Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Kalba
Krikščionybė
    šiandien
Laikas ir žmonės
Nuomonės

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai

Popiežius remia kooperatyvų sąjūdį

Mindaugas BUIKA

Šventasis Tėvas džiugiai pasitinkamas Italijos kooperatyvų konfederacijos narių susitikime „L'Osservatore Romano“

Alternatyva pragaištingam oligarchizmui

Popiežius Pranciškus nuolat pabrėžia, kad dabar krikščioniškajame pasaulyje išgyvenamas atsakingas Gavėnios laikotarpis turi skatinti ne tik didesnį dvasinį susikaupimą ir atgailą, bet ir labdaringą veiklą ir socialinio gyvenimo problemų apmąstymą. Kovo 2 dieną Vatikane susitikęs su tūkstančiais Italijos kooperatyvų federacijos (Confcooperotive) atstovų jis aptarė krikščioniškų vertybių įtvirtinimo svarbą ekonomikos, verslo, finansų srityse. Pažymėtina, kad Šventojo Tėvo skatinamas kooperatyvų, kaip savitarpio pagalbos ekonominių susivienijimų, į kuriuos jungiasi smulkieji ir vidutiniai gamintojai, žemdirbiai, darbininkai, verslininkai ir tarnautojai, sąjūdis, yra tinkama atsvara dabar išsiplėtojusiai stambaus monopolistinio kapitalo ekonomikai, kuri žudo, neigdama socialinį teisingumą, rūpinimąsi vargšais ir atsakinga kūrinijos globa. Kadangi šios globalizuotos ir dehumanizuotos, etinių principų nebepripažįstančios sistemos, kurioje keliaklupsčiaujama prieš turtinguosius, bet neišgirstamas nuskurdusių ir kenčiančių balsas, centre atsiduria nebe žmogus, o pinigas, kuris tampa stabu, asmenis nuvertindamas iki įrankių, kuriuos susidėvėjusius galima būtų tiesiog išmesti.

Manoma, kad tokioje išmetimo kultūroje solidari kooperacija gali būti tinkama alternatyva ir posovietinėje, pokomunistinėje Rytų Europos erdvėje išsiplėtojusiam mafijos oligarchizmui, kada, kaip pripažino popiežius Pranciškus neseniai jį aplankiusiems Ukrainos vyskupams, dėl neteisingo, paviršutiniško atgautos ekonominės laisvės priėmimo susiformavo nedidelė grupė žmonių, kurie dėl organizuoto nusikalstamumo, grobstymo ir „prichvatizavimo“ be galo praturtėjo didžiosios piliečių daugumos sąskaita.

Kaip rodo Ukrainos pavyzdys, tie iš kompartijos, KGB struktūrų bei sovietinio ūkinio elito ir netgi visuomenės padugnių išsirutulioję lokaliniai karaliukai, monopolistais tapę milijonieriai ir milijardieriai, netgi įsitvirtinę miestų merų, sričių gubernatorių ar valstybės prezidento postuose, kuria savas korumpuotas verslo imperijas beveik nekliudomai tam panaudodami savivaldybių ar nacionalinių biudžetų lėšas. Toks valstybinio gyvenimo apnuodijimas, daugumos gyventojų nuskurdinimas ir išnaudojimas, jų teisių, bendrojo gėrio ir nacionalinių interesų nepaisymas galiausiai atveda į vadinamąsias maidanines revoliucijas su neprognozuojamų pasekmių, dar didesnio pilietinio susipriešinimo ir tarptautinių konfliktų pavojais. Kaip priešingybę tokiam posovietiniam oligarchiniam ir kleptomaniniam režimui galima nurodyti sparčiai besivystančią Estijos kooperacinę ekonomiką. Šioje vos 1,3 milijono gyventojų turinčioje šalyje kooperatyvų sąjunga ATK dabar vienija apie 100 tūkstančių įvairia darbine veikla užsiimančių narių, susibūrusių į dvi dešimtis kooperatyvų, kurių metinė apyvarta siekia beveik 500 milijonų eurų! Ta proga galima prisiminti visą Europą stebinusią kooperacijos plėtrą Lietuvoje prieš Antrąjį pasaulinį karą, kai vien tik Lietuvos žemės ūkio kooperatyvų sąjunga „Lietūkis“ per 16 veiklos metų (1923–1940) savo kapitalą sugebėjo padidinti net 35 (!) kartus ir investavo į visas šalies ekonomikos infrastruktūras. Reikia tikėtis, kad ir naujoji Lietuvos kooperatyvų konfederacija, turėdama tokį turtingą istorinį pirmosios valstybinės nepriklausomybės paveldą, išnaudos savo dideles potencialias galimybes bendrosios gerovės, socialinio teisingumo ir ekonominės pažangos siekiams.

Išradingumas naujų iššūkių akivaizdoje

Šventojo Tėvo kalboje, sakytoje į Pauliaus VI audiencijų areną susirinkusiems Italijos kooperatininkams, pirmiausia pastebima, kad kooperatyvai yra nuostabus iššūkis viskam, netgi matematikai, nes toje bendrijoje vienas plius vienas yra trys, o jeigu kooperatyvas bankrutuoja, tai nesėkmė būna tik pusinė. Jis priminė katalikiškas italų kooperacijos ištakas XIX amžiuje, kai pirmuosius žemės ūkio kooperatyvus ir kredito unijas išmintingai kūrė ir plėtojo būtent kunigai ir ganytojai. Ir dabar daugelis Italijos vyskupų naudoja kooperaciją, kaip efektyvų vaistą sprendžiant nedarbo bei kitas socialines problemas vietinėse bendruomenėse. Popiežius Pranciškus sakė, kad daug stambių kompanijų piktnaudžiauja esančiais sunkumais, siūlydamos ieškantiems darbo tik vergišką 600 eurų atlyginimą, sakydamos: „Jeigu nenori, eik lauk, nes už durų laukia kitas“. Žinoma, tie pinigai atrodo menki italams, nes, pavyzdžiui, Lietuvoje 600 eurų atlyginimas yra visai pakenčiamas, nes mūsų šalyje daug žmonių dirba dar vergiškesnėmis sąlygomis, gaudami minimalų 300 eurų ar netgi dar mažesnį mėnesinį atlyginimą. Šventasis Tėvas ta proga atkreipė dėmesį į buityje dirbančiųjų išnaudojimą, nes dažnai jie samdomi nelegaliai ir pajamos nefiksuojamos socialinio draudimo, pensijos stažo ataskaitose. Štai kodėl Bažnyčia, nuo jos šiuolaikinio socialinio mokymo pradininko popiežiaus Leono XIII laikų (XIX ir XX amžiaus sandūra) palaiko dirbančiųjų smulkiųjų verslininkų kooperavimosi iniciatyvas, kurios skatina teisingumą, tarpusavio pagalbą, solidarumą ir, popiežiaus emerito Benedikto XVI žodžiais tariant, ne besaikio pelno troškimo, bet dovanojimo ekonomiką (apie tai rašoma jo socialinėje enciklikoje „Caritas in Veritate“).

Tačiau, anot popiežiaus Pranciškaus, vertinant kooperacijos pasiekimus, reikia žvelgti ne tik į šlovingą praeitį bei solidžią dabartį, bet ir į ateities perspektyvas, naujų iniciatyvų ir išsilaikymo globalizuotoje ekonomikoje svarbą. Ypač pabrėžtina kooperacijos misija socialinio teisingumo įtvirtinimui, darbo vietų kūrimui, pasitelkiant kūrybingą vaizduotę, komunikacijos galimybes, kad būtų rasti keliai pasipriešinti išmetimo kultūrai ir finansinei stabmeldystei, kuri tik didina daugumos žmonių pasipiktinimą ir kelia įtampą bei suirutę ekonominiame ir politiniame gyvenime. Atsvara šiam blogiui yra ne kokios nors spalvotos revoliucijos, bet globalizuotu solidarumu paremtos esminės reformos, skatinant integralią asmenybės pažangą ir prasmingą saviraišką visose, net ir verslo srityse. Akivaizdu, kad tam reikalingos ne tik pakankamos ir stabilios pajamos, bet ir žmogiškojo orumo garantijos, kurių pastaraisiais dešimtmečiais Vakarų pasaulyje suformuota socialinės rinkos ir gerovės sistema dėl įvykusių pokyčių (pavyzdžiui, demografinių ir finansinių) jau negali patenkinti. Per pastarąjį dešimtmetį milijardierių skaičius pasaulyje padvigubėjo, tačiau kartu neregėtai išaugo socialinė atskirtis visuomenėse ir ištisos anksčiau klestėjusios valstybės atsidūrė ant vadinamojo „defolto“ (faktinio bankroto) ribos. Tokiomis prieštaringomis tarptautinio ir nacionalinio ekonominio gyvenimo sąlygomis kooperatyvų užduotis išsaugoti ir kurti naujas darbo vietas ypač socialinės ir politinės sistemos periferijoje, kur dažnai vyrauja pesimizmas ir vilties dėl geresnės ateities neturėjimas, sakė Šventasis Tėvas italų kooperatininkams. Jis pripažino, kad toliau reikia vystyti tuos sektorius, kuriuose kooperatyvai turi sukaupę turtingą patirtį: žemės ūkyje, individualių gyvenamųjų namų statyboje, žvejybos industrijoje, kreditavime, vartojimo ir prekybos srityse, įvairių kitų paslaugų teikimui.

Naujų iššūkių akivaizdoje kooperacija turi žengti į priekį, išplėtodama savo ribas, sukurdama naujus veiklos būdus, pasitelkdama tiesiog pranašišką išradingumą. Anot popiežiaus Pranciškaus, kooperatyvų sąjūdžiui tinka palyginimas, jog kada medis išaugina naujas šakas, tai ir šaknys tampa gyvesnės, ir liemuo tvirtesnis. Išdėstydamas kai kuriuos principinius siūlymus ir nurodymus, kad kooperatyvai turi būti tais varikliais, kurie padėtų vystyti silpniausias vietinių bendruomenių ir visos pilietinės visuomenės grandis, Šventasis Tėvas ypač pabrėžė būtinumą mažinti kai kuriose vietose dramatiškai išaugusią jaunų žmonių bedarbystę. Reikia rūpintis užimtumu brandaus amžiaus sulaukusių žmonių, kurie dar nėra pensininkai, bet dėl artėjančio 50-mečio jiems irgi sunku įsidarbinti net ir turint profesijas. Kooperacijos pastangos gali būti vystomos ir rūpinantis visuomenės paribyje atsidūrusių šeimų gerove bei sveikata, jų vaikais, seneliais, ligoniais, tais asmenimis, kurie dėl įvairių priežasčių patyrė nesėkmes, liko beviltiškai vieniši. Kooperuojantis reikia nešti pagalbą į jų namus, žinant, kad artimo meilė yra ne tik paslauga ir tarnystė, bet ir dovana. Taigi kooperatyvai, veikdami išvien su parapijų bendruomenėmis, katalikiškomis humanitarinės paramos ir sveikatos apsaugos ar slaugos institucijomis ar steigdami šias struktūras, gali sukurti savotišką solidarumo tinklą, kurio centre būtų labiausiai stokojantys žmonės. „Tai misija, kurią jums aš siūlau!“ – sakė popiežius Pranciškus, ragindamas ieškoti praktinių sprendimų tokio tinklo funkcionavimui.

Parama šeimoms ir socialinė atsakomybė

Popiežius pabrėžė, kad kooperatyvai turi rūpintis socialiniu teisingumu bei pagarba žmogiškajam orumui. Yra nepriimtinas tam tikras liberalizmas, kurio įsitikinimu, svarbiausia – kurti ir gausinti turtą, o socialiniu teisingumu ir materialių gėrybių paskirstymu tegu rūpinasi valstybė. Stengiantis pirmiausia pripildyti savo taurę, o kas liks duoti kitiems, paneigiama socialinė atsakomybė ir patenkama į fatališką egoizmo raiškos aplinką. Tikrai etiška (ekonominių santykių sampratoje) dalyvauti kooperatyvo veikloje, ugdyti integralią asmenybę, ir kaip gamybininką, ir kaip vartotoją, su visa profesionalia bei socialine atsakomybe. „Aš nesakau, kad nereikia siekti asmeninių pajamų augimo, bet to nepakanka, – aiškino Šventasis Tėvas. – Kooperacinė įmonė turi plėtotis tikru bendradarbiavimo keliu, būtent per kiekvieno nario pastangas ir tarpusavio sąveiką. Taip bus įgyvendinama logika: vienas plius vienas lygu trys. Tik tokioje bendradarbiavimo dvasioje atsiskleidžia tikroji „kooperacijos“ sąvokos gilioji prasmė“. Popiežius Pranciškus atkreipė dėmesį, kad dabar stengiamasi vystyti ekonomiką vis labiau senstančioje visuomenėje ir tai vis sunkiau padaryti, nes dėl gimstamumo mažėjimo būna vis mažiau pilnaverčių vartotojų ir mokesčių mokėtojų ir vis daugiau išlaikytinių pensininkų. Kai kada tokia padėtis net paradoksaliu būdu skatinama: pavyzdžiui, kai kuriuose bankuose, kurie dėl etikos principų nesilaikymo kartais vadinami zombių įmonėmis, nes priimant jaunas moteris dirbti perspėjama, kad pagimdžiusios jos visam laikui praras šią darbo vietą. Todėl, vengiant tokio papiktinimo, kooperacinio sąjūdžio užduotis yra paremti ir skatinti šeimų gyvenimą, gausesnį palikuonių auginimą, ypač kad moterys galėtų derinti motinystės pašaukimą su prasminga darbine veikla bei tobulėjimo galimybėmis. Šventasis Tėvas pasidžiaugė, kad kooperatyvai šiuo atžvilgiu tampa naujų organizacinių būdų protagonistais, tikromis šeimų įmonėmis, kuriose atsiliepiama į santuokinio gyvenimo poreikius, rūpinimąsi vaikais, seneliais ir ligonių slauga ir tai žada šviesios ateities perspektyvas.

Kalbėdamas apie finansus bei jų prasmingą panaudojimą ir pripažindamas, kad pinigai yra reikalingi investicijoms, popiežius Pranciškus dar kartą perspėjo dėl gresiančių pavojų. Anot IV amžiauje gyvenusio Bažnyčios mokytojo šv. Bazilijaus Cezariečio apibūdinimo, kurį kartodavo ir šv. Pranciškus Asyžietis, „pinigai yra velnio mėšlas“, nes pinigas tampa stabmeldystės objektu, kontroliuoja žmogaus pasirinkimus, jį užvaldo, padaro vergu ir pasmerkia dvasinei pražūčiai. Štai kodėl kooperatyvai turi rūpintis, kad finansai būtų išnaudojami teisingu būdu, vadovaujantis principu, kad ne kapitalas turi valdyti žmogų, bet žmogus kapitalą. Šventasis Tėvas ragino dirbantiesiems mokėti ne vergiškus, bet teisingus atlyginimus, investuoti į tikrai prasmingus projektus, bendradarbiauti su bankais telkiant resursus, ypač šeimų ūkių paramai. Šia proga galima paminėti ir gražią Italijos vyskupų konferencijos iniciatyvą, kai ji bendradarbiauja su kai kuriais šalies bankais suteikiant „Vilties kreditus“ lengvatinėmis sąlygomis neturtingoms šeimoms ir individams, kad jie galėtų pradėti savo verslą, įsitvirtinti, kurti darbo vietas. Šiam tikslui Italijos vyskupų konferencija dar 2009 metais sukūrė garantinį 25 milijonų eurų fondą minėtiems kreditams ir toliau tęsia šią iniciatyvą, teikdama pagalbą tūkstančiams šeimų. Popiežius Pranciškus kvietė kooperacinį sąjūdį rodyti pavyzdį, kovojant su skandalinga korupcija, „pinigų plovimu“, žmonių apgaudinėjimu, siekiant, kad kiekvieno kooperatyvo verslas būtų skaidrus, su aiškia socialine funkcija vietinės bendruomenės ir bendrojo gėrio labui. Pabrėždamas sveiką ir stiprią kooperatyvų tarptautinio bendradarbiavimo, verslo santykių tradiciją, Šventasis Tėvas pripažino, kad kooperacinis sąjūdis negali atsiriboti nuo natūralaus socialinės ir ekonominės globalizacijos proceso. Jis turi vystyti organizacinius ryšius, keistis patyrimu siekiant integralios pažangos, kovojant už taiką ir teisingumą visame pasaulyje. Tačiau reikia neprarasti ir kiekvienai šaliai būdingų kooperacijos tradicijų, branginti tautinį savitumą, kuris garantuoja ir vertybinį stabilumą, ir socialinį pajėgumą kurti naujas veiklos formas savo bendruomenėse. Popiežius Pranciškus kvietė, kad aktyvus kooperacinio sąjūdžio bendradarbiavimas su parapijų ir vyskupijų bendruomenėmis neliktų tik praeities reikalas, kad jis būtų vaisingai tęsiamas ypač karitatyvinėje plotmėje remiant bažnytines paramos vargšams, seneliams, neįgaliesiems iniciatyvas. Kooperatyvuose dalyvaujantys tikintieji turi nebijoti viešai parodyti savo religinį tapatumą, nelaikyti savyje užslėptų principų, veikti atvirai su visais geros valios žmonėmis. „Krikščioniškos vertybės nėra skirtos mums vieniems, jomis turi būti dalijamasi! – sakė Šventasis Tėvas tikintiesiems kooperatininkams. – Reikia dalintis jomis su kitais, su tais, kurie gal nemąsto kaip mes, bet savo sieloje nori tų pačių dalykų, kurių ir mes norime“.

© 2015 „XXI amžius“