Pirmasis puslapis
Bibliotekose
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Mums rašo
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai

Išeivijos padangėje

Atsisveikinimas su Šveicarijos lietuviu

Narcizas Prielaida (dešinėje) 1994 metais Jungtinių Tautų organizacijos sekretoriui perduoda Lietuvos Respublikos akreditacijos raštus

Pražydus magnolijoms, didžiosios šventų Velykų savaitės pradžioje, kovo 31 dieną, gražų kalnų kraštą amžiams paliko dar vienas senosios lietuvių emigrantų kartos atstovas, 70 metų pragyvenęs Ženevoje, Narcizas Prielaida.

Jis gimė 1920 metais Azerbaidžane, Akstafoje. Iki karo Prielaidų šeima gyveno Klaipėdoje, o Narcizas puoselėjo svajonę tapti jūreiviu. Tai gražiai aprašyta žurnalistės Adelės Žičkuvienės apybraižoje „Jūra ir likimai“. Narcizas studijavo karinėje jūrų akademijoje Italijoje, tačiau studijas nutraukė 1940 metų Lietuvos okupacija. Nuo Sibiro šeimą išgelbėjo prasidėjęs karas. Kartu su savo dviem broliais – Zigmu ir Eugenijumi – Narcizas patraukė į Vakarus. Savo emigracijos istoriją jis pasakodavo liūdnai, kaip didelėje neviltyje ir laikinume pergyventą laiką.

2010 metų sausį aplankiau jį Ženevoje, švenčiantį savo 90-metį. Tai buvo paskutinis mudviejų interviu, kurį esu įdėjusi į savo knygą „Visada tolimi – niekada svetimi“ (2011, LRS leidykla, p. 23–32). Su N. Prielaida man teko laimė ilgai ir prasmingai bendrauti, 1999–2005 metais, rengiant knygą „Alpių lietuviai“. Jo asmeninis archyvas buvo sutvarkytas preciziškai lyg geriausioje bibliotekoje, viskas sužymėta ir susegta į tomus chronologine tvarka.

Narcizo, kaip akredituoto žurnalisto, 30 metų kūrybinė patirtis „Pasaulio lietuvyje“ atspindėjo visą Vakarų Europos emigrantų gyvenimą ir veiklą: svarbiausius įvykius, išeivių gyvenimo įvairenybes, lietuviškų studijų savaites, politines konferencijas, viskam suteikiant gyvą turinį, pasisemtą iš sunkių emigrantinių pergyvenimų, ištikimos tarnystės savo Tėvynei ir vilčių matyti Ją nepriklausomą... N. Prielaida rašė ir į Anglijoje leidžiamą religinės ir tautinės minties žurnalą „Šaltinis“, į vietinę šveicarišką spaudą: „Tribūne de Geneve“ (Ženevos tribūna ), „24 Heures“ (24 valandos ) ir kitus vietinius prancūziškai kalbančios Šveicarijos leidinius.

„Kadangi menas – mano mylimiausia sritis, esu rašęs ir į Vakarų Europos meno leidinius – apie M. K. Čiurlionį, Vakarų Europos lietuvius menininkus: ženeviškius J. Katiliūtę, G. Stanulį, paryžiečius Adomą Raudį-Samogitą, Pr. Gailių, V. Kasiulį, Švedijoje gyvenusį Eugenijų Budrį ir kitus“, – vis rodinėdavo man savo straipsnių iškarpas. Jas perskaičiusi, labai daug sužinojau apie Sovietų Sąjungoje man visai negirdėtus menininkus. Reikia pridurti, jog N. Prielaida buvo ne tik gilus meno kūrinių vertintojas, bet ir kolekcionierius. Jo šešių kambarių butas prie Ženevos ežero buvo lyg įdomus dailės parodų vernisažas.

Žurnalistas N. Prielaida 1982 metais buvo išrinktas į Tarptautinę žurnalistų federaciją, su kurios pažymėjimu įgijo teisę ne tik dalyvauti visose Žmogaus teisių gynimo konferencijose Ženevoje, bet ir pasisakyti. Ne kartą yra pasakojęs apie jaudinančias konferencijų akimirkas, kurių daugiausia buvo tada, kai pavykdavo gauti teigiamus atsakymus į savo klausimus ir kitų valstybių palaikymą Lietuvos laisvės byloje.

N. Prielaida buvo vienas iš aktyvistų Ženevoje 1982-asiais saugumo ir bendradarbiavimo konferencijoje M. Gorbačiovui susitinkant su R. Reiganu. Jis tada buvo Šveicarijos lietuvių bendruomenės (ŠLB) pirmininkas ir su valdyba parengė memorandumą Šveicarijos vyriausybei JAV prezidento R. Reigano susitikimo su SSRS generaliniu sekretoriumi proga. Jame buvo išdėstyta, kad ŠLB pasaulio valstybių vadovų susitikimo proga prašo Šveicarijos vyriausybės pareikšti M. Gorbačiovui, kad Baltijos kraštai turi gauti apsisprendimo teisę grįžti į demokratinių tautų šeimą, į ten, kur jie buvo iki Molotovo–Ribentropo pakto pasirašymo. Tai buvo labai drąsus prašymas, kuris, visų nuostabai, buvo įvykdytas. Šveicarijos vyriausybė prieš konferenciją atsiuntė raštą, kad ji laikėsi ir laikosi tos pačios pozicijos: nepripažinti Baltijos respublikų inkorporacijos į Sovietų Sąjungą.

Savo pokalbiuose su M. Gorbačiovu Šveicarijos konfederacijos prezidentas priminė nepertraukiamą ryšį, kuris turi egzistuoti tarp laisvės ir tarptautinio saugumo garantijų, paminėdamas Baltijos šalis.

„Tokio džiaugsmo iki mirties nepamiršiu...“ – pasakojo N. Prielaida.

Aktyvus dalyvavimas Jungtinių Tautų konferencijose N. Prielaidai suteikė išskirtinių galimybių susipažinti ir bendradarbiauti su Vakarų Europos žurnalistais – antisovietiniais disidentais: Jurijumi Orlovu, Leonidu Pliuščiu, Nadia Svitlyčna, Šveicarijos Rytų instituto Berne direktoriumi dr. P. Sageriu, antisovietiškai angažuotu šveicarų žurnalistu Hansu Rychneriu, rašiusiu aštrius straipsnius į visus vokiškai kalbančios Vakarų Europos spaudos leidinius.

Atgimus Lietuvai, N. Prielaidai teko ne tik organizuoti ir vertėjauti aukšto rango susitikimuose, kai iš Lietuvos atvykdavo vyriausybinės delegacijos tartis su Šveicarijos vyriausybe dėl įvairių politinių ir ekonominių šalių bendradarbiavimo reikalų, net kelis metus buvo jam patikėtas atsakingas Lietuvos ambasadoriaus postas prie Jungtinių Tautų organizacijos Ženevoje.

Į mano klausimą – „Kam likote visą gyvenimą ištikimas – Evangelijai, Tėvynei, Tiesai?“ – N. Prielaida atsakė: „Galėčiau pasakyti, kad visoms trims. Lietuva yra katalikiškas kraštas, gimiau giliai tikinčioje šeimoje, Romos katalikų saleziečių kolegijoje gavau religinio auklėjimo pagrindus, skaičiau Šventąjį Raštą, Evangeliją, lankiau katalikų bažnyčią Ženevoje. Nors mano žmona eidavo į protestantų bažnyčią, mes niekada vienas kitam tikėjimo reikalais netrukdėme ir likome ištikimi savo religijoms. Man ir mano kartos lietuviams, ypač emigrantams, Tėvynė ir Tiesa neatskiriamai gyveno mūsų viduje, be šių dviejų dalykų būtume buvę lyg be duonos ir vandens...“

N. Prielaida priklausė tai senajai lietuvių išeivių gvardijai, kuri visus savo gyvenimo darbus, laimėjimus ir 50 metų antisovietinę veiklą emigracijoje paskyrė kiekviename žingsnyje galvodama, kad prisidėtų prie Tėvynės pilietiškojo solidarumo ir Tautos garbės išsaugojimo.

Janina SURVILAITĖ

© 2015 „XXI amžius“