Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Kalba
Krikščionybė
    šiandien
Laikas ir žmonės
Nuomonės

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai

Galvą praradus dėl plaukų neverkiama

Kovo 11-osios akto signataras Algirdas Endriukaitis, nusifotografavęs Seime veikusioje parodoje prie Onos Staskevičienės darbo „Be problemų“ (kai nieko nematai, tai ir problemų nėra)

25 metai – Lietuvos istorijoje prisimintina data. Tiek skaičiuoja naujausias Lietuvos valstybės atkūrimas. Lyg nedaug, bet išties svarbu ir nemažai. Caro valdymo prievartos laikais 25 metus kariuomenėje turėjo tarnauti Lietuvos rekrūtai. Paskutinės okupacijos metais 25 nelaisvės metais buvo standartiškai baudžiami Lietuvos laisvės pasipriešinimo dalyviai. Prieš 25 metus niekas nekalbėjo ir neabejojo būsimos Lietuvos valstybės suverenitetu. Šiandien korta virsta į kitą pusę. Bestuburiai politikai pasiduoda globalistinėms pasaulio užmačioms, turto troškuliui ir istorinių vertybių atsisakymui. Popiežius Pranciškus yra giliai pastebėjęs: ,,Globalizacija, kaip vienakryptis ir pastovus vertybių, praktikų ir gėrybių primetimas, eina koja kojon su pamėgdžiojimu ir kultūriniu, intelektualiniu bei dvasiniu pavergimu“ (Popiežius Pranciškus, ,,Savais žodžiais“, Alma litera, 2014, p. 67). Lietuvoje kaupiasi žmonių grupė, kuri veidmainingai lyg ir pripažįsta valstybę, bet tiesia bėgius jai pašalinti. P. Auštrevičius, L. Andrikienė, E. Zingeris, J. Požėla, G. Kirkilas, K. Masiulis ir J. Olekas 2012 04 10 prieš Europarlamento rinkimus pasirašė viešą pažadą ,,Raginsiu sušaukti konstitucinį konventą, kad būtų galima reformuoti ES sutartis siekiant sukurti federacinę Europos Sąjungą (...)“. 2012 metais P. Auštrevičius jau sukūrė Europos federalistų sąjungą Lietuvoje, pritaria projektui, kad dabartinių valstybių parlamentai būtų kuriami Europos ribų apygardomis, tenkintųsi, pavyzdžiui, Bavarijos ar Techaso, Tatarstano statusu. 2013 metais ES prezidentas Hermanas Van Rompėjus atvirai paaiškino, kad tokios sąvokos kaip ,,tėvynė“ ir ,,tauta“ atgyvenusios, joms vieta šiukšlyne. Šiandien Lietuvos problema Nr. 1 yra ne korupcija, migracija, Rusijos agresyvumas, o pačių vidinis klastingas nuteikimas atsisakyti valstybės.

Prieš aštuonerius metus parašiau tekstą ,,Lengvatikystė kaip išnykimas“. Norėčiau skaitytojams jį pateikti pasvarstymui. Keliu klausimą, kas nuo to laiko pakito ir kokios tendencijos.

Lengvatikystė kaip išnykimas

Algirdas Endriukaitis

Lietuva niekada nebuvo taip arti išnykimo kaip šiandien. Mes vaikščiojame ant tautos ir valstybės bedugnės krašto. Mažai kas kalba apie tai. Ir viskas daroma lyg ir savanoriškai, pabarstant auksinų ir čiulbant paukščių kalba. Lietuvoje kandidatas į Seimą duoda dovanėlių, maistelio ir tampa gelbėtoju, pranašu, visagaliu geruoliu – visi balsai jam. Tą patį modelį atkartoja ir mūsų politinis elitas Briuselio atžvilgiu. Maskvos pamokos veltui nepraėjo. Duoda, vadinasi reikia paklusti ir negalvojant netgi atsiklaupti, juk be šeimininko nebūsi ir prapulsi.

Koks yra tų galingųjų geradarių mentalitetas, intelektas ir erudicija, kad būtų galima jais pasitikėti? Amerikiečių rašytojas Kurtas Vonegutas teigia: ,,Visi šiandieniniai pasaulio valdymo režimo lyderiai – girtos beždžionės... Nes kitos amerikiečių kartos iš vadų paveldės skolą, kurią jokia demokratija nenurašys. Niekas net neužsiminė dėl to. Ir tai todėl, kad visi laidai, jungę Amerikos tautą su jos Konstitucija, reikiamu laiku buvo nupjauti“ (,,In These Times“, 2004 05 10; ,,Zavtra“, 2004 06 23).

Amerikiečių rašytojas Vidalas Goras sako: ,,Kas yra iš esmės, prezidentas? Koncernų ruporas, viso labo... Tai – netikri rinkimai. Žmonės žino, kad juos apgaudinėja. Ar daug dalyvauja balsavimuose? Sistema mirusi. Abudu kandidatai – vienos partijos su dviem dešiniais sparnais“ (,,Literaturnaja gazeta“, 2000 12 06, p. 14).

Danijos ministras pirmininkas Andersas Fouhas Rasmusenas pastebi: ,,Ne visiškai atitinka tai, ką jie (vokiečiai) sako viešai, ir tai, ką jie iš tiesų mano“ („Respublika“, 2003 04 25, p. 26). Atmename ir G. Šrioderio parsidavimą už vamzdį V. Putinui.

JAV valstybės sekretoriaus pavaduotojas Stroubas Telbotas, neblogas Rusijos draugas, rašo: ,,Visos šalys yra ne daugiau kaip socialinis sąlygotumas... Kaip į jas bežiūrėtų jų piliečiai, kaip šventai beatrodytų, iš esmės visos jos – dirbtiniai ir laikini dariniai... Artimiausiu šimtmečiu nacionalinė priklausomybė taps rudimentu; visos nacijos ir valstybės pripažins vieningą, globalinį autoritetą. Frazė, buvusi madinga dvidešimtojo amžiaus viduryje, – ,,pasaulio pilietis“ – dvidešimt pirmojo amžiaus pabaigoje įgis savo tikrąją prasmę“ (P. Bjukinenas, ,,Smert Zapada“, Act, Maskva, 2003, p. 326).

Italų komunistas Gramšis manė, kad marksistai turi pakeisti kultūrą – tuomet valdžia pati nukris jiems į rankas kaip nunokęs vaisius. Djerdas Lukačas, Teodoras Adorno, Vilhelmas Raichas, Erichas Fromas, Herbertas Markuzė ir Maksas Chorkchaimeris (iš Frankfurto mokyklos) sprendė kultūros keitimą vykdyti per psichologinį apdorojimą, šaukti, kad jūsų tėvai – rasistai, šovinistai, nacionalistai ir homofobai ir kad jiems reikalinga nauja moralė – kolektyvinė psichoterapija. Kultūrą perdirba masinės informacijos priemonės, menas ir auklėjimas. Svarbu atimti savastį ir įbrukti primityvius, instinktinius kriterijus, paneigiančius istoriją ir tradicijas. Blogiu tampa tautiškumas, papročiai ir istorija.

Vienas iš naujųjų dievų – Džonas Lenonas, kurio palikimas sudarė 275 mln. dolerių, – taip save sureikšmino: ,,Krikščionybė pasmerkta. Ji sudžius ir išnyks. Dėl to neverta nė ginčytis – tiek viskas akivaizdu. Aš žinau, kad teisus, o visi kiti greitai įsitikins mano teisumu. Mes dabar kur kas populiaresni už Jėzų“ (P. Bjukinenas, ,,Smert Zapada“, Act, Maskva, 2003, p. 84.). Jaunimą turi vesti tokie dievaičiai. Šiandien jau veda ir lietuvaičius.

Prieš kurį laiką Berlyno burmistras Klausas Voveraitis savo rinkiminėje kampanijoje pasakė: ,,Aš – homoseksualistas... Mano politika nebus homoseksualizmo politika, bet atsižvelgiant į homoseksualizmą“. Paryžiaus meras yra Bertranas Delanoje, viešai deklaruojąs savo homoseksualinį kryptingumą (,,Corriere della Sera“, ,,Kommersant“, 2001 06 19).

1998 metų rugpjūtį Amsterdame įvyko penktosios gėjų sporto varžybos. Gėjų žaidynėse dalyvavo 15 tūkst. sportininkų iš 88 šalių. Jie rungėsi 34 sporto šakose, įskaitant bridžą ir bėgimą aukštakulniais bateliais. Maždaug 2300 bėgikų pradėjo bėgti kaip ir 1928 metų Amsterdamo olimpinėse žaidynėse, tačiau iki galo ištvėrė tik 500.

Filosofas Elvinas Tofleris teigia: ,,Ilgainiui jie siekia sukurti viršvalstybę, kuri, Bendrijos kritikų nuomone, pažemintų Europos šalių statusą iki provincijos statuso, įvedant viršnacionalinės valiutos ir centrinių bankų, švietimo standartų, aplinkos būsenos, žemės ūkio ir netgi nacionalinių biudžetų kontrolę“ (,,Metamorfozy vlasti“, Act, Moskva, 2001, p. 566).

Milanas Kundera, čekų rašytojas, sako: ,,Pirmas tautos sunaikinimo žingsnis – atminties ištrynimas. Sunaikinkite jos knygas, jos kultūrą, jos istoriją. Paskui paprašykite kieno nors parašyti naujas knygas, sufabrikuoti naują kultūrą, išrasti naują istoriją. Greitai tauta pradės užmiršti, kas ji ir kuo buvo“ (P. Bjukinenas, ,,Smert Zapada“, Act, Maskva, 2003, p. 213).

Portugalų rašytojas Žozė Saramago rašė: ,,Visi turi teisę iliuzijoms. Vis dėlto, kaip galima tikėtis, kad supervalstybė išspręs tas problemas, kurias įeinančios į ją tautos negebėjo ar nenorėjo spręsti savo šalyse? Daugelį baugina viršnacionalinė biurokratija, kuri ima valdžią visos ES mastu ir vis didina savo įtaką atskirose šalyse – narėse“ (,,Rossija v globalnoj politike“, 2003, nr.1).

Rusų filosofas Aleksandras Zinovjevas stebisi: ,,Vakaruose vyksta evoliucija į viršvalstybę, kokia buvo SSSR. Kuomet mane išmetė į Vakarus, pirmiausia mane pribloškė: už ką peikėme Tarybų Sąjungą, Vakaruose tai buvo ir netgi didesniu laipsniu negu SSSR“ (,,Obzor“, 2000 06 30; ,,Novoje russkoje slovo“, Niujorkas).

Margaret Tetčer įžvelgia: ,,Beveik religinis nuolankumas prieš žodį ,,Europa“ eina koja kojon su aiškiu materialistiniu gudravimu ir korupcija“ (,,Valstybės valdymo menas“, Alpina pablišer, Maskva, 2003, p. 356).

Popiežius Jonas Paulius II tvirtina: ,,Bet kokie mėginimai sukurti Senojo žemyno tautų europinę tapatybę yra pasmerkti žlugti, jei nebus atsižvelgiama į žemyno istoriją ir jo žmonių religinius jausmus“ (,,Valstiečių laikraštis“, 2002 05 06, p. 1).

JAV vyriausiasis kontrolierius Davidas Valkeris šiemet paskelbė ataskaitą, kurioje neįprastai pesimistiškai įvertino šalies ateitį ir pateikė „šiurpias ilgalaikes perspektyvas“: „smarkiai“ išaugę mokesčiai, žymiai sumažintos valstybės tarnybos ir užsienio valstybės, didžia dalimi atsikratančios JAV turimos skolos“ (,,Financial Times“, 2007 08 14, p. 2). Gretindamas padėtį su Romos imperijos pabaiga, D. Valkeris perspėjo, kad dabartinė situacija Amerikoje ir Romą sužlugdę veiksniai yra „stulbinančiai panašūs“, įskaitant „nykstančias dorovines vertybes ir politinę pagarbą šalyje, per daug pasitikinčią ir išsiplėtusią kariuomenę užsienyje ir centrinės valdžios finansinį neatsakingumą“. (...) „Bandau skambinti pavojaus varpais ir sukelti žmones ant kojų, – teigia kontrolierius. – Kaip vyriausiasis kontrolierius galiu numatyti dalykus ir imtis spręsti klausimus, dėl kurių kiti dvejoja ir daugeliu atvejų negali to atlikti (...). Rūpestį kelia tai, kad esame didžiulė šalis, bet susiduriame su tvarumo problema, kurią nepakankamai įvertiname“, – teigė D. Valkeris, kuris buvo paskirtas į pareigas 15 metų kadencijai B. Klintono prezidentavimo laikotarpiu. Biudžeto disbalansas reiškia, kad JAV „laukia milžiniškos skolos“. Grėsmingai artėjantis „kūdikių bumo“ kartos išėjimas į pensiją, laipsniškai didėjančios sveikatos priežiūros išlaidos, staigiai krentančios indėlių palūkanų normos ir didėjantis pasitikėjimas užsienio kreditoriais kelia nematytą fiskalinę riziką“, – sakė D. Valkeris. Dabartinės JAV švietimo, energetikos, aplinkos, imigracijos politikos kryptys ir politika dėl Irako taip pat „nepasižymi tvarumu“. „Vienu svarbiausių prioritetų turėtų tapti fiskalinė atsakomybė ir iš kartos į kartą perduodamas teisingumas. Jei tai pavyktų, manau, mes turime progą viską pakeisti, priešingu atveju, bijau, kad kils didelės krizės grėsmė“, – teigia kontrolierius.

Lietuvos istorijoje niekada nebuvo ir niekuomet nebus, kad kita šalis mes savo problemas į šalį ir šoks gelbėti Lietuvą. Mūsų darbas, pasitikėjimas savimi, savigarba ir išdidumas gali leisti mums laisvai kvėpuoti. Tautos ir valstybės buvimas leidžia lengviau, patikimiau ir teisingiau gyventi. Noras mus įvaryti į įvairiausių religijų, papročių ir tradicijų katilą, atimti iš mūsų žemes, turtą, istoriją, kalbą ir pagarbą protėviams yra naujo rūmo, naudingo pasaulio megamonopolijoms, primetimas, mūsų himno ir Konstitucijos paneigimas. Mums bruka naujus dievus. Ar atsisakome M. K. Čiurlionio ,,Karalių pasakos“? Kyla klausimas: kas mes ir kur mes einame?

www.savastis.lt

© 2015 „XXI amžius“