Pirmasis puslapis
Bibliotekose
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Mums rašo
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai

Neišsenkantis Ganytojo gerumas

Kun. Vytenis Vaškelis

Viešpatie, ar aš esu Tavoji avis, kuri klauso Tavo balso? O gal ne visada Tavęs klausydamas esu panašus į tas avis, kurias teko matyti filmuotame reportaže iš Islandijos. Jos buvo tamsiai pilkos, o kai prižiūrėtojas prišokęs vienai iš jų pliaukštelėjo delnu, iš jos pasklido ugnikalnio išspjautų pelenų dulkių debesėlis. Visos avys buvo virtusios mažais pelenus spjaudančiais ugnikalniais.

Ši iliustracija tinka ir mums. Galbūt tos avys taip smarkiai pridulkėjo dėl to, kad ne iškart paklausė savo prižiūrėtojo įspėjimo ir pernelyg arti priartėjo prie to pavojingo ugnikalnio. Kai leidžiamės, kad mus ganytų gerasis Ganytojas, mes netapsime nuodingų pelenų „gaudytuvais“. Ten, kur ganosi Jėzui klusnios avys ir minta Dievo žodžio žalumynais, jų dvasinėmis arterijomis teka gyvybiškai svarbios Jo Sakramentų malonės. Jų klusnumas panašus į eiklių elnių kojas: kur tik žengia Ganytojas, įkandin Jo žingsniuoja ištikimos avys. Įsižiūrėjusios į Jį, jos nebeatitraukia nuo Jėzaus akių, nes kai vidinėmis akimis žiūri į Jį ir užsiangažuoja Jo neišdildomu atvaizdu, tuomet jos leidžiasi pavergiamos Jo malonės...

Ši Dievo „prievarta“ – geriausias gyvenimo įprasminimas, nes kur dar žmogus gali rasti didesnę laisvę bei palaimą, jei ne klausydamas Jo balso. Jėzus ištikimus krikščionis titulavo „manosiomis avimis“ (Jn 10, 27). Bet nejau, Viešpatie, yra avių, kurios ne Tavosios? Nekyla nė mažiausios abejonės, kad visų laikų avys – žmonija – anuomet Golgotoje Tavo išganinguoju Krauju buvo apšlakstytos, ir tada Tavo paaukota gyvybė tapo visoms joms nauju nemirtingumo lieptu.

Tačiau Tavo avidėje dar daug neklusnių avių, kurių supelėjusios ambicijos – lyg seniai skalbti marškiniai ant kūno – yra arčiau jų savasties nei jų krikščioniški motyvai. Tiesa, kiekvieno žmogaus gimtosios nuodėmės suteptis per Krikštą virsta būsimąja naujojo Bažnyčios nario šlove. Todėl Viešpats nuolat šaukia protingąją kūriniją nedelsti ir vėl iš naujo dvasia atsinaujinti (ypač tai aktualu dažnai po kaltės našta klumpantiems). Nors nelengva sekuliarios visuomenės žmogui priimti antgamtinį Gerosios Naujienos šviežumą, bet kito kelio nėra. Arba aš įsikimbu į Tėvo ranką ir sakau: „Niekas manęs nepajėgs atplėšti nuo Švč. Trejybės artumos“, arba lieku krikščioniška vidutinybe, kuriai Ganytojo balsas – kaip tyrlaukiuose girgždantis garsas.

Vienas išmintingas žmogus pasakė: „Didžiulės nelaimės gali paskatinti dvasinį augimą ir suvokimą“. Jis papasakojo tokią istoriją: „Paukštis kasdien rasdavo prieglobstį dykynės viduryje augančio nudžiūvusio medžio šakose. Vieną dieną viesulas medį išrovė, priversdamas paukštį nuskristi šimtus mylių beieškant prieglobsčio, kol galiausiai jis pasiekė mišką, pilną medžių, nulinkusių nuo vaisių“. Ir pabaigė tardamas: „Jei nudžiūvęs medis būtų likęs stovėti, niekas nebūtų privertęs paukščio atsižadėti savo saugumo ir skristi“.

Čia medis – Jėzaus simbolis, o mes – sparnuočiai. Atrodė, kad šėtoniškas viesulas gali triumfuoti: Gyvybės medis krito ir daugiau nepakilo. Tačiau įvyko kitaip. Šis nudžiūvęs medis atgijo, nes nebuvo įmanoma, kad Jėzui mirtis viešpatautų. Tiesa, Atpirkėjo kančia ir mirtis apaštalus taip supurtė, kad jie pasijuto praradę jiems Jo teikiamą saugumo garantiją. Jie leido savo dvasios sparnus sužeisti baimės vanagams. Bet kai Šventoji Dvasia juos įkvėpė tikėti, kad Kristus tikrai iš numirusių prisikėlė ir kad Jis (dabar jiems pasirodęs) yra nesunaikinamas Dievas Sūnus, tada ne tik jų akys atsivėrė, bet bematant jų dvasios sparnai pagijo ir jie džiaugsmu perpildytomis širdimis skrido tiesiog į Jo atsivėrusią Širdį.

Kun. Tadeušas Daičeris rašo: „Dievas turi tau suteikti tiek žaizdų, tiek sunkių akimirkų, kad pasijustum silpnas ir taip atsivertum malonei. Kai pasijusi labai įskaudintas, atmink, kad tai – palaimingas skausmas, kuris tavo brandumo ir tvarkingumo šarvuose daro vietos Dievo malonei. Tau teikiama galimybė pagilinti tikėjimą. Dėl tavo silpnumo per tikėjimą tavyje gali apsigyventi Dievo galybė. Artindamasis prie tavęs Dievas turi tave padaryti silpnesnį, idant būtum Jo reikalingas, kad tikėdamas ir kaskart labiau Juo pasitikėdamas vien Jame ieškotum atramos. Jis turi tave pažeminti, nes esi per didelis, o žaizdos žemina. Taigi kiekvienas sužalojimas tau duoda galimybių vis labiau panašėti į Evangelijos vaiką“.

Jėzau, mūsų Ganytojau, eik mūsų gyvenimo priešakyje, o mes, Tavo avys, nors ir neišvengiamai turėsime patirti gyvenimo išbandymus, vis tiek klausysime Tavo balso, nes jo skambesiui neprilygsta tūkstančiai kitų. Žmogui, gyvenančiam po saule, nėra duota geresnio pasirinkimo už šį: laisvai paklusti Kristui ir priklausyti Jam, nes tik tada ateina džiugus suvokimas: „O kaip daug brangesnis už avį žmogus!“ (Mt 12, 12).

© 2015 „XXI amžius“