|
Prelatą A. Jonušą prisimenant
Balandžio 9 dieną, ketvirtadienį, Mažeikių Švč. Jėzaus Širdies bažnyčioje buvo aukojamos šv. Mišios už kovo 30 dieną Romoje mirusį prelatą Antaną Jonušą, Vatikano Kapitulos kanauninką-koadiutorių, buvusį ilgametį Popiežiškosios Lietuvių Šv. Kazimiero Kolegijos vadovybės narį, gimusį ir užaugusį Mažeikių rajone. Šv. Mišioms vadovavo Telšių vyskupas Jonas Boruta SJ ir vyskupas augziliaras Linas Vodopjanovas OFM. Prisiminimais apie velionį dalinosi prelatas Juozas Šiurys. Šv. Mišiose dalyvavo Mažeikių rajono savivaldybės meras Antanas Tenys.
Prelatas Antanas Jonušas gimė 1923 metais Lūšės kaime, Mažeikių rajone. Išgirdus šią žinią atmintyje atgijo tolimi vaikystės vaizdai, susiję su velioniu A. Jonušu.
Rytuose vokiečių kariuomenė grūmėsi su Raudonąja armija. Mažeikiškiai gyveno sunkiomis karo meto sąlygomis. Lietuvoje buvo organizuota savitarpio pagalba. Jos pastangomis 1943 metais per vasaros atostogas moksleiviams Mažeikių Juozo Tumo-Vaižganto pradinėje mokykloje (dabar Mažeikių muzikos mokykla) buvo organizuota vasaros stovykla ,,Aikštelė, vadovaujama kunigo Jurgučio (šis kunigas, užėjus frontui, žuvo nuo patrankos sviedinio skeveldrų). Moksleiviai pagal amžių ir lytį buvo suskirstyti į keturias grupes. Į vyresniųjų berniukų grupę, kuriai vadovavo gimnazistas Geležinis, patekau aš su broliu. Jaunesniems berniukams vadovavo klierikas Antanas Jonušas. Mergaičių grupėmis rūpinosi mokyklos mokytojai. ,,Aikštelėje buvome maitinami ir išbūdavome visą dieną. Diena prasidėdavo stovyklos vėliavos pakėlimu, malda ir himnu mokyklos sporto aikštelėje (toje vietoje dabar yra kapinės ir paminklas Antrojo pasaulinio karo dalyviams sovietų kariams). Paskui grupėse būdavo užsiimama piešimu, lipdymu, mezgimu, siuvinėjimu. Berniukai su mediniais šautuvais mokėsi rikiuotės ir kariškų žaidimų šalia esančiame pušyne (dabar Senamiesčio parkas). Sporto aikštelėje spardėme futbolo kamuolį. Mergaitės padėdavo šeimininkėms virtuvėje. Kartais visa stovykla išvykdavome iškylauti į gamtą, lydimi kariškos virtuvės. Tada vietoj pietų gerdavome silpnai balintą, truputį pasaldintą gilių kavą, užkąsdami sumuštiniais su sviestu ir plonais dešros griežinėliais. Ruošdavome koncertus, intermedijas, sportines piramides. Dainavo choras ir solistai. Talentinga deklamuotoja ir skaitovė buvo Birutė Voraitė, turėjusi ir gražų balsą. Sovietams atėjus, buvo ištremta į Sibirą ir iš ten negrįžo.
Gražų 1943 metų vasaros rytą vyresnieji berniukai, vadovaujami jauno klieriko Antano Jonušo, išėjo į pėsčiųjų žygį į Leckavą. Išžygiavome su daina, už miesto Leckavos kelyje rikiuotė suiro, jaunesnieji pradėjo atsilikti. Pasiekę Leckavą, vėl susirikiavome ir žvaliai traukdami ,,Kur lygūs laukai bei ,,Augo girioj ąžuolėlis pražygiavome pagrindine Leckavos miestelio gatve, palydėti smalsių leckaviškių žvilgsnių. Taip pasiekėme kleboniją. Priešais sutikome pareinantį sutanotą Leckavos kleboną Stanislovą Budvytį su medžiokliniu šautuvu ant peties ir stambiu kiškiu rankoje. (vėliau S. Budvytis už dalyvavimą 1941 metų birželio sukilime nuteistas 25 metams ir išvežtas į lagerį). Klebonas pasikalbėjo su klieriku A. Jonušu ir pakvietė visus į klebonijos sodą (tarybiniais metais sodo vietoj buvo kolūkio mechanizacijos kiemas). Sukritę žolėje po obelimis buvome pavaišinti skania kaimiška duona, nepalyginama su karo metų valdiška miestietiška, varškės sūriu ir šviežiu pienu, kurio išgėrėme visą bidoną. Šeimininkės atnešė dar vakarykščio pieno, kuris jau buvo bepradedąs rūgti, bet išgėrėme ir tą. Pailsėję padėkojome klebonui ir jam padainavę, iškeliavome. Perbridę brastoje per Vadaksties upę, jau Latvijos pusėje pasiekėme gražią balto mūro vienbokštę liuteronų kirchę. Durys buvo užrakintos, tai pro rakto skylutę pažiūrėjome į bažnyčios vidų, apšviestą spalvotų vitražų ir saulės spindulių. Po karo kirchės bokštas su sviedinio numuštoje viršūnėje augusiu berželiu ilgai styrojo, paįvairindamas Ventos ir Vadaksties upių santakos vaizdą. Vakarop plaustu perkelti per Ventos upę aplankėme Griežės dvarą. Prie centrinio įėjimo tarp gėlių klombų stovėjo įspūdinga Kristaus statula. Linksmai lojo šunys. Dvaras per pirmąją rusų okupaciją buvo nacionalizuotas. Atėję vokiečiai savininkams Pabedinskams dvaro negrąžino, jį tvarkė vokiečių paskirtas valdytojas. Jis, šeimininkėms mus pradėjus vaišinti pienu ir duona su sūriu, prisistatė gerokai įkaušęs ir linksmas. Dainavo pats ir kvietė mus dainuoti. Dar apžiūrėjome Ventos pakrantėje kalvinų bažnyčios likučius, palandžiojome po griuvėsius. Išvarginti dienos įspūdžių, sumigome dvaro daržinėje ant šieno. Ryte dvaro šeimininkių pagirdyti balta kava, laimingi, pilni įspūdžių paržygiavome į Mažeikius. Tokie prisiminimai iš pirmosios gyvenime ekskursijos, kurią mums suorganizavo ir mumis rūpinosi klierikas Antanas Jonušas. Rudenį Aikštelė buvo uždaryta. Klierikas išvyko Vokietijon į Aichšteto kunigų seminariją, ir mes jo daugiau nebematėme.
Prasidėjus Atgimimui, prel. A. Jonušas atvykdavo į Mažeikius aplankyti tėvų ir brolio kapų Mažeikių kapinėse. Aleksandros Stankevičienės teigimu, vėliau Romoje, Vatikano Šv. Kazimiero Kolegijoje, prel. Antanas Jonušas maloniai priimdavo ir paglobodavo piligrimus, atvykusius iš Mažeikių.
Ten, Romoje, Verano kapinių Vatikano Kapitulos koplyčioje, prel. Antanas Jonušas atgulė amžino poilsio.
Albertas Ruginis
© 2015 XXI amžius
|