2015 m. kovo 13 d.    
Nr. 10
(2130)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai

Už ištikimybę Lietuvai apdovanojo šimtametę

Lietuvos Respublikos
prezidentė Dalia Grybauskaitė
ir Birutė Fedaravičienė
Prezidentės kanceliarijos nuotrauka

Lietuvos Respublikos prezidentė Dalia Grybauskaitė Istorinėje Prezidentūroje Kaune 100 metų jubiliejaus proga pasveikino Lietuvos visuomenės veikėją Birutę Fedaravičienę ir įteikė Lietuvos valstybės apdovanojimą. Prezidentė apdovanojo jubiliatę Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Karininko kryžiumi kaip ilgametę Lietuvos valstybės nepriklausomybės siekio ir Pietryčių Lietuvos regiono istorijos puoselėtoją. Apdovanojimas paskirtas 2015 m. vasario 16 d. dekretu – Vasario 16-osios – Lietuvos valstybės atkūrimo dienos – proga. Valstybės vadovė sakė: „Į šią nepaprastą vienos moters biografiją telpa visa Lietuvos nepriklausomybės šimtmečio, kurį minėsime po trejų metų, istorija. Galima sakyti, kad ponia Birutė yra mūsų nepriklausomybės šimtametė. Tai – patriotizmo ir ištikimybės Lietuvai, jos kultūrai pavyzdys. Mūsų stiprybė – tokie žmonės kaip Birutė, jų dėka esame laisvi ir nepriklausomi jau 25 metus“.

Kauno meras Andrius Kupčinskas B. Fedaravičienę apdovanojo žalvariniu burmistro Jono Vileišio medaliu ir visų kauniečių vardu palinkėjo jai stiprybės ir sveikatos.

B. Fedaravičienė yra pripažinta Neginkluoto pasipriešinimo dalyve už veiklą 1939 metais, dirbant Lietuvos generaliniame konsulate Vilniuje ir drauge su vyru gelbstint žydus. Nuo 1940 metų B. Fedaravičienė daug nuveikė, saugodama ir puoselėdama lietuvybę Vilniaus krašte. Ji siekė, kad čia būtų atidarytos lietuviškos mokyklos, kad pamaldos bažnyčiose vyktų lietuvių kalba, o gyventojai gautų lietuvišką spaudą. Drauge su prof. Tadu Ivanausku ji rūpinosi lietuviais, likusiais už Lietuvos ribų (Gudijoje), siuntė juos į mokslus Lietuvoje, globojo, kol jie mokėsi.

Valstybei atkūrus nepriklausomybę B. Fedaravičienės iniciatyva Kaune atstatytas paminklas „Žuvusiems už Lietuvos laisvę“, pasodinta ąžuolų giraitė J. Basanavičiaus gimtinėje Tautinio atgimimo ąžuolyne, prie Kauno istorijos muziejaus atstatyta „Knygnešių sienelė“. Daug metų atiduota Valstybiniam M. K. Čiurlionio dailės muziejui. Vilijampolėje gyvenanti senolė iki šiol visus stebina atmintimi, erudicija, išmintimi ir ryžtu.

Štai viena citata iš jos interviu: „Mano patėvis gyveno Vilniuje nuo 1909 metų, buvo brolis vyskupo Teofilijaus Matulionio, – portalui propatria.lt sakė B. Fedaravičienė. – Lenkų administracija jam paso nedavė, gyveno Vilniuje be paso. Man niekada neįrašė „Verkelytė“ – iki 1939 metų buvau „litwinka Biruta Verkelysowna“. „Litwinka“ pase prirašydavo, kad niekur darbo negaučiau, nes lietuviai negalėjo niekur valstybės tarnyboj, o dažnai ir kitur įsidarbinti. Nežinojau beveik tokių atvejų, kad lenkų okupuotam Vilniuj lietuviai būtų kokias valstybines pareigas ėję. Būdavo, eini gatvėje, ant galvos laivelio formos kepurė su VDG išsiuvinėta – Vytauto Didžiojo gimnazijos raidėmis. Jei su ta kepure, tai – lietuvis ir dar, pamanyk, lietuviškai mokaisi. Lenkų gimnazistai visada pavymui tyčiojosi visokiais žodžiais. Čiuožyklon uniformos kepurės negalėjai užsidėti, nes būtinai stumdavo, griaudavo į ledą, kad net žvaigždės iš akių pasipildavo. Galiausiai į čiuožyklą, kas tuo metu buvo viena pagrindinių moksleivių pramogų, išvis nebevaikščiodavau, istorijos mokytojas Bronius Kuntulis kartais prisijungdavo, kartais kiti. Tokia paprasto lietuvio vaiko kasdienybė. Uždarinėjo mokyklas, draugijas, laikraščius. Į lenkišką Stepono Batoro universitetą lietuvių apskritai nepriiminėjo. Tik 1925 metais pradėjo priimti ir lietuvius. Kažkaip lietuviams buvo žymiai ramiau, kol gyvas buvo ir Vilniuje gyveno daktaras Jonas Basanavičius. Jis specialiai nevažiavo į Lietuvą, labai vargo Vilniuje, nes turėjo pasaulinį autoritetą, asmeniškai susirašinėjo su Mahatma Gandžiu, ir su juo visada skaitėsi ir jo prisibijojo okupacinė valdžia. Kai tik Basanavčius mirė 1927 metais, Mokytojų seminariją uždarė visiškai, „Ryto“ draugijos mokyklas kaimuose taip pat pradėjo intensyviau uždarinėti, prasidėjo kratos ir suėmimai. Be galo pergyvenu, kad mūsų valdžios viena kitą keisdamos taip ir neranda reikalo Basanavičiui pastatyti paminklo. Gerai, kad nors Kudirkai pastatė, bet prioritetai keisti. Juk „Aušra“ Lietuvoje patekėjo nuo Basanavičiaus, o „Varpas“ Lietuvai tik vėliau suskambėjo... Ir jam nėra vietos. Sakiau tai ir Vilniaus savivaldos atstovams“.

XXI

„XXI amžiaus“ redakcija irgi nuoširdžiai sveikina Lietuvos patriotę Birutę Fedaravičienę su garbingu 100 metų jubiliejumi.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija