|
RUBRIKOS
|
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Bičiuliui išėjus... Edvardas ŠIUGŽDA
Kaip dažnai tenka graužtis, į amžinybę išėjus artimam žmogui ar bičiuliui, kad nesuspėjai su juo apie daug ką pakalbėti, dėl savo darbų per daug nutolai, per mažai įsigilinai į jo džiaugsmus, rūpesčius, bėdas, neatjautei sunkiais gyvenimo momentais, apskritai, per mažai bendravai. Išties, nors žmogui Dievo skirtas gyvenimas nėra toks trumpas (tik atskirais atvejais jis yra trumpesnis, nei mes, artimieji, tikimės), tačiau vis dėlto dažnai jau po laiko tenka apgailestauti, bet ką nors atstatyti būna jau per vėlu. O dar labiau gailėtis tenka, kai prarandi tą, kurį Dievo vedinas, sutikai gyvenime, ir jis užvaldė tavo mintis, sutvirtino tavo nuostatas, apskritai daug kuo pakeitė tavo gyvenimą... Algirdas Patackas, nuo kurio netekties praėjo jau keturios savaitės, neabejotinai yra ne tik mano, bet ir tos 19601990 metų svajotojų apie laisvą mintį kartos, kuri formavosi aiškaus tautos ginkluoto pasipriešinimo okupacijai palūžimo pabaigoje ir sukūrė neginkluoto pasipriešinimo formas, apimančias kultūrines, religines, filosofines, tautines, pasaulėžiūrines nuostatas, būdingas pasaulyje tik vienai Lietuvai, po kruvino susidorojimo su ginkluotu pasipriešinimu ir po pasaulyje neregėto masto ideologizuotos dvasinės prievartos patyrusiai laimėjimo džiaugsmo praradimą. Man teko ta nedidelė laimė prisiliesti prie Jo buvimo, kažkurį laiką būti šalia ir, neliečiant politinių klausimų, jais vis dėlto, kiek įmanoma giliau, rūpintis, nes jų apeiti tikrai negalėjome. Jau senokai esu supratęs, kad netekau savo bendraminčio, suvirpinusio mano sielą tąja lietuviškojo krikščioniškojo identiteto paieška ir prasidėjusio neginkluoto pasipriešinimo okupacijai apraiška. Esu įsitikinęs, kad Algirdo Patacko netektis ne tik Bičiulio, Dvasinio Kovotojo, Žmogaus praradimas Jo artimiems bendraminčiams, bet kartu tai skausmingas praradimas visai Lietuvai. Jį ne visada ir ne kiekvienas galime suvokti ir tinkamai įvertinti. Apie 1980 metus mūsų, kelių bendraminčių, susitikimo vieta dažnai būdavo Žalioji kavinė Kauno senamiestyje, netoli Arkikatedros (kaip vėliau sužinojome, jos savininku paskiau apsišaukė žinomas kagėbistas Slavinas, tai, kaip atsimenu, mums buvo minėjęs ir Algirdas). Po šv. Mišių Arkikatedroje tada ir susitikdavome tai buvo Algirdas Patackas, Algirdas Saudargas, Vytautas Ališauskas, kartais Petras Kimbrys ir aš su žmona Livija. Tada buvome dar palyginti jauni, beieškantys išeičių iš susidariusios padėties. Susėdę prie pasirinkto staliuko, kalbėdavome apie etnografiją, Rasos šventę, krikščionybę, Oskarą Milašių, apskritai lietuvišką kultūrą tai buvo aktualiausios Algirdo pokalbių temos. Aišku, neišvengiamai kildavo ir politinės temos, nes jos glaudžiai siejosi su pasaulėžiūrinėmis. Kartais pastebėdavome, kaip netoliese nepastebimai prisėdę du ar trys vyrai klausydavosi mūsų pokalbių. Į tai dėmesį atkreipė Algis linktelėdamas į seklių pusę, perspėdavo, o mes pritardavome, kad viską supratome, tačiau pokalbį toliau tęsdavome mes juk nesirengėme ginklu versti sovietų valdžios. Algirdas pas mus, į Krėvės prospekte esantį butą, ateidavo vėlai vakare, kartais po to, kai nueidavo pas Lolitą Kurklinskaitę, kuri, galiu manyti, padėdavo redaguoti Algirdo straipsnius. Apsilankydavo mūsų bute ir kiti mūsų draugai. Tarp kita ko, laikydamiesi konspiracijos taisyklių (jausdavome, kad mūsų bute ir net gatvėje yra klausomasi pokalbių), Algirdą vadindavome juodaakiu pagal jo akių tamsumą, kuris viliodavo ir merginas, folkloro vakaronėse vis žvilgčiojančias į jį. Algis nesakydavo, kokiu tikslu eidavo pas Kurklinskų šeimą ir jų dukrą Lolitą, gyvenusią su tėvais ir savo seserimi Rasuole (Lolita jau seniai emigravusi į Vokietiją, o Rasuolė prieš kelerius metus mirusi). Tik nepriklausomybės metais iš Lolitos ir jos mamos sužinojome: Lolitos ir Rasuolės mama Joana buvo Aušros redaktoriaus kun. Liongino Kunevičiaus sesuo, tad buvo tiesioginiai ryšiai su šio leidinio redaktoriumi, nors tas dalykas tada buvo niekur ir niekada neafišuojamas. Vėliau sužinojome, kad Algis su Lolita išties redaguodavo kai kuriuos straipsnius į Aušrą. Algis pas mus, gyvenančius netoliese esančiame name, užeidavo gana vėlai, dažniausiai po vidurnakčio arba kiek anksčiau, ir mes, kaip prisitaikę prie įtemptų pogrindžio veiklos sąlygų, visada jį mielai priimdavome. Livija visada paruošdavo jam mėgstamos kavos, kurią gurkšnodamas galėdavo kalbėti ilgas valandas. Kai ateidavo vienas, užsibūdavo iki vėlumos, iki 23 valandos nakties. Mes likdavome patenkinti ir džiaugėmės jo kalbomis ir mąstymo savitumu, nes neturėjome jokio kito bent panašaus lygio pašnekovo. Tiesa, tada į svetingą (o dabar dėl skaudžių netekčių ištuštėjusį) netoliese esantį Kurklinskų butą retkarčiais sukviestas jaunimas klausydavosi įdomių Patacko paskaitų, kurių vieną kitą kartą išgirsti buvo atvykęs ir Aušros redaktorius. Tuose Kurklinskų namuose susirinkimų metu man lankytis neteko, nes tai buvo mano darbo su Rūpintojėliu ir Viltimi metai, bet žmona Livija, klausydama Algio paskaitų, būdavo labai patenkinta jų gilumu. Į mūsų butą atėjus ir Petrui Kimbriui, visi kartu su Algirdu dar ilgiau šnekučiuodavomės prie kavos, kurią jie abu mėgo, geros kokybės kavos retkarčiais atsiųsdavo Livijos tėvelis, karui baigiantis emigravęs į JAV. (Su tėvu susitikti Livija galėjo tik sulaukusi arti 50 metų taip skaudžiai žmonių likimus daužė okupacinis režimas.) Kažkaip mus visus traukė toji intymi kavos gėrimo ceremonija ir prasmingi pokalbiai. Tada aptardavome ir tautinius, ir religinius, ir istorijos, ir kultūros, ir, aišku, pasaulėžiūros klausimus. Deja, tų pokalbių įrašai neišliko, nes juos užfiksuoti tada buvo labai pavojinga. Algis mėgdavo labai saldžią kavą, į ją dėdavosi net keturis šaukštelius cukraus, ir mes tuo stebėdavomės. Tada jam ar kitiems parodydavau ir gautą naują Aušros ar LKB kronikos numerį, tačiau Algirdas nelabai tuo džiaugdavosi, nors susidomėjęs praversdavo visus puslapius jis buvo gana kritiškas. Kai subrendo planas su Livija leisti žurnalą Viltis, niekam neprasitardamas, pakalbinau netoliese gyvenusį ir mums jau pažįstamą istorijos mokytoją Povilą