|
RUBRIKOS
|
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
Čikagos kardinolo vienuolio ir ganytojo tarnystės nuopelnai Mindaugas Buika
Lietuviškosios sielovados faktai Šiemet minimais Pašvęstojo gyvenimo metais prisimenami žymūs, įvairioms vienuolijoms priklausę pasaulio katalikų ganytojai. Vienu iš tokių galima laikyti per Jurgines, savo vardo (tiksliau pavardės) dieną palaidotą lietuviams išeiviams JAV gerai žinomą Čikagos arkivyskupą emeritą kardinolą Frensį Judžiną Džordžą (Francis Eugene George) OMI. Po daugelio kovos su vėžiu metų šis ganytojas mirė balandžio 17 dieną, sulaukęs 78 metų. Kardinolas F. Džordžas, priklausęs Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo misionierių oblatų vienuolinei bendruomenei, Čikagos arkivyskupiją, vieną didžiausių JAV ir pasaulio diecezijų (beveik trys milijonai katalikų), valdė nuo 1974 iki 1986 metų, buvo savosios vienuolijos, įkurtos XIX amžiaus pradžioje Prancūzijoje, dabar turinčios apie 5 tūkstančius narių ir veikiančios daugelyje planetos vietų, generalinis vikaras Romoje ir rūpinosi šios bendruomenės reikalais globaliniu mastu. Aptariant kardinolo F. Džordžo ganytojiškus ryšius su Čikagos lietuvių katalikų bendruomene, kaip tik Pašvęstojo gyvenimo metų proga galima atkreipti dėmesį būtent į vienuoliškus to rūpinimosi bruožus. |
||
|
|
||
|
Kun. Vytenis Vaškelis
Yra toks kiemas, kuriame pasaulis atitvertas nuo pasaulio. Neveikia nieko laikas. Stovi ir motinos, rankas sukioja. Augina jurginus ir serbentus, pusnis supusto. Spiečių sumeta. Apšąla ar nusenka šulinys. Tenai nesvarbios tavo algos, mokslų cenzai, laimėjimai ar pralaimėjimai, recenzijos... Esi ten tu vardu vadinamas, skaniai ir sočiai valgydinamas, gražiai pabartas. Nedažnai pagirtas. Ten dienos apskritos kaip metų stirtos, taip apie motinos kiemą rašė Meilė Kudarauskaitė. Tame gyvenimo kieme kiekvienos jautrios motinos širdis kaip Motinos Marijos Širdis. Ar kas nors girdėjo Marijos prakeiksmą profesionaliems žudikams, kai jie nesidrovėdami Jos akyse kryžiavo Tą, kuris buvo ir visada Jai yra viskas? Panašiai esti ir su mylinčiomis savo vaikus motinomis: joms jie be galo brangūs tokie, kokie jie yra. Jų laimėjimai ar moraliniai nuopuoliai nėra sąlygos juos mylėti mažiau... Motinos intuityviai jaučia, kad tiktai meilės gailestingumo bei neišsenkamos maldų kantrybės vynas, nuolat pilamas ant jų sužeistų vaikų sielų žaizdų, yra nekvestionuojama jų tikro pasikeitimo ateitis. |
||
|
|
||
Nuostabus pavasaris. Netrukus sužaliuos, suoš miškai, tarp žalių lapų ir kvepiančių žiedų skambės paukščių balsai. Prasideda gegužė Marijos garbei skirtas mėnuo. Prieš atbusdama dar kartą atsidūsta žemė ir upių bei ežerų klonius paslepia lengvas rūkas. Aplinkui viskas nutyla, tik visose bažnyčiose skamba Sveika Marija, Motina Dievo. Iš daugelio širdžių į dangaus ir žemės Karalienę veržiasi malda. Švenčiausiosios Mergelės Marijos statulos ir paveikslai paskendę gėlių žieduose, liepsnoja žvakės. Marija mato, koks išsigandęs, koks pavargęs šių laikų pasaulis, kiek nesantaikos šeimose, neapykantos, neištikimybės. Visus spaudžia sunki gyvenimo našta, jaučiamas nerimas dėl ateities. Kur ieškoti suraminimo ir pagalbos, kur prisiglausti? Yra viena širdis, kuri ramina ir guodžia, tai motinos širdis, kuri kartu su mumis verkia ir džiaugiasi. Tai visų mūsų Motina Švenčiausioji Mergelė Marija, kuri visada supranta mus. Ji gerai žino, kodėl kenčiame, ko reikia mūsų laimei. Ji gali viską išprašyti iš savo visagalio Sūnaus. Jei mes Ją mylėsime, būsime ištikimi Jos vaikai, Ji mus ves prie savo Sūnaus laimės ir džiaugsmo šaltinio. |
||
|
|
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |