Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Krikščionybė
    ir pasaulis
Krikščionybė
    šiandien
Laikas ir žmonės
Ora et labora

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai

Bičiuliui išėjus...

Edvardas ŠIUGŽDA

Lietuvos tautinės vėliavos iškėlimas Kaune 1988 m. spalio 9 d. Vėliavą neša Algirdas Saudargas, Jurgis Oksas, Edvardas Šiugžda, Algirdas Patackas, Vytautas Ališauskas, Gediminas Šerkšnys Evaldo Butkevičiaus nuotrauka

Kaip dažnai tenka graužtis, į amžinybę išėjus artimam žmogui ar bičiuliui, kad nesuspėjai su juo apie daug ką pakalbėti, dėl savo darbų per daug nutolai, per mažai įsigilinai į jo džiaugsmus, rūpesčius, bėdas, neatjautei sunkiais gyvenimo momentais, apskritai, per mažai bendravai. Išties, nors žmogui Dievo skirtas gyvenimas nėra toks trumpas (tik atskirais atvejais jis yra trumpesnis, nei mes, artimieji, tikimės), tačiau vis dėlto dažnai jau po laiko tenka apgailestauti, bet ką nors atstatyti būna jau per vėlu. O dar labiau gailėtis tenka, kai prarandi tą, kurį Dievo vedinas, sutikai gyvenime, ir jis užvaldė tavo mintis, sutvirtino tavo nuostatas, apskritai daug kuo pakeitė tavo gyvenimą...

Algirdas Patackas, nuo kurio netekties praėjo jau keturios savaitės, neabejotinai yra ne tik mano, bet ir tos 1960–1990 metų svajotojų apie laisvą mintį kartos, kuri formavosi aiškaus tautos ginkluoto pasipriešinimo okupacijai palūžimo pabaigoje ir sukūrė neginkluoto pasipriešinimo formas, apimančias kultūrines, religines, filosofines, tautines, pasaulėžiūrines nuostatas, būdingas pasaulyje tik vienai Lietuvai, po kruvino susidorojimo su ginkluotu pasipriešinimu ir po pasaulyje neregėto masto ideologizuotos dvasinės prievartos patyrusiai laimėjimo džiaugsmo praradimą. Man teko ta nedidelė laimė prisiliesti prie Jo buvimo, kažkurį laiką būti šalia ir, neliečiant politinių klausimų, jais vis dėlto, kiek įmanoma giliau, rūpintis, nes jų apeiti tikrai negalėjome. Jau senokai esu supratęs, kad netekau savo bendraminčio, suvirpinusio mano sielą tąja lietuviškojo krikščioniškojo identiteto paieška ir prasidėjusio neginkluoto pasipriešinimo okupacijai apraiška. Esu įsitikinęs, kad Algirdo Patacko netektis – ne tik Bičiulio, Dvasinio Kovotojo, Žmogaus praradimas Jo artimiems bendraminčiams, bet kartu tai skausmingas praradimas visai Lietuvai. Jį ne visada ir ne kiekvienas galime suvokti ir tinkamai įvertinti.

Pogrindžio eucharistijos bičiulis

A†A kun. Alfredas Memys
(1960 10 24 – 1988 05 29 – 2015 04 13)

Laidotuvių apeigas Slengių kapinėse atlieka vyskupas Linas Vodopjanovas OFM

Balandžio 13 dienos vakare mirė Klaipėdos Šv. Kazimiero bažnyčios rezidentas kunigas Alfredas Memys.

Jis gimė 1960 m. spalio 24 d. Telšiuose, mokėsi Telšių 3-ioje vidurinėje mokykloje, trejus metus tarnavo sovietiniame karo laivyne, grįžęs dirbo Palangos botanikos parke. 1983 metais įstojo į Kauno kunigų seminariją ir baigė 1988 metais. 1988 m. gegužės 29 d. Kauno Arkikatedroje Bazilikoje Telšių vyskupas Antanas Vaičius įšventino kunigu. Kun. A. Memys Telšių vyskupo paskyrimu dirbo: 1988–1989 metais Šilalės vikaru ir aptarnavo Tūbinių parapiją, 1989–1990 metais Skuodo vikaru ir aptarnavo Aleksandrijos parapiją, 1990–1992 metais Barstyčių klebonu ir aptarnavo Aleksandrijos bei Notėnų parapijas, 1992–1996 metais Vainuto klebonu ir aptarnavo Žvingių parapiją, 1996–2002 metais Kulių klebonu, 2002 metais vieną mėnesį Upynos, Girdiškės ir Varsėdžių klebonu, 2002–2012 metais Kintų ir Saugų klebonu ir aptarnavo Vilkyčių koplyčią.

Prelatą A. Jonušą prisimenant

Balandžio 9 dieną, ketvirtadienį, Mažeikių Švč. Jėzaus Širdies bažnyčioje buvo aukojamos šv. Mišios už kovo 30 dieną Romoje mirusį prelatą Antaną Jonušą, Vatikano Kapitulos kanauninką-koadiutorių, buvusį ilgametį Popiežiškosios Lietuvių Šv. Kazimiero Kolegijos vadovybės narį, gimusį ir užaugusį Mažeikių rajone. Šv. Mišioms vadovavo Telšių vyskupas Jonas Boruta SJ ir vyskupas augziliaras Linas Vodopjanovas OFM. Prisiminimais apie velionį dalinosi prelatas Juozas Šiurys. Šv. Mišiose dalyvavo Mažeikių rajono savivaldybės meras Antanas Tenys.

Prelatas Antanas Jonušas gimė 1923 metais Lūšės kaime, Mažeikių rajone. Išgirdus šią žinią atmintyje atgijo tolimi vaikystės vaizdai, susiję su velioniu A. Jonušu.

Ukrainiečių vienuolis ir Lietuva

Dr. Aldona Vasiliauskienė

Prie t. Vasilijaus Zinko kapo. Iš dešinės: br. Lavrentijus (Vasylis Grycivas) OSBM, doc. dr. Irena Ramaneckienė, t. Josyfas (Ivanas Budajus) OSBM, dr. Aldona Vasiliauskienė ir br. Bonifatijus (Bohdanas Hodovanskyj) OSBM

Lietuvos ir Ukrainos valstybės turi gilias, ne kartą tarpusavyje persipynusias istorines šaknis. Ryškūs ir nūdienos nepriklausomų valstybių švietėjiški bei kultūriniai ryšiai, kuriems, plečiant ekonominį abiejų šalių bendradarbiavimą, skiriamas vis didesnis dėmesys. 2017 metais bus minimas Rytų (Graikų) apeigų katalikų (unitų) Šv. Bazilijaus Didžiojo ordino (OSBM) 400 metų jubiliejus. Šis unitų ordinas siekė įgyvendinti 1596 metų Bažnytinės Brastos unijos nutarimus. Ukrainiečių įkurto ordino lopšys – Vilnius (tai – vienintelis ordinas, įkurtas Lietuvoje), o iniciatoriai ir dvasiniai vadovai – Ivanas Kuncevičius (šv. Juozapatas) ir jo aktyviausias bendradarbis Josefas Veljaminas Rutskis.

Lietuvoje įkurto ordino vienuoliai tapo žinomi pastoracine, šviečiamąja veikla – statė bažnyčias (cerkves), vienuolynus, kūrė mokyklas, spaustuves, organizavo leidybinę veiklą. Išgarsėję vienuoliai bazilijonai iš Šv. Bazilijaus Didžiojo ordino centro – Švč. Trejybės vienuolyno Vilniuje – buvo kviečiami į įvairias vietoves kelti dvasinį ir kultūrinį gyvenimą: kūrėsi bazilijonų vienuolynai ne tik Lietuvos, bet ir Lenkijos, Ukrainos ir itin gausiai – dabartinės Baltarusijos teritorijose.