Meškauską (nepriklausomybės metais jo gyvenimas baigėsi tragiškai: netoli namų jį užpuolė kažkokie banditai, sumušė ir netrukus jis paliegęs mirė; XXI amžiaus skaitytojai iki tol galėdavo matyti jo kruopščiai parengtas Lietuvos kalendorines datas), paskiau vilnietį Kazį Misių, tyrinėjusį vyskupo Motiejaus Valančiaus epochą, spaudos draudimo laikotarpį. Pirmasis rašinys buvo gautas iš mokytojos, 1941 metų tremtinės Antaninos Baltrušienės. Netrukus su Viltimi supažindinau ir Algirdą bei Petrą. Kiekvieno jų atskirai prašydavau parašyti kokį nors tinkamą straipsnį į Viltį, nesakydamas, kad tai mūsų leidžiamas leidinys. Taip netrukus po truputį į žurnalo rengimą buvo įtraukti keli žmonės, nė neįtardami, kad daro kažkokį bendrą darbą, ką jie netrukus ir patys suprato. Tačiau iš pradžių nė vienam kurį laiką neišsakiau paslapties, nes žinojau, kad ir sienos turi ausis. Net Algirdui nepasakiau, kad visas Vilties leidimas tuo metu buvo sutelktas mūsų abiejų rankose. Apie Vilties leidimo reikalus beveik viską žinojo tik mūsų pagalbininkė, spausdinanti šį leidinį, ses. Benvenuta Ada Urbonaitė, su kuria buvau pažįstamas nuo malonaus, Lietuvai ir Bažnyčiai daug pasidarbavusio kun. Stanislovo Kiškio netiesioginio supažindinimo su ja. Taigi Algirdas jau nuo trečio ar ketvirto Vilties numerio įsitraukė į kai kurių tekstų rengimą. Išleidžiant šv. Kazimierui skirtą jubiliejinį Vilties numerį (1984 metais kaip tik sukako 500 metų nuo mūsų tautos Šventojo mirties), Algirdas įnešė didžiulį įnašą jį rengiant: jis parašė kultūrfilosofinę užsklandą, apibendrindamas krikščionybės bei kultūros vaidmenį lietuvių tautai ir tikėjimui. Tada ilgais vakarais kalbėdami sugalvojome ir redakcijos pokalbį apie taurius mūsų šventuosius, visų pirma šv. Kazimierą, pal. Mykolą Giedraitį, arkivyskupą Jurgį Matulaitį. Visą pokalbį įrašė ir šifravo Livija, pokalbininkai peržiūrėjo tekstą, taisė ir netrukus įdėjome į Vilties numerį (Nepriklausomybės metais pokalbis buvo atspausdintas ir Naujajame židinyje, 2003 m. Nr. 3). Petras parengė keletą reikšmingų menotyrinių straipsnių apie Šventojo įamžinimą lietuvių dailėje ir mene bei jo kulto pasklidimą pasaulyje. Ne tik Pastogė (Nr. 1 ir 2) ir Lietuvos ateitis (Nr. 7), bet ir retai minimi leidiniai Saulė ir kryžius, Ethos buvo redaguojami ar surinkti Algirdo pastangų dėka jis su džiaugsmu įteikė mums šiuos reikšmingus leidinius (beje, Algirdas rašė ir į Aušrą bei LKB kroniką, tik apie tai sužinojau žymiai vėliau). Kaip A. Patackas sakė viename interviu, Ethos ir Saulę ir kryžių jis leisti pradėjo, kai pamatė, kad periodiškai einančią Pastogę KGB pasiryžęs žūtbūt užblokuoti ir sunaikinti (suspėjo išeiti tik du numeriai, o, kaip viename interviu sakė Algirdas, trečias parengtas, bet užgeso natūraliai nebuvo, kas rašo). Algis padėjo išleisti ir tuo metu Lietuvoje beveik nežinomo Oskaro Milašiaus kūrybos keturtomį. Ir apskritai Algirdas buvo visos šio genialaus poeto kūrybos atradėjas ir puoselėtojas. Algirdas O. Milašių atrado per prieškariu, apie 1930 metus, paskelbtą Jono Griniaus disertaciją ir tiesiog įsimylėjo šį nepelnytai