Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Krikščionybė
    ir pasaulis
Krikščionybė
    šiandien
Laikas ir žmonės
Ora et labora

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai

Pro Deo
et Patria

Reklamos kaina - tik 1,00 Lt + PVM

Pageidaujančius prašome kreiptis į Redakciją

Čikagos kardinolo – vienuolio ir ganytojo – tarnystės nuopelnai

Mindaugas Buika

Kardinolas F. Džordžas vadovauja Marijonų vienuolijos atnaujintojo palaimintojo arkivyskupo Jurgio Matulaičio beatifikacijos 25-mečio minėjimo iškilmėms Čikagoje

Lietuviškosios sielovados faktai

Šiemet minimais Pašvęstojo gyvenimo metais prisimenami žymūs, įvairioms vienuolijoms priklausę pasaulio katalikų ganytojai. Vienu iš tokių galima laikyti per Jurgines, savo vardo (tiksliau pavardės) dieną palaidotą lietuviams išeiviams JAV gerai žinomą Čikagos arkivyskupą emeritą kardinolą Frensį Judžiną Džordžą (Francis Eugene George) OMI. Po daugelio kovos su vėžiu metų šis ganytojas mirė balandžio 17 dieną, sulaukęs 78 metų. Kardinolas F. Džordžas, priklausęs Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo misionierių oblatų vienuolinei bendruomenei, Čikagos arkivyskupiją, vieną didžiausių JAV ir pasaulio diecezijų (beveik trys milijonai katalikų), valdė nuo 1974 iki 1986 metų, buvo savosios vienuolijos, įkurtos XIX amžiaus pradžioje Prancūzijoje, dabar turinčios apie 5 tūkstančius narių ir veikiančios daugelyje planetos vietų, generalinis vikaras Romoje ir rūpinosi šios bendruomenės reikalais globaliniu mastu. Aptariant kardinolo F. Džordžo ganytojiškus ryšius su Čikagos lietuvių katalikų bendruomene, kaip tik Pašvęstojo gyvenimo metų proga galima atkreipti dėmesį būtent į vienuoliškus to rūpinimosi bruožus.

Mūsų rūpintojėlės

Kun. Vytenis Vaškelis

„Yra toks kiemas, kuriame pasaulis atitvertas nuo pasaulio. Neveikia nieko laikas. Stovi ir motinos, rankas sukioja. Augina jurginus ir serbentus, pusnis supusto. Spiečių sumeta. Apšąla ar nusenka šulinys. Tenai nesvarbios tavo algos, mokslų cenzai, laimėjimai ar pralaimėjimai, recenzijos... Esi ten tu vardu vadinamas, skaniai ir sočiai valgydinamas, gražiai pabartas. Nedažnai pagirtas. Ten dienos apskritos kaip metų stirtos“, – taip apie motinos kiemą rašė Meilė Kudarauskaitė.

Tame gyvenimo kieme kiekvienos jautrios motinos širdis – kaip Motinos Marijos Širdis. Ar kas nors girdėjo Marijos prakeiksmą profesionaliems žudikams, kai jie nesidrovėdami Jos akyse kryžiavo Tą, kuris buvo ir visada Jai yra viskas? Panašiai esti ir su mylinčiomis savo vaikus motinomis: joms jie be galo brangūs tokie, kokie jie yra. Jų laimėjimai ar moraliniai nuopuoliai nėra sąlygos juos mylėti mažiau... Motinos intuityviai jaučia, kad tiktai meilės gailestingumo bei neišsenkamos maldų kantrybės vynas, nuolat pilamas ant jų sužeistų vaikų sielų žaizdų, yra nekvestionuojama jų tikro pasikeitimo ateitis.

Marijai ir žemiškai Motinai

Nuostabus pavasaris. Netrukus sužaliuos, suoš miškai, tarp žalių lapų ir kvepiančių žiedų skambės paukščių balsai. Prasideda gegužė – Marijos garbei skirtas mėnuo. Prieš atbusdama dar kartą atsidūsta žemė ir upių bei ežerų klonius paslepia lengvas rūkas. Aplinkui viskas nutyla, tik visose bažnyčiose skamba „Sveika Marija, Motina Dievo“. Iš daugelio širdžių į dangaus ir žemės Karalienę veržiasi malda. Švenčiausiosios Mergelės Marijos statulos ir paveikslai paskendę gėlių žieduose, liepsnoja žvakės.

Marija mato, koks išsigandęs, koks pavargęs šių laikų pasaulis, kiek nesantaikos šeimose, neapykantos, neištikimybės. Visus spaudžia sunki gyvenimo našta, jaučiamas nerimas dėl ateities.

Kur ieškoti suraminimo ir pagalbos, kur prisiglausti? Yra viena širdis, kuri ramina ir guodžia, tai – motinos širdis, kuri kartu su mumis verkia ir džiaugiasi. Tai – visų mūsų Motina Švenčiausioji Mergelė Marija, kuri visada supranta mus. Ji gerai žino, kodėl kenčiame, ko reikia mūsų laimei. Ji gali viską išprašyti iš savo visagalio Sūnaus. Jei mes Ją mylėsime, būsime ištikimi Jos vaikai, Ji mus ves prie savo Sūnaus – laimės ir džiaugsmo šaltinio.

Neįbaugintas sovietinių pareigūnų gąsdinimų „ekstremistiškų pažiūrų“ kunigas

Dusetų ir Antalieptės klebono kanauninko Stanislovo Krumpliausko 70-mečiui

Dr. Aldona Vasiliauskienė

Kan. Stanislovas Krumpliauskas (dešinėje) su Antalieptės bažnyčios choristais

Ištraukos iš biografijos

Dusetų Švč. Trejybės parapijos klebonas, Zarasų vicedekanas Stanislovas Krumpliauskas – kanauninkas (2007), Anykščių rajono garbės pilietis (2013), Laisvės kovų dalyvis (2006), garsiųjų LDK bajorų giminių (2014 06 20 rejestro Nr.69) palikuonis –balandžio 24-ąją mini 70-ąjį gimtadienį.

Kanauninkas gimė 1945 04 24 Ciciliškių kaime (Smalvų parapija, Zarasų r.) Igno Krumplevskio (1912 09 10–2009 11 19) ir Marijos Koreivo (1914 05 14–2004 12 03) šeimoje. Po penkerių metų, 1950 m. gruodžio 11 d., gimė antras sūnus Petras Krumpliauskas. Jis, su Danute Pūraite sukūręs šeimą, išaugino tris vaikus: Jolantą (Navickienė), Ingridą (Barzdienė) ir sūnų Andrių. Vaikai jau sukūrę šeimas, tad Petras ir Danutė Krumpliauskai džiaugiasi šešiais vaikaičiais: Elvina, Bernardu, Migle, Laurynu, Aukse ir Ieva, kuriems dėdė kanauninkas Stanislovas yra gražus dvasingumo ir darbštumo pavyzdys.

Gyvenimą pašvęsti Dievui ir Bažnyčiai

Vyskupas Rimantas Norvila, kunigai ir svečiai Šv. Vincento Pauliečio bažnyčios atkūrimo 25-mečio šv. Mišioms pasibaigus

Balandžio 26 dieną, Gerojo Ganytojo sekmadienį, Marijampolės Šv. Vincento Pauliečio parapijos tikintieji, Bažnyčios geradariai ir svečiai susirinko į ypatingas Sumos šv. Mišias. Parapija minėjo bažnyčios atkūrimo 25-metį, buvo prisimintas jos šventinimas ir atkūrimas, paminėtas vyskupas emeritas Juozas Žemaitis MIC, kuris tada, prieš ketvirtį amžiaus, pašventino pamatų akmenis. Skambant varpams, įėjo procesija: Vilkaviškio vyskupas Rimantas Norvila, generalinis vikaras mons. teol. lic. Gintautas Kuliešius, kancleris kun. soc. m. lic. Linas Baltrušaitis ir kiti kunigai. Vyskupas ceremoniją pradėjo pašventindamas lentas (lietuvių ir lotynų kalbomis), skirtas 1924-ųjų metų Įgulos bažnyčiai, Lietuvos kariuomenės Didžiojo kunigaikščio Vytenio 9-ojo pėstininkų pulko karininkams, kariams, savanoriams, šauliams, žuvusiems Nepriklausomybės kovose, lageriuose ir tremtyje, atminti.

Prisikėlimo džiaugsmo paliesta širdis

Pasibaigus dvasinei konferencijai, organizatoriai, rėmėjai, atlikėjai, pranešėjai įsiamžino kartu su miesto meru ir pašvęstojo gyvenimo atstovais

Antrą Velykų dieną alytiškiai rinkosi į tradicinę, penkioliktus metus organizuojamą dvasinę konferenciją Šv. Angelų Sargų parapijos maldos namuose. Minint Katalikų Bažnyčioje paskelbtus Pašvęstojo gyvenimo metus, renginio organizatorė „Dienos namų“ bendruomenė siekė susirinkimo dalyvius supažindinti su Alytaus dekanate veikiančių vienuolijų atstovėmis, iš arčiau pažvelgti į jų istorijas, gyvenimo tvarką (regulą), paskirtį pasaulyje (misiją), atskleisti bendradarbiavimo galimybes miesto visuomenės religinės, kultūrinės bei socialinės gerovės tarnyboje. Konferencijoje dalyvavo Kauno Šv. Jurgio konvento gvardijonas, nacionalinis OFS dvasinis asistentas, teologijos licenciatas kun. Paulius Saulius Bytautas OFM ir tuometinis Alytaus meras Jurgis Krasnickas su žmona Vilija.

