Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Kalba
Krikščionybė
    šiandien
Laikas ir žmonės
Nuomonės

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai

Žvelgiame į Iškeltąjį

Kun. Vytenis Vaškelis

Šio sekmadienio Evangelijoje Jėzus savo būsimą „išaukštinimą“ ant kryžiaus lygina su metaliniu žalčiu, kurį aukštyn iškėlė Mozė. Anuomet išrinktoji žydų tauta, keliaujanti per dykumą, Dievui leidus, už skaudžias Jam padarytas neištikimybes buvo išmėginama nuodingų žalčių įgėlimu. Kai izraelitai pradėjo atgailauti, Mozė, Viešpačiui nurodžius, pagamino varinį žaltį, jį iškėlė ant stulpo, ir kas tik, įgeltas nuodingo žalčio, pakeldavo akis aukštyn ir pažvelgdavo į varinį žaltį, išvengdavo mirties, nes Dievas kiekvienam suteikdavo išgelbėjimą.

Kaip kadaise žydai, žiūrėdami į varinį žaltį galėjo suvokti, kad tas žaltys yra Edeno sodo žalčio – nuodėmingiausiojo šėtono – prototipas, suvedžiojęs pirmuosius tėvus, ir kad jis simbolizuoja jų padarytas nuodėmes, taip dabar iškeltas ant kryžiaus Jėzus Kristus yra Esantysis (plg. Jn 8, 28), visur viešpataujantis Visagalis, naikinantis mūsų nuodėmes, kurios yra mūsų tikrosios būties žudytojos.

Tačiau tik tada mūsų nuodėmės negrįžtamai mąžta ir jų vietoje dygsta bei bręsta dorybės, statančios tiltus į dangų, kai nusidėję tuoj atgailaujame, gailimės, kad pirmiausia įžeidėme čia bei dabar tikrai esantį gyvąjį Dievą. Gera atgaila neatskiriama nuo pasiryžimo, Viešpačiui padedant vengti visų progų nusidėti, kad, priėmę Susitaikymo sakramento malones, galėtume dar laisviau bendrauti su Juo bei artimu, o save mokėtume priimti kaip Jo mylimiausią kūrinį, tiesa, dėl žmogiškos prigimties silpną, bet ištvermingai besimokantį nuolat budėti ir kaskart pasitikėti Tuo, kuriam esame brangiausi, nes Jis savuoju krauju už mūsų nuodėmes sumokėjo didžiausią Visatoje išpirką.

Popiežius Pranciškus pernai apie Nukryžiuotąjį šitaip kalbėjo: „Krikščionybė – ne filosofinė doktrina ir ne gyvenimo programa, kurią vykdydami išliekame gyvi, sužinome, kaip veikia pasaulis, kuriame taiką. Tai – tik pasekmės. Krikščionybė yra asmuo, tas asmuo, kuris buvo iškeltas ant Kryžiaus, asmuo, kuris dėl mūsų išganymo nusižemino iki visiško savęs sunaikinimo, kuris prisiėmė visas nuodėmes, pats tapo nuodėme. Kaip dykumoje buvo iškelta nuodėmė, taip dabar iškeltas Dievas, dėl mūsų tapęs nuodėme. Jame buvo nukryžiuotos visos mūsų nuodėmės. Neįmanoma suprasti krikščionybės, nesistengiant suprasti visiško Dievo Sūnaus nusižeminimo. Jis nusižemino priimdamas tarno išvaizdą, tarnaudamas nusižemino iki mirties, iki kryžiaus mirties“.

Paradoksaliu būdu tikėjimo dorybės aktas (po pasaulio sukūrimo) tampa antruoju nepaprastos svarbos veiksmu, iš naujo pašventinančiu kiekvieno žmogaus egzistenciją, nes tikėjimas bei pasitikėjimas Jėzumi ne tik mus gelbsti nuo pasmerkimo, bet jau dabar suteikia tvirčiausią atramą – nepalaužiamą bei išsipildančią būsimo gyvenimo viltį (plg. Jn 3, 17–18). Žmogus tiek yra gyvas, kiek jis tiki į Kristų. Be tikėjimo ne tik Jam negalime patikti (žr. Žyd 11, 6), bet ir prasmingai gyventi, nes atmesdami Jį, atmetame vienintelį savojo gyvenimo Įprasmintoją bei gyvybės Šaltinį.

Artėjant prie Dievo, reikia daugiau atviros ir plačios širdies, o ne perdėm racionalaus proto, nes iracionalus (prigimtiniu protu nesuvokiamas) tikėjimo judesys yra svarbiausias veiksnys, tiesiausiu keliu mus vedantis į Jo širdies gelmes (plg. Žyd 11, 6). Be abejo, pirminėje stadijoje, kai iš kūrinių vien protu pažįstame Kūrėją, galime save vadinti tikinčiaisiais, bet dėl savosios puikybės galime Jį ir savaip ignoruoti, savo gyvenimo darbais Jo negarbinti ir asmeniniame gyvenime, stokodami malonės, pirmenybę teikti ne Jo asmeniui bei iš šaknų keičiančiam Jo žodžiui, o materialiems dalykams (plg. Rom 1, 20–23).

Kai prie Jo artėjame su tikėjimu ir dėkingumu, kaip žiedlapiai atsiveriame Jo veikimui, kuris yra tikroji šviesa, vedanti mus į tiesos pilnatvę – išganymą. Žmogus, kuris iki kaklo pasinėrė į nuodėmių dumblą, susitapatina su tuo turiniu, į kurį yra pasinėręs. Vienas teologas bylojo: „Jei myli žemę, esi žemė, o jei myli Dievą, tampi panašus į Jį“.

Kai kaskart leisime Jam veikti mumyse, pirmiausia savuoju gyvenimo būdu tolydžio panašėsime į Jį. Tada atkursime gimtosios nuodėmės mumyse pažeistą Jo paveikslą ir nenumaldomai tolsime nuo savo kaltybių, vėl galėjusių Jį kryžiuoti prie išdžiūvusio medžio. Lai kryžius mums bus pergalės ženklas, kuriuo mes nugalėsime savo netikrąjį „aš“.

Su popiežiumi Pranciškumi tarkime: „Kryžius – ne mūsų bažnyčių papuošalas, ne simbolis, kuriuo mes išsiskiriame iš kitų. Kryžius – slėpinys, Dievo meilės slėpinys. Jis nusižemina, Jis save visiškai sunaikina, Jis tampa nuodėme“. „Kur tavo nuodėmės?“ „Nežinau, aš daug jų turiu“. „Ne, tavo nuodėmės yra ant Kryžiaus, Viešpaties žaizdose. Eik tenai jų ieškoti, tavo žaizdos bus pagydytos, tavo nuodėmės bus atleistos“.

© 2015 „XXI amžius“