Lietuvoje ir pasaulyje pamirštą lietuvių diplomatą ir poetą, rašiusį prancūziškai. Algirdas išstudijavo ne tik visą poeto kūrybą ir ją populiarino, bet ir remdamasis jo biografijos faktais parodė, kad O. Milašiaus lietuviškumą lemia ne tiek kilmė, kiek apsisprendimas. O. Milašiaus atradimui didžiulį darbą nuveikė artimas Patacko bičiulis, prancūzų kalbos mokytojas Vaclovas Šiugždinis, ujamas sovietinio režimo, bet taip ir nepasidavęs jo valiai, daug nuveikęs prancūzų literatūros populiarinimui Lietuvoje. Patackas ir Šiugždinis darė vienas kitam labai pozityvią įtaką. Išleisdamas O. Milašiaus kūrybos keturtomį, Algirdas buvo tapęs savotišku vadybininku. Parengė, mašinėle išspausdino, meniškai apipavidalino, per savo draugus (Pastogę redagavusį Juozą Prapiestį) surado dailininkę Gražiną Didelytę, kuri nupiešė iliustracijas tam išsamiam leidiniui, sudarytam daugiausia iš Šiugždinto vertimų (jame yra ir vienas Algirdo verstas O. Milašiaus eilėraštis). Prie leidinio kopijavimo (dauginimo) teko prisidėti ir man, kai, paprašius Algirdui, per man jau seniai tokias paslaugas teikusį talkininką padauginome keletą kopijų. Keturtomį gražiai įrišo Juozas Gražys (beje, be perstojo sekamas paties Algirdo likimą lėmusio KGB agento Prano). Kai po maždaug 50-yje Kauno katalikų butų 1986 m. gegužės 22 d. įvykdytų kratų ir tardymų Algį suėmė, teko artimiau susipažinti su jo tėvu Antanu. Jis stengdavosi dažnai užeiti, nes susirūpinę Algirdo likimu, mes vis ką nors sužinodavome ar iš tardytų bičiulių, ar iš Algirdo žmonos Nijolės. Kai Antanas ateidavo, leisdavomės į namo rūsį, kur galėdavome paslapčia pasidalinti naujienomis. Jis jaudinosi dėl sūnaus likimo, norėdavo kuo daugiau sužinoti. Pasakodavome, ką sužinodavome apie tardymus, tardavomės, kokių nuostatų laikytis mūsų apklausų metu. Antanas Patackas tada atnešė man ir savo išleistas vertingas brošiūras Atskirtoji Lietuva, Seinų Suvalkų trikampis apie Gudijos ir Lenkijos lietuvius. Aišku, tada aš neklausinėjau, kas yra jų autorius, sužinojau tik vėliau. Kelis mėnesius tardytas, jau iš pirmų tardymo dienų supratęs išdavystę (pasalūniškai jį išdavė daugelį mūsų Eucharistijos bičiulių, kraštotyrininkų, žygeivių nuolatos stropiai sekęs KGB agentas Pranas, nepriklausomybės metais įtaisytas vienos Kauno katalikiškos mokyklos direktoriumi, o dabar netgi, atrodo, įstojęs į Tėvynės sąjungą), paskiau Algirdas buvo išleistas, veikiamas naujų politinių vėjų. Vieną dieną pas mus tiesiog įskriejo A. Saudargas ir apsikabinęs sušunka: Algis išleistas į laisvę! Nors ir tikėjomės tokios baigties, vis viena mūsų džiaugsmas buvo begalinis mes dar stipriau apkabinome Saudargą už tokią gerą naujieną. Nuėję pas Algį, kalbėjomės ilgai: jis pasakojo apie savo išgyvenimus kalinimo ir tardymo mėnesiais, išsakė savo pasidygėjimą, patyrus skaudų sukrėtimą, kai sužinojo, kad jį išdavė tas, kuriuo labai pasitikėjo (Algis tai suprato, kai tardytojas jam kaip įkaltį parodė jo taisytus Lietuvos ateities lapus per tą išdaviką kaip tik buvo įdavęs mašininkei perspausdinti visą suredaguotą numerį), o aš pasakojau visas naujienas iš gyvenimo laisvėje ir apie mūsų tardymus (apie tai jis kartais žinojo, nes tardytojai pateikdavo jam mūsų apklausų protokolus), ir apie išlaisvinamą spaudą, ir apie Antano Maceinos mirtį, ir apie kun. Juozo Zdebskio žūtį. Pirmaisiais Sąjūdžio metais į mūsų mažą butelį pakvietėme pažįstamus žmones, bičiulius iš Sąjūdžio ir disidentinių laikų: A. Saudargą, A. Patacką, Česlovą Stankevičių, 35-erius metus iškalėjusį Balį Gajauską, Vidmantą Pavilionį, Audrių Butkevičių, iš tremties grįžusį kun. Sigitą Tamkevičių ir kitus. Susirinko didelis būrys žmonių, vos sutilpome į didžiausiąjį kambarį (kitas buvo perdalytas į dvi dalis pirštines). Algis buvo vienas aktyviausių ir drąsiausiai reiškiančių savo mintis. Buvo nagrinėjamos pagrindinės būsimos Sąjūdžio programos nuostatos. Kauno Sąjūdžio taryboje savo tiesos ieškojimu ir radikalumu Algis buvo nepralenkiamas. Jis buvo didelę patirtį turintis lietuvių ikikrikščioniškosios kultūros ir krikščioniškosios pasaulėžiūros žinovas: per savo gyvenimą pasižymėjo kaip kultūrologas, lietuvių etninės kultūros tyrinėtojas. Skaitęs paskaitas apie baltų kultūrą ir pasaulėjautą uždaruose bendraminčių susibūrimuose, tą darbą Algirdas pratęsė ir atgimimo metais Kauno Sąjūdžio įsteigtoje Sekmadieninėje lietuvių kultūros mokykloje, vėliau Kauno tautinės kultūros centre (kur jo vagą toliau aria nepamainomasis Aleksandras Žarskus, iki pat pagrindų ištyręs dorovinę lietuvių kultūros esmę), Vytauto Didžiojo universitete. Beje, Algirdas buvo ypač karštas VDU atkūrimo iniciatorius, galėjęs daug nuveikti akademiniu lygmeniu aiškindamas tuos jam iki smulkmenų suprantamus ir išgvildentus tautos kultūros klausimus (kurį laiką ten dėstė etiką, kultūros filosofiją, baltų kultūrą), bet, deja, po kurio laiko buvo atsisakyta jo paslaugų. Tada teko jam tenkintis politika būti Seimo nariu, nors jis dažnai paminėdavo, kad politika jam nėra prie širdies, ją daro tik iš būtinumo. Dabar, brangus Bičiuli ir Drauge, jau nesužinosi, kad į Sąjūdį tada Tave įstūmiau (pasiūliau) būtent aš. Bet užtat džiaugiuosi, kad taip padariau, nes pats, neturėdamas tokios drąsos ir tokio mąstymo aiškumo, niekada nebūčiau sugebėjęs tiek daug padaryti, veikdamas politikoje, kuri ir Tau buvo atgrasi (net nestojai į jokią partiją, nors kažkada viena mūsų, jaunų idealistų, svarbiausių idėjų buvo daugiapartinės valstybės kūrimas). Gailiuosi, kad neradau progos tai pasakyti, nes susitikus visada būdavo daug svarbesnių klausimų aptarti ir taip tiesiogiai neatsakiau į kai kuriuose Tavo interviu keliamą klausimą, kas gi tave pasiūlė į Sąjūdžio iniciatyvinę grupę. Be to, paskutiniais metais, ypač dirbant Seime, Tau važinėjant vos ne kasdien į Vilnių ir vėl atgal į Kauną, susitikdavome gana retai, o jeigu paveždavai mane iš Vilniaus į Kauną, tai kalbėdavomės svarbesniais klausimais. Taip niekada ir neradau progos pasakyti, kad į Sąjūdį, Architektų namuose kuriant Kauno iniciatyvinę grupę, į jos narius būtent aš pasiūliau įtraukti Tave. Tai buvo gana paprasta padaryti: tada kažkieno sumanymu jau iš anksto į grupę buvo pasiūlytas Tavo brolis Gintaras. Žinodamas, kad visuomeninėje tautinėje veikloje Gintaras nėra pasižymėjęs, į tą Sąjūdžio susirinkimą netgi neatvyko, tada, pirmame susirinkime, pasakiau, kad geriau reikėtų rinkti Algirdą, nes jis pasiryžęs Lietuvai dirbti. Tada nepatikliai kažkas pažiūrėjo į mane, bet mano pasiūlymas buvo tikrai tinkamas. Po 2000 metų, kai Algis nepateko į Seimą, turėdamas daugiau laiko, pradėjo vėl lankytis pas mus. Šiais susvetimėjimo laikais arba, tiksliau kalbant, susipriešinimo, netgi supriešinimo laikais, buvome kažkiek atitolę vienas nuo kito, mažai susitikdavome, net ir požiūriai į valstybę, tautą, laisvę skyrėsi. Nuo tada Algis vėl bandė sugrįžti prie jo mėgstamų giluminių kultūros klausimų. Dažniausiai pas mus jis ateidavo su savo anūke Vilte, kurią labai mylėjo ir ja džiaugdavosi, didžiuodavosi (paskutinės savo knygos Litua viršelyje yra įdėjęs jos nuotrauką). Atėjęs visas susikraudavo ant sofos, susirasdamas tokią padėtį, kad mažiau skaudėtų, nes Kauno mariose per kažkokį atsitiktinį (o gal ir neatsitiktinį?) įvykį buvo pažeistas stuburas. Kalbėdavomės ilgai, tiesa, ne iki 23 val. nakties, kaip jaunystėje, bet vis vien namiškiai nerimaudami pradėdavo skambinti.
Dabar, kai peržiūriu internete, tame naujųjų technologijų vandenyne, Algirdo straipsnius, jis man atsiskleidžia kaip neįkainojamas išminties, dvasios, drąsos žmogus, kurio labai trūksta. Iš jų ryškėja plačiašakė Algirdo asmenybė, gilus, nekasdienis mąstymas, aiškiai išsakoma pozicija, nors ir kokia ji būtų radikali ar kokiam nors sočiai įsitaisiusiam padarui nemaloni ar nepriimtina, klaidinga. Jis drąsiai išsakė savo dorovines nuostatas dėl Juozo Ambrazevičiaus-Brazaičio asmenybės ir reikšmės Birželio sukilime, dėl Garliavoje policijos puolamos, skriaudas patyrusios mergaitės gynimo, pasisakė už referendumą dėl žemės pardavimo užsieniečiams ir kitais opiais, diskutuotinais, bet labai svarbiais klausimais. Įdomūs, niekuo nepakeičiami A. Patacko interviu, einantys iš visos širdies ir analitinio mąstymo. Džiugu, kad per XXI amžių jis (kartu su Egle Patackaite, savo dukra) Lietuvos skaitytojui pateikė ir tokį mažai žinomą dalyką, kaip Henrio Fordo mintis apie verslą. Algirdas savo tyrimuose, paskaitose, pasisakymuose, pokalbiuose rėmėsi ir Levo Karsavino, Levo Gumiliovo ir baltisto Vladimiro Toporovo tyrimais, idėjomis ir išvadomis. Mūsų pokalbiuose nepaliaujamai rėmėsi šiais talentingais mąstytojais. Kai kurių jam svarbių leidinių savo studijoms ir tyrimams paimdavo ir iš mano bibliotekos. Algirdas nebuvo nacionalistas, nacistas, rasistas ar dar koks nors -istas, nors kai kurie jo priešai ir nekentėjai stengiasi tokį požiūrį apie jį įpiršti. Tačiau jis buvo tas, kuris ieškojo giluminių tautos savimonės, tautos pasaulėjautos šaknų. Nors tai buvo sunku suprasti paprastam žmogui, nors jo teorijoms nepritarė ir pasikaustę ar netgi praktiškiau į tas gilumines šaknis įsikapstę tyrinėtojai, Algirdas aplenkė visus juos kartu sudėjus. Esu įsitikinęs, kad Algirdas iš tenai, iš aukštybių, daug ką, kas yra svarbu žmogui, kas svarbu mažai prie Baltijos jūros prisiglaudusiai (o gal pristumtai? Algis