Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Kalba
Krikščionybė
    šiandien
Laikas ir žmonės
Nuomonės

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai

Esame pašaukti laisvei

Kun. Nerijus PIPIRAS

Prisimenu, stebėjau vieną žmogų. Jis visiems, išeinantiems iš bažnyčios, šypsojosi ir stengėsi apkabinti. Nesakė nė žodžio. Gal ir negalėtų ištarti. Tai – kitoks žmogus, nesuprastas, bet daug pasakantis. Stebėjau ir tuos, kurie praeina pro šalį. Atkreipiau dėmesį į vieną gal tendencingą detalę, o gal – jau ir diagnozę. Buvo tokių žmonių, kurie vengė šio besišypsančio žmogaus žvilgsnio. Atrodė, kad pamiršome, ką reiškia ir kiek daug duoda paprasta šypsena. Atrodytų, bėgame nuo jos tarsi nuo raupsų, jau nekalbant apie apkabinimą.

Klausiau nebyliai pats savęs, ar šiandieniam žmogui lengviau apkabinti ar atstumti? O tas žmogus tiesiog šypsojosi, nepaisydamas aplinkinių reakcijos ar baimės. Taip, tą žmogų nedaug kas laiko normaliu ir naudingu visuomenei, tačiau man asmeniškai jis daug ką pasakė. Tiesiog prisiminiau kryžių. Dievas juk čia ištiesia rankas, apkabindamas visą pasaulį. Jo lūpos ištaria tik vieną žodį: „Atlikta“. Visi apkabinti. Tačiau kai kam tai atrodys lyg nesusipratimas arba kvailystė. Taip tęsis diena iš dienos per visą žmonijos istoriją. Tačiau šis Dievo gestas yra laisvės veidas.

Darėsi gaila kiekvieno praeinančio žmogaus, kiekvieno, kuris nusigręždavo, lyg kažko gėdydamasis, nes tai – jau signalas, jog nepažįstame laisvės veido arba jį pamiršome. Dievas apkabina, o mes bėgame nuo apkabinimo, vengiame žvilgsnio. Ir tik tuomet prisiminiau apaštalo Pauliaus žodžius, kad esame pašaukti laisvei. Nesame gavę laisvės kaip duotybės ar drabužio, bet esame pašaukti... Į pašaukimą reikia atsakyti, nes tada žodis „laisvė“ taps buka teorija ir ims mus varžyti. Man rodos, kad tas žmogus tiesiog atvėrė kitiems akis bežodžiu elgesiu, primindamas kryžių, primindamas apkabinimą. Ir iš tiesų laisvė be apkabinimo negalima.

Prieš kelis dešimtmečius visi kartu kvėpavome poeto Justino Marcinkevičiaus žodžiais: „O nesibaigianti kelionė į tave! / Jau kaip akmuo šalikelėj suklupęs. / Aš pilku vakaru lyg samanom dengiuos, / O tu sakai: „Eik taip, kaip eina laisvė!“. Poetas tiesiog kviečia nuolat eiti į laisvę, neslepiant savojo veido nuo laisvės veido, nesidengiant pakelės samanomis. Juk laisvė – ėjimas išskėstomis rankomis, apkabinant ir tik pirmyn. Tragiškai nusvirusios rankos, kaip pranašingai sako nepriklausomybės dainius tame pačiame eilėraštyje, visuomet tragiškai užlaužiamos.

Taigi šiandien norisi kviesti atsakyti į klausimą: jei nematau, kaip laisvė apkabina, nesiryžtu būti šio apkabinimo dalininku ir atšvaitu, ar mano rankos nėra dar tragiškai nusvirusios, užlaužtos? Kas man yra toji laisvė, į kurią esu pašauktas?

© 2015 „XXI amžius“