Pasirinkimas katalikams – priešintis ar prisidėti prie tikėjimo naikinimo

Vytautas Sinica

Naujas TS-LKD pirmininkas Gabrielius Landsbergis pareiškė, kad „partija liausis kariavusi kultūrinius karus“. Įdomu, ką apie tai mano katalikai, kai daug žymiausių katalikų politinių mąstytojų šiandien kalba apie neišvengiamą ir prieš pačius katalikus nukreiptą kultūrinį karą, kurio jie nepradėjo, ir dalyvauja ne savo noru. Džordžas Vaigelis (George Weigel) rašė, jog Europoje vyksta du religiniai karai – tarp tradicinio mąstymo žmonių ir pasiruošusių žmogų perkurti bei tarp šių tarpusavyje kariaujančių europiečių ir savo pasaulėžiūra vieningų trečiojo pasaulio imigrantų. Jokia paslaptis, jog būtent tikintieji, Europoje pirmiausia katalikai, pralaimi pozicijas visuose šio karo frontuose, o nominaliai krikščioniškos partijos jiems seniai nebeatstovauja. Krikščioniškąją demokratiją savo pavadinime talpinančios partijos pasitraukimas iš kultūrinių karų tegali reikšti politinę kapituliaciją, nes puolimas prieš krikščionybę ir jos skleidžiamą kultūrą dėl to tikrai nesiliaus.

Dievo gailestingumo šventė

Grupė Tytuvėnų parapijos maldos būrelio narių su kanauninku Andriejumi Sabaliausku ir vienuole benediktine Rozalija Rimkute

Velykų laikotarpis ilgas, tęsiasi net iki Sekminių. Tytuvėnuose jam pradėta ruoštis iš anksto. Dar Verbų sekmadienį buvo pašventinta maldos grupės „Į Dievo gailestingumą“ vėliava, o bažnyčios bendruomenė su garbingu jubiliejumi pasveikino maldininkų būrelio vadovę Rozaliją Rimkutę. Per ilgą, sudėtingą ir prasmingą gyvenimą Rozalijai teko gyventi ne vienoje parapijoje – Šiluvoje, Kuršėnuose, Vilkijoje, dabar Tytuvėnuose. Moteris gimė Žemaitijoje, Paparčių kaime. Šešiolikmetė išėjo savarankiškai gyventi, metus tarnavo pas žmones. Mama įskiepijo meilę Dievui, tad, būdama dvidešimt šešerių, davė pirmus įžadus ir tapo vienuole benediktine, dar po ketverių metų davė amžinuosius įžadus. Mokėsi austi pas audėją, profesinėje mokykloje įgijo audėjos specialybę, apie 25 metus triūsė Kauno „Dailės“ kombinate. Be kitų svarbių gyvenimo užsiėmimų, moteriai teko išmokti groti vargonais, 45 metus dirbo vargonininke. „Dailės“ kombinate audė įvairius gaminius, laisvu laiku kūrė juostas. Yra daug kartų dalyvavusi tautodailininkų darbų parodose, turi gausybę apdovanojimų, sukurtų juostų kolekciją įkurdino Plungės muziejuje. Dabar, deja, dėl sveikatos problemų nebeaudžia. Jos prasmingo gyvenimo tąsa tapo darbas su maldininkais.

Ukrainiečių vienuolis ir Lietuva

Dr. Aldona Vasiliauskienė

Prie t. Vasilijaus Zinko kapo. Iš dešinės: br. Lavrentijus (Vasylis Grycivas) OSBM, doc. dr. Irena Ramaneckienė, t. Josyfas (Ivanas Budajus) OSBM, dr. Aldona Vasiliauskienė ir br. Bonifatijus (Bohdanas Hodovanskyj) OSBM

Lietuvos ir Ukrainos valstybės turi gilias, ne kartą tarpusavyje persipynusias istorines šaknis. Ryškūs ir nūdienos nepriklausomų valstybių švietėjiški bei kultūriniai ryšiai, kuriems, plečiant ekonominį abiejų šalių bendradarbiavimą, skiriamas vis didesnis dėmesys. 2017 metais bus minimas Rytų (Graikų) apeigų katalikų (unitų) Šv. Bazilijaus Didžiojo ordino (OSBM) 400 metų jubiliejus. Šis unitų ordinas siekė įgyvendinti 1596 metų Bažnytinės Brastos unijos nutarimus. Ukrainiečių įkurto ordino lopšys – Vilnius (tai – vienintelis ordinas, įkurtas Lietuvoje), o iniciatoriai ir dvasiniai vadovai – Ivanas Kuncevičius (šv. Juozapatas) ir jo aktyviausias bendradarbis Josefas Veljaminas Rutskis.

Lietuvoje įkurto ordino vienuoliai tapo žinomi pastoracine, šviečiamąja veikla – statė bažnyčias (cerkves), vienuolynus, kūrė mokyklas, spaustuves, organizavo leidybinę veiklą. Išgarsėję vienuoliai bazilijonai iš Šv. Bazilijaus Didžiojo ordino centro – Švč. Trejybės vienuolyno Vilniuje – buvo kviečiami į įvairias vietoves kelti dvasinį ir kultūrinį gyvenimą: kūrėsi bazilijonų vienuolynai ne tik Lietuvos, bet ir Lenkijos, Ukrainos ir itin gausiai – dabartinės Baltarusijos teritorijose.