buvo sudėstęs visą teoriją apie mūsų tautos teritorijos mažėjimo priežastis) Lietuvai, patiriančiai Dievo artumą, mato ir savaip veda visa tai Dievo link. Ir tai, jog nei Algirdo Patacko, nei jo nuostatų tęsėjo Aleksandro Žarskaus galutinių minčių faktiškai neįkanda nė vienas oficialus tyrėjas, rodo, kad jų plačiausių hipotezių horizontai nėra lengvai suprantami net ir išgarsintiems savo srities specialistams. . Algirdo sąmoningumą, nenutrūkstamą rūpestį esminiais lietuvių pasaulėjautos klausimais galima buvo suprasti ir iš jo paskutinio kreipimosi į buvusius bendraminčius ir galimus būsimus bendraminčius, kuriant, kaip jis įvardino, naująjį pogrindį. Nors tas kreipimosi tekstas buvo jo minimas kaip neskirtas publikacijai ar viešinimui ir iki šiol taip ir liko nepaskelbtas, vis dėlto drįstu nors kažkiek jį priminti, taip nutraukdamas tą tylą, uždėtą paties Algirdo. Drįstu todėl, kad tai buvo savotiškas testamentas mums, likusiems gyviems jo bendraminčiams, kartu įpareigojantis ką nors veikti dėl Lietuvos atsinaujinimo. Jis ne vieną kartą apie dvasinio pogrindžio reikalingumą kuriant kitokią Lietuvą užsiminė ir viename ar kitame interviu. Algirdo žodžiais tariant, tas naujasis pogrindis būtų kitos, daukantinės Lietuvos kūrimas. Tas idealistinis siekis būtų išties reikšmingas mūsų visų ateičiai. Du mėnesius prieš mirtį kreipeisi į savo buvusius ir naujuosius bendraminčius, kviesdamas sudaryti naująjį pogrindį kurti daukantinę Lietuvą. Daug kas kreipimesi buvo idealistiška, ne visiems, netgi pakviestiesiems, suprantama ir priimtina. Gailiuosi, kad ir aš per daug kritiškai atsiliepiau į Tavo kvietimą kurti daukantinę Lietuvą. Vis dėlto manau, kad tas Tavo kreipimasis į bendraminčius, kvietimas statyti kitokią Lietuvą turėjo tikrai didžiulį dvasinį užtaisą ir siekė idealistinių tikslų, bet nebuvo pagrįstas realizmu visi mes esame užsikrėtę pragmatizmo bacila, per daug atitrūkę nuo idėjų kūrimo, nuo idealistinės dvasios sustiprinimo ir įtvirtinimo. Tai rodo ir mūsų politikų išsiskaidymas ir egoizmas, nepaisant, kokiai partijai atstovaujama. Ir pats tai ne kartą buvai pastebėjęs. Gražiai kalbėdami, mes nedaug ką galime įtikinti, tik vieną kitą idealistą. Kita tautos dalis išlieka ir abejinga, ir pinigų beieškanti, ir pikta, ir pagiežinga, ir netgi priešiška nepriklausomybei, neskaitant jau tų slaptų priešų, kurie naikina tautos dvasią. Ir pats būdavai nusivylęs, kai, atrodytų, Tavo aiškinimams pritariantis žmogus imdavo ir nepritardavo Tavo idealistiniam požiūriui. Taip jau būna, kad idealizmui retai esame pasirengę, nors tai yra būtina, norint išlikti tautai, kaip didžiajai bendruomenei. * * * Senyva moteris, gal jau dešimtą dešimtį įpusėjusi, rymojusi prie ką tik supilto Algirdo Patacko kapo, paklausta, ar ji asmeniškai pažinojusi Jį, atsakė: Nepažinojau, bet tai buvo tikras lietuvis, kurio labai reikia Lietuvai. Manau, kad jos lūpomis išsakytas sakinys yra pranašiškas. Ir galiu pakartoti pirmojo Lietuvos vadovo Vytauto Landzbergio išsakytą mintį: Kito tokio tiesiog nėra...
© 2015 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |