereikalingų žodžių. Kad taip yra tikrai, galima įsitikinti, pasiklausius radijo ir televizijos laidose vykstančių diskusijų, pasisakymų vienokia ar kitokia tema, paklausius paskaitų, pranešimų, diskusijų, atsakingų darbuotojų komentarų. Ir kokių tiktai perliukų neišgirsi. Be dešimtimis kartų ištariamų iš tikrųjų, iš tiesų, dar mėgstami ir kiti įkyriai kartojami niekam nereikalingi, jokios informacijos nesuteikiantys, tikrai parazituojančiais žodžiais tapę pasakymai: ta prasme, iš principo, principe, reiškia, reiškiasi, va, vot, pagrinde, tipo, biški ir panašūs. Šiuos ir kitokius perliukus dar gerokai pagražina visokie aaaa..., eeee..., hm..., mmm... bei kitokie mykimai ir mekenimai. Nebūtų keista, jeigu taip kalbėtų, mekentų, visokias beprasmybes sakytų kokie nors garbaus amžiaus, mažai mokslo ragavę žmonės, jeigu panašiai bendrautų pašnekovai privačioje aplinkoje. Bet net ausys rausta, kai taip lietuvių kalbą darko svetimybėmis, žargonais, bereikalingais žodžiais parazitais vadinamasis elitas žinomi, garsūs žmonės, visuomenės veikėjai, rajoninio ir net respublikinio lygio politikai, valstybinėse institucijose dirbantys žmonės. Argi, ruošiantis pokalbiams radijo ir televizijos laidose, diskusijoms, susitikimams su visuomene, rengiant pranešimus visiškai nekreipiama dėmesio į kalbos kultūrą, žodžių ir sakinių sklandumą, pasiryžtama kalbėti bet ką ir bet kaip? Matyt, taip ir yra, ir kuo toliau, tuo baisiau. Kalbos darkymas kartojasi, tęsiasi, plinta it kokia epidemija.
Prieš kurį laiką teko dalyvauti vieno Aukštaitijos regiono verslo projektų pristatyme, kuriame lietuvių kalbos darkymu ypač pasireiškė tos savivaldybės skyriaus vedėja. Supažindindama su įgyvendinamais projektais, ji kalbėjo aptakiai, nuobodžiai, visiškai neįdomiai, užtat kalba buvo tiesiog prisodrinta bereikalingų žodžių tiradų. Per pusvalandį daugžodžiavimo net 30 kartų savivaldybės skyriaus vedėja pavartojo prieveiksmius iš tikrųjų ir iš tiesų, po 1015 kartų aidėjo ta prasme, principe, iš principo, pagrinde, šiandien dienai, aš skaitau, kaip jau minėjau, kaip jau sakiau, va čia, sakykime, na, reiškiasi. O kur dar eee..., aaa..., mmm...? Galėjo pakakti tų kelių investicinių projektų pristatymui ir penkiolikos minučių, jeigu valdininkė būtų iš anksto rimtai pasiruošusi, pasirašiusi konkrečią informaciją su konkrečiais duomenimis, o ne kažką svaičiojusi, pasitelkdama beprasmiškus ir bereikalingus žodžius.
Vasario pradžioje sukako 20 metų, kai veikia Lietuvių kalbos įstatymas. Jis svarbus, reikalingas. Tiktai ar visi to įstatymo laikomės, ar gerbiame savo gimtąją kalbą, ar neteršiame jos visokiomis kalbos šiukšlėmis?
© 2015 XXI amžius
|