|
RUBRIKOS
|
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
Paminėta armėnų tragedijos sukaktis Mindaugas Buika
Genocido aukų kanonizacija Kaip tik šiandien, penktadienį, daug kur pasaulyje ir ypač Armėnijoje su iškilmingomis religinėmis apeigomis minima armėnų masinių žudynių, įvykusių tuometinėje Osmanų imperijoje, liūdna 100 metų sukaktis. Šis genocidas buvo Jaunųjų turkų režimo, 1908 metais pakeitusio absoliutinę sultono monarchiją (panašiai kaip bolševikų perversmas carinėje Rusijoje), stratergija, baiminantis Pirmojo pasaulinio karo kontekste prasidėjusio armėnų nacionalinio išsivadavimo sąjūdžio. 1915 m. balandžio 24 d. imperijos sostinėje Konstantinopolyje (dabar Stambulas) ir kitose vietovėse buvo suimta šimtai armėnų intelektualų ir visuomenės veikėjų, dauguma jų vėliau buvo nužudyta. Tai ženklino susidorojimo su armėnų etnine grupe pradžią, kai per kelerius metus vykusias skerdynes ir deportacijas į Osmanų imperijai priklausiusias Artimųjų Rytų (Sirijos) dykumas buvo sunaikinta 1,5 milijono, taigi, beveik trys ketvirtadaliai toje šalyje gyvenusių armėnų. Oficialią kasmetinę tų žudynių minėjimo dieną, balandžio 24-ąją, kaip tik dabar Armėnų Apaštališkosios Bažnyčios dvasiniame centre Ečmiadzino šventovėje (netoli sostinės Jerevano) vyksta didžiulės religinės apeigos, dalyvaujant daugeliui bažnytinių delegacijų iš viso pasaulio. Vyriausias armėnų patriarchas Katolikosas Karekinas II paskelbė visų genocido kankinių šventumo pripažinimą, faktiškai juos kanonizuodamas. Apie šį savo sprendimą jis buvo pranešęs dar 2014 metų pabaigoje paskelbtoje enciklikoje, kurioje pabrėžė, kad šimtųjų armėnų genocido metinių minėjimas mūsų sielose galingu balsu šaukiasi teisingumo ir tiesos, ir to balso niekas negali nutildyti. |
||
|
|
||
Neišsenkantis Ganytojo gerumas Kun. Vytenis Vaškelis
Viešpatie, ar aš esu Tavoji avis, kuri klauso Tavo balso? O gal ne visada Tavęs klausydamas esu panašus į tas avis, kurias teko matyti filmuotame reportaže iš Islandijos. Jos buvo tamsiai pilkos, o kai prižiūrėtojas prišokęs vienai iš jų pliaukštelėjo delnu, iš jos pasklido ugnikalnio išspjautų pelenų dulkių debesėlis. Visos avys buvo virtusios mažais pelenus spjaudančiais ugnikalniais. Ši iliustracija tinka ir mums. Galbūt tos avys taip smarkiai pridulkėjo dėl to, kad ne iškart paklausė savo prižiūrėtojo įspėjimo ir pernelyg arti priartėjo prie to pavojingo ugnikalnio. Kai leidžiamės, kad mus ganytų gerasis Ganytojas, mes netapsime nuodingų pelenų gaudytuvais. Ten, kur ganosi Jėzui klusnios avys ir minta Dievo žodžio žalumynais, jų dvasinėmis arterijomis teka gyvybiškai svarbios Jo Sakramentų malonės. Jų klusnumas panašus į eiklių elnių kojas: kur tik žengia Ganytojas, įkandin Jo žingsniuoja ištikimos avys. Įsižiūrėjusios į Jį, jos nebeatitraukia nuo Jėzaus akių, nes kai vidinėmis akimis žiūri į Jį ir užsiangažuoja Jo neišdildomu atvaizdu, tuomet jos leidžiasi pavergiamos Jo malonės... |
||
|
|
||
|
Kun. Nerijus PIPIRAS
Visada sujaudina Jėzus. Šiandien aš įsivaizduoju Jį, keliaujantį ne tik per dykumas, bet einantį per šių dienų miestų gatves ir skersgatvius. Matau Jėzų, užsukantį ir į lūšnynus, besišnekučiuojantį su gyventojais paauglių socializacijos centre, užsukantį pas vienišuosius, lankantį ligonius. Tai daro Jėzus. Jis eina ten, kur dažnai aš nė nedrįstu užsukti. Jis paima ant savo pečių žmogų ir neša iš pačių sudėtingiausių situacijų. Anądien ligoninėje teko stovėti ties dviejų jaunų ligonių lovomis. Abu jie reanimacijoje. Abu jie gyveno paskutines dienas žemėje. Ir abu jie kažkodėl ryžosi savo noru iškeliauti iš šio pasaulio. Kalbėdamas maldas, tiesiog stengiausi juos abu uždėti ant Gerojo Ganytojo pečių. Prisipažinsiu, nebuvo lengva. Neatsakysiu, ar tai lėmė kažkieno ašaros, klausimai kodėl? |
||
|
|
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |