2015 m. balandžio 24 d.    
Nr. 16
(2136)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai

Gyvas ganytojo glėbys

Kun. Nerijus PIPIRAS

Visada sujaudina Jėzus. Šiandien aš įsivaizduoju Jį, keliaujantį ne tik per dykumas, bet einantį per šių dienų miestų gatves ir skersgatvius. Matau Jėzų, užsukantį ir į lūšnynus, besišnekučiuojantį su gyventojais paauglių socializacijos centre, užsukantį pas vienišuosius, lankantį ligonius. Tai daro Jėzus. Jis eina ten, kur dažnai aš nė nedrįstu užsukti. Jis paima ant savo pečių žmogų ir neša iš pačių sudėtingiausių situacijų.

Anądien ligoninėje teko stovėti ties dviejų jaunų ligonių lovomis. Abu jie reanimacijoje. Abu jie gyveno paskutines dienas žemėje. Ir abu jie kažkodėl ryžosi savo noru iškeliauti iš šio pasaulio. Kalbėdamas maldas, tiesiog stengiausi juos abu uždėti ant Gerojo Ganytojo pečių. Prisipažinsiu, nebuvo lengva. Neatsakysiu, ar tai lėmė kažkieno ašaros, klausimai „kodėl?“

Tiesiog bandžiau įsivaizduoti. Jėzus eina. Ieško. Užsideda ant savo pečių avį, netgi tą, kuri kentė vienišumą, skausmą ir neviltį, kuri buvo nesuprasta ar perdėtos civilizacijos sugniuždyta. Jėzus eina į periferijas ieškoti, atleisti ir dovanoti. Jis – tiesiog Gerais Ganytojas, kuriam rūpi avys. O tai yra nuostabiausia. Šis piemuo keliauja ten, kur girdi pagalbos šauksmą, kurio nesaisto rasių, turto skirtumai. Jis neša viltį.

Koks mano vaidmuo? Visada prisimenu šio Gerojo Ganytojo rankas. Jas jaučiau visada, kai buvau įpuolęs į sudėtingiausias situacijas, todėl trokštu, kad kiekvienas žmogus jaustų šį Tėvo prisilietimą. Nors tai nėra paprasta matuojant žmogišku masteliu, bet esu kviečiamas būti vilties globalizacijos įrankiu. Juk Dievo rankose viskas įmanoma. Ir kaip gera jaustis priimtam į Jo glėbį ir šia tikrove dalintis.

Tad tegul ši nuolat patirtina tikrovė stebina. Tam kviečiu kiekvieną – net ir tuos, kurie mano, kad jų santykiui su Dievu nieko netrūksta. O kaip nuostaba? Be jos žmogiškumas nekvėpuoja. Tad šiandien tiesiog leiskimės nuostabos rankų pagaunami tam, kad tarnautume ir bendrautume. Juk visi mes buvome tarsi avys nuklydę. Ir prie visų mūsų prisilietė paslaptingoji ranka Piemens, kuris žino visą mūsiškių patyčių, nevilties svorį, žmogiškąjį ribotumą ir nuogumą, ašarų sūrumą.

Popiežius Pranciškus kviečia: „Leiskite, kad jus nustebintų Dievo kvietimas, priimkite jo Žodį, sekite Kristų, šlovindami jo dieviškumo slėpinį ir dosniai tarnaudami kitiems“.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija