Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Krikščionybė
    ir pasaulis
Krikščionybė
    šiandien
Laikas ir žmonės
Ora et labora

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai

Ukrainiečių vienuolis ir Lietuva

Dr. Aldona Vasiliauskienė

Prie t. Vasilijaus Zinko kapo. Iš dešinės: br. Lavrentijus (Vasylis Grycivas) OSBM, doc. dr. Irena Ramaneckienė, t. Josyfas (Ivanas Budajus) OSBM, dr. Aldona Vasiliauskienė ir br. Bonifatijus (Bohdanas Hodovanskyj) OSBM

Malda prie Vasilijaus Zinko OSBM kapo. Iš dešinės: t. Josyfas (Ivanas Budajus) OSBM , br. Lavrentijus (Vasylis Grycivas) OSBM, br. Bonifatijus (Bohdanas Hodovanskyj) OSBM ir doc. dr. Irena Ramaneckienė

Antkapinis t. Vasilijaus (Volodymyro) Zinko paminklas Malechivo kapinėse (prie Lvovo)

Šv. Andriejaus bažnyčioje. Iš dešinės: t. Michailas (Mykola Lučkivas) OSBM, t. Jakivas (Orestas Jaremčiukas) OSBM ir t. Pavlo (Petro Jachimec) OSBM

Bazilionų vidurinėje mokykloje t. Michailas (Mykola Lučkivas) OSBM skaito pranešimą, skirtą t. Vasilijų Zinko OSBM Autorės asmeninio archyvo nuotraukos

Lietuvos ir Ukrainos valstybės turi gilias, ne kartą tarpusavyje persipynusias istorines šaknis. Ryškūs ir nūdienos nepriklausomų valstybių švietėjiški bei kultūriniai ryšiai, kuriems, plečiant ekonominį abiejų šalių bendradarbiavimą, skiriamas vis didesnis dėmesys. 2017 metais bus minimas Rytų (Graikų) apeigų katalikų (unitų) Šv. Bazilijaus Didžiojo ordino (OSBM) 400 metų jubiliejus. Šis unitų ordinas siekė įgyvendinti 1596 metų Bažnytinės Brastos unijos nutarimus. Ukrainiečių įkurto ordino lopšys – Vilnius (tai – vienintelis ordinas, įkurtas Lietuvoje), o iniciatoriai ir dvasiniai vadovai – Ivanas Kuncevičius (šv. Juozapatas) ir jo aktyviausias bendradarbis Josefas Veljaminas Rutskis.

Lietuvoje įkurto ordino vienuoliai tapo žinomi pastoracine, šviečiamąja veikla – statė bažnyčias (cerkves), vienuolynus, kūrė mokyklas, spaustuves, organizavo leidybinę veiklą. Išgarsėję vienuoliai bazilijonai iš Šv. Bazilijaus Didžiojo ordino centro – Švč. Trejybės vienuolyno Vilniuje – buvo kviečiami į įvairias vietoves kelti dvasinį ir kultūrinį gyvenimą: kūrėsi bazilijonų vienuolynai ne tik Lietuvos, bet ir Lenkijos, Ukrainos ir itin gausiai – dabartinės Baltarusijos teritorijose.

XIX amžiaus antrojoje pusėje, o ypač amžiaus pabaigoje, prasidėjus ukrainiečių emigracijai į Amerikos žemyno valstybes (Braziliją, Argentiną), kartu vyko ir vienuoliai – broliai ir tėvai (kunigai) bazilijonai. Ir tuomet, kai carinės Rusijos imperijoje unitai ir ypač bazilijonai buvo pradėti naikinti, diasporoje (išeivijoje) bazilijonai kūrė vienuolynus, steigė mokyklas, rašė ir leido ukrainiečių vaikams vadovėlius, spausdino katalikiškus laikraščius, knygas.

Keletas tėvo Vasilijus Zinko OSBM biografinių duomenų

Ukrainai atgavus Nepriklausomybę, vienuoliai bazilijonai galėjo sugrįžti į tėvynę, kurioje, nors ir sulaukę garbingo amžiaus, intensyviai darbavosi ne tik pastoracinėje srityje, bet ir perteikdami įgytas mokslo žinias. Vienas iš tokių Šv. Bazilijaus Didžiojo ordino narių – tėvas Vasilijus Zinko (Vasilij Volodymyr Zinko) OSBM (1922 02 15–1947 06 01–2008 04 23) – ne kartą lankėsi Lietuvoje, apie kurią plačiau sužinojo dirbdamas Brazilijoje iš lietuvio ir ukrainietės dukros, vienuolės s. Rafailos (Vandos Rimkevičiūtės) (1896 02 19–1981 04 16), kurios gyvenimui paskyrė vieną iš daugelio savo knygų.

Vasilijus 1936 metais kartu su tėvais, neišgalėjusiais pragyventi Ukrainoje, emigravo į Argentiną. Baigęs mokslus, seminariją, vėliau studijas Romoje, kunigas, vienuolis bazilijonas t. V. Zinko (į noviciatą įstojo 1941 metais, amžinuosius įžadus davė 1946 metais), darbavosi Brazilijoje (1949–1952), Argentinoje (1952–1962) ir vėl Brazilijoje (1962–1994), o grįžęs į Tėvynę ir Ukrainoje – iki mirties (1994–2008).

Be pastoracinės veiklos Brazilijoje, jis daug dirbo su jaunimu, ėmėsi svarbaus žurnalisto darbo: redagavo savaitraštį „Darbas“ (1962–1994), mėnraštį „Misionierius“, „Gyvenimas“, pats daug rašė į leidinius, parašė daug knygų. Daug straipsnių periodikoje ir net knygų pasirašyta įvairiausiais slapyvardžiais. Grįžęs į Ukrainą, įsijungė į mokslinę ir pedagoginę veiklą: Lvovo aukštosiose mokyklose skaitė paskaitas, pranešimus – mokslo konferencijose.

Kunigo dėmesio sulaukė ir Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo seserų tarnaičių vienuolė s. Rafaila (Vanda Rimkevičiūtė), ugdžiusi ukrainiečių (ir ne tik jų) jaunimą Brazilijoje. Knyga („Služebnicia Preneporočnoj Divi Mariji“) tapo populiari ir išleista kelis kartus. Tai – gražus lietuvaitės veiklos išeivijoje pavyzdys, skatinantis ieškoti įvairių analogų.

Sesuo Rafaila (Vanda Rimkevičiūtė) – lietuvio ir ukrainietės dukra

Tėvas Vasilijus, rašydamas knygą apie mišrios šeimos (lietuvio ir ukrainietės) dukrą Vandą Rimkevičiūtę-Pobog (seserį Rafailą), su ja nemažai bendravo, išklausė daug jos pasakojimų. Brazilijoje gerai išmokusi ukrainiečių kalbą, Vanda tapo Ukrainos jaunimo išeivijoje ugdytoja. Šį darbą tęsė ir vėliau įstojusi į Rytų apeigų katalikių vienuolių Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo Seserų tarnaičių kongregaciją (sutrumpintai vadinamos Seserys Tarnatės). Lotynų apeigų šių seserų pavadinimas labai panašus – Švč. Nekaltosios Mergelės Marijos seserų tarnaičių kongregacija (ši kongregacija – Popiežiaus teisių). S. Rafaila yra parašiusi ne vieną vadovėlį ukrainiečių vaikams, atlikusi ir kitų svarbių darbų.

Monografija ir jos pristatymai

2014 metais Romoje kaip 53-iame „Analectos“ tome buvo išleista straipsnio autorės monografija „Vasilijaus Zinko studija „Sesuo Rafaila“: istorinis biografinis kontekstas, moksliniai komentarai ir teologinė terminologija“. Tai – ne tik į lietuvių kalbą išversta kun. V. Zinko OSBM knyga apie s. Rafailą, bet ir pateikti platūs moksliniai komentarai, o II dalis skirta kun. V. Zinko OSBM asmenybei.

Monografija buvo pristatyta Vilniaus Švč. Trejybės bažnyčioje (minint bažnyčios 500 metų jubiliejų), Kupiškyje, Lvovo nacionaliniame Ivano Franko universitete, Bazilionų vidurinėje mokykloje (Šiaulių r.). Gegužės 26 dieną monografijos pristatymas numatytas Lvovo Religijų istorijos muziejuje kasmetinės konferencijos dalyviams. O Skapiškio pagrindinės mokyklos mokiniai, sumanių mokytojų vadovaujami, gebėjo sukurti sceninius vaizdelius iš s. Rafailos bei jos tėvų gyvenimo, pateikė žinių apie t. V. Zinko OSBM. Tai – naujas monografijos pristatymo būdas, vykęs Skapiškio pagrindinėje mokykloje, vėliau – Skapiškio bendruomenėje, o balandžio 21 dieną pristatymas numatytas Utenos A. ir M. Miškinių viešojoje bibliotekoje.

2014 m. lapkričio 8–10 d. Vilniuje, Šiauliuose ir Bazilionuose vyko XI tarptautinė mokslinė konferencija „Šv. Bazilijaus Didžiojo ordinas: iš liaudies liaudžiai“. Jos baigiamoji dalis – trečiasis posėdis „Vasilijus Zinko mūsų atmintyje ir darbuose“ – vyko Bazilionų mokykloje. Dalyvavo svečiai iš Ukrainos: Švenčiausiojo Gelbėtojo provincijos protoigumenas mgsr. kun. Pantalejmonas (Mychailas Salamacha) OSBM, dr. Vira Frys (Lvovas), dr. Olena Lukačuk (Lvovas).

Tėvas Michailas apie tėvą Vasilijų

Pranešimą – prisiminimus apie bendrą beveik 15 metų darbą su V. Zinko OSBM Lvovo Šv. Andriejaus bažnyčioje – skaitė šios bažnyčios klebonas t. Michailas (Mykola Lučkivas) OSBM. Perteiksime jo mintis: „Dvasinė, pedagoginė ir literatūrinė Tėvo Vasyliaus Zinko veikla taps pavyzdžiu ne tik mums, jo bendraamžiams, bet ir ateinančioms kartoms. Ir iš tiesų, pilnatvės metai liudija gyvenimą ir tarnystę to, kuris buvo nepailstantis darbininkas, kuris kaip Gerasis Ganytojas nuolat buvo ieškojimuose. Pirmuosius ir paskutiniuosius 14 savo gyvenimo metų t. Vasylis gyveno Ukrainoje. O daugiau kaip pusšimtį metų – išeivijoje, kur Dievas jį pašaukė į savo vynuogyną švietimui ir žurnalisto darbui. Šio darbo vaisiais jis nuoširdžiai dalijosi su tais, kuriuos sutikdavo kasdien. Į mūsų bazilijonų vienuoliją Lvove tėvas Zinko įsijungė 1994 metais. Sunkiu posovietiniu laiku, kai trūko religinio išsilavinimo žmonių, jis iš tikrųjų buvo atsiųstas Dievo. Lakoniški ir įžvalgūs pamokslai, filosofijos ir teologijos paskaitos, užsienio kalbų mokėjimas, erudicija, humoro pojūtis iš tiesų darė jį ypatinga asmenybe. Jo žodžiai, pastebėjimai, pamokomos istorijos, pajuokavimai ir šiandien perduodami iš lūpų į lūpas. Prisimenamas jo vienuolinis gyvenimas mūsų bendruomenėje, kur jis visada buvo pavyzdys – moralinis autoritetas. Kartą į vienuolyną atvyko vienas kunigas (t. Sofronas), nusprendęs įsitikinti, ar tikrai tėvas Zinko pirmasis ateina į koplyčią melstis. Jis atsikėlė anksti ir nuėjo melstis. Žiūri – tėvas Zinko jau koplyčioje. Kitą rytą jis atsikėlė dar anksčiau – ir vėl rado tėvą Zinko besimeldžiantį. Ir trečią dieną jam nepavyko anksčiau ateiti nei tėvas Zinko. Pasakojama, kad savo dieną tėvas Zinko pradėdavo rožiniu ir Akatistu šv. Mikalojui. Jei kada ko nors laukdavo, kalbėdavo rožinį. Ypač meldėsi Marijai, Ją laikė Ištikimąja Užtarėja savo darbuose.

„Negera žmogui būti vienam“, – kalbėjo Viešpats, o tėvas Zinko pridurdavo, kad „negera dvasininkui būti vienam, todėl Dievas jam atsiuntė pagalbininkę – Nekalčiausią Švč. Mergelę Mariją“.

Koks tėvas buvo tarp savo artimųjų? Visiems vienuoliams ir tėvams vardadienių proga rašė eilėraščius, kuriuose linksmai ir taikliai charakterizuodavo varduvininką. Todėl jo sveikinimų visi laukdavo – jie teikė džiaugsmo. Su juo buvo linksma. Jis viską pastebėdavo, viską suprato, viską žinojo. Vienintelė problema, kurią turėjome su tėvu vienuolyne, buvo ta, kad jam nieko nebuvo galima nupirkti. Ir žiemą, ir vasarą vaikščiojo senu lietpalčiu, nešiojo seną nutrintą beretę. Jis niekada niekam nenorėjo sukelti rūpesčių.

Keletą mėnesių iki išeinant į Amžinybę tėvas Zinko parašė autobiografinę knygą „Religinės minutės“. Įžangoje broliai vienuoliai parašė žodžius, puikiai charakterizuojančius tėvo Zinko požiūrį: Visiems, kurie savo gyvenimo kely sutiko t. Vasilių Zinko, labai pasisekė. Jo aštrus protas, enciklopedinės žinios, gyvenimo išmintis tėviškai mokė, puoselėjo, saugojo. Po jo žodžių pasaulis nušvisdavo, visi sunkumai ir sumaištis tapdavo paprasti ir aiškūs. Visi mes nemažai iš jo išmokome... Iki dabar skambąs jo humoras, tapęs nematoma jo charakterio dalimi.

Prisimenama viena jo dvasinės tarnystės istorija. Ne kartą tėvui teko pėsčiomis eiti iš Šv. Andriejaus cerkvės į Šv. Onufrijaus vienuolyną. Jaunesni tėvai tai matė ir norėjo jį pavežti automobiliu. Pristabdę automobilį klausdavo: Tėve Vasyliau, jūs einate į Šv. Andriejaus cerkvę? Tėvas linktelėdavo galvą. Sėskite, mes jus „pametėsime“ (t. y. pavešime), – siūlydavo bazilijonai, nes važiuodavę ta pačia kryptimi. O ar aš mažas vaikas, kad mane mėtytumėte? – atsakydavo tėvas Zinko.

Kaip dvasininkas jis visada atsakingai ruošdavosi pamokslams ir homilijoms, pasisakymams. Kartą, būdamas jau garbaus amžiaus, jis turėjo tarti žodį viename iš renginių. „Aš visą naktį nesumerkiau akių, galvojau, ką turiu pasakyti“, – kukliai prisipažino savo bičiuliams. Tėvas Vasilijus nuolat turėjo daug reikalų: kassavaitiniai susitikimai su jaunimu, paskaitos universitetuose, šv. Mišios, išpažintys, rekolekcijos, misijos. Pasinaudojus t. Zinko knyga „Bazilijonų darbininkų vaizdeliai“, galima susipažinti su t. Zinko pravestomis kai kuriomis misijomis ir rekolekcijomis išeivijoje: nuo 1950 metų pravedė daugiau negu 185 misijas ir rekolekcijas, o Ukrainoje nuo 1994 iki 1999 metų jis pravedė 44 misijas, t. y. po 10 kas metai. Per 14 metų Ukrainoje jo pravestų misijų skaičius siekia maždaug 130–140.

Prisimenama mūsų brolių papasakota istorija, kai jų kaime tėvas Zinko vedė rekolekcijas. Tuo metu ten nebuvo bažnyčios ir tikinčiųjų bendruomenė nuomojo kažkokią mažą patalpą. Tėvas nakvojo jų namuose. Motina priruošė visokių skaniausių vaišių rekolektantui. Atėjęs t. Zinko ir pamatęs tokias vaišes tarė: Duokite man stiklinę vandens ir riekutę juodos duonos – užteks. Pasiėmė maldaknygę ir nuėjo į kambarį. Dabar šiame kaime yra graži bažnyčia ir tai, kaip kalba kaimiečiai, yra tėvo Zinko maldos ir aukos rezultatas.

Iki paskutinių gyvenimo dienų tėvas Vasilijus nepailstamai dirbo ir nelaukė, kad jį įvertintų, pagirtų ar padėkotų. Jis viską darė Kristui. Tėvas Vasilijus mokėjo bendrauti su vaikais ir jaunimu. Jo sekmadienio pamokslai vaikams, kai jiems leisdavo kalbėti į mikrofoną, buvo labai apgalvoti, pamokantys; vertingi ir tėvams. Daugelis suaugusiųjų ir šiandien atsimena, kaip vaikai nuoširdžiai pažadėdavo: Negerti, nerūkyti ir mylėti Ukrainą. Bendraudamas su jaunimu, tėvas visada buvo jaunas, žvalus ir energingas. Nepakartojamo oratoriaus talento dėka jis visada galėjo prikaustyti bet kokios auditorijos dėmesį – nuo studentų medikų iki tarnautojų ir dėstytojų. Paskaitas jis skaitė lengvai, suprantamai, tačiau būtinai ką nors cituodavo iš mokslo srities, paskui per pertraukėlę prisimindavo vieną kitą istoriją, perpintą gražiu humoru“.

Prisimenamas Lvovo universiteto profesoriaus Oleksijaus liudijimas. Kartą žiemą, jau po Kalėdų, aš ėjau pro auditoriją, kur dėstė tėvas Zinko, ir išgirdau, kaip mūsų studentai „kalėdoja“ (gieda Kalėdines giesmes). Daugeliui iš jų tai buvo pirmas kartas gyvenime. O „kalėdojo“ labai gerai  – keliais balsais. Taip tėvas Zinko rasdavo paralelių su religinėmis žiniomis. Jo galėjai klausyti ir klausyti. Dvasininko meilė, nuoširdumas traukė jaunus žmones. Ypatingai vienuolis mylėjo jaunimo draugijas. „Marijos jaunimo draugija – vieta, kurioje išauga šventieji“, – kalbėjo jis.

Norisi prisiminti tėvo Vasilijaus patriotizmą. Visą gyvenimą jį lydėjo meilė Ukrainai: nuo tėvų pamokymų vaikystėje iki paskutiniųjų gyvenimo dienų. Verta prisiminti, kiek kančių ir pažeminimų jam teikė tai, kad jis gynė viską, kas ukrainietiška. Tėvo Zinko tvirtumas ir nepalenkiamumas sprendžiant krikščioniškus bei nacionalinius klausimus daugeliui buvo kertinis akmuo. Deja, ne visi jį suprato ir palaikė. Ypatingai sudėtinga buvo išeivijoje, kada ukrainiečiai priimdavo svetimtaučių įsiliejimą, pamiršdami, kieno jie esą vaikai.

Išlikę laiškai –  tėvo Zinko susirašinėjimas su patriarchu Josyfu Slypijumi. Tėvas Vasilijus tuo metu buvo žinomas misionierius ir žurnalistas, ilgametis žurnalų „Misionierius“, „Darbas“, „Gyvenimas“ redaktorius. Pagrindinė laiškų tema – nacionalinės bažnyčios padėtis ir likimas išeivijoje, ukrainiečių kalbos ir tikėjimo išsaugojimas. Jūsų Ekscelencija Patriarche! Gelbėkite mūsų Bažnyčią ir tautą! – skaitome viename tėvo Vasilijaus laiškų. – Jus atsiuntė Dievo Malonė kaip Mozę ar Nojų, kad išgelbėtumėte nors vieną ukrainiečių giminę, nors vieną parapiją prieš kitataučių antplūdį!

Tėvas Zinko žinojo konkrečius atvejus, kada išeivijos žmonės atsisakė savo ukrainietiškumo ir jį trypė – niekino.

Perskaitęs tokį laišką Patriarchas parašė: Didžiai gerbiamas tėve redaktoriau! Ačiū jums už laišką. Reikia dirbti, pasauliečių sąmoninimui, reikia ieškoti paprastų, neišsilavinusių žmonių, sukurti jiems mokyklas ir nors kartą per savaitę mokyti ukrainiečių kalbos. Su malda reikia išbandyti visus būdus. Kalbą ir papročius būtina gelbėti, žadinti savo identiteto pojūtį.

Laiškuose patriarchas Josyfas visapusiškai palaikė tėvo Vasilijaus troškimą šviesti tautą nacionaliniais klausimais. Mūsų kova ilga ir besitęsianti, bet jos atsisakyti mes negalime, – parašė Patriarchas viename laiške.

Pasakojama viena istorija, perduota Andrijano – vieno iš Lvovo muzikos mokyklos dėstytojų. Kartą jam teko būti patriotiniame mitinge Lvove. Daug visko ten matė, bet užsifiksavo tokį paveikslą: mitinge, lietuje, stovi tėvas Zinko ir kartu su visais gieda sukilėlių giesmes... Ir tokių pavyzdžių yra daug. Tėvas Vasilijus vyriškai ir tvirtai liudijo Kristų savo gyvenimu, darbais, pavyzdžiu. Jis pastebėdavo ir išnaudodavo kiekvieną, net ir mažiausią galimybę padėti žmogui. Labai stengėsi ir nuoširdžiai dirbo su jaunimu, skatindamas pašaukimus į dvasininkų luomą. Seserų tarnaičių, Bazilijonių, Šv. Onos katechečių, Šv. Josyfo kongregacijos savo vienuolijose turi ne vieną tėvo Zinko ugdytinę. Jis gebėjo palaikyti, sudominti, o kai buvo būtina, ir perkalbėti, įtikinti dvasinio gyvenimo svarba.

Kunigo vienuolio gyvenimo metai buvo pilni susitikimų, įvykių, didžiulio pasiaukojamo darbo ir maldos. Tai buvo jo pasirinkimas. Dar jaunystės metais jis nusistatė: Nesistenk ilgiau ilsėtis, o stenkis daugiau padaryti! Ir tai mes matėme kasdien. Jis nepraleisdavo net mažiausios galimybės papasakoti apie Dievą, Jį pagarbinti ir Jam tarnauti. Kiek bekalbėtume ir mąstytume apie tėvą Vasylių Zinko, jis mums išliks kaip paslaptis, kurią turime pažinti savo gyvenimu.

*

Mirus tėvui Vasilijui, su juo bendravę ir pažinoję parapijiečiai, talkinant t. Mychailui Lučkivui, Malechivo (netoli Lvovo) kapinėse, mirusiems vienuoliams bazilijonams skirtoje vietoje greitai pastatė įspūdingą paminklą. Po knygos pristatymo Lvovo Ivano Franko universitete, buvęs protoigumenas t. Josyfas (Ivanas Budajus) OSBM su broliais bazilijonais ir viešniomis iš Lietuvos (doc. dr. Irena Ramaneckiene ir dr. Aldona Vasiliauskiene) kapinėse prie paminklo t. Vasilijui (Volodymyrui) Zinko OSBM atliko Panechidą (specialias mirusiems skirtas giedamas maldas).

© 2015 „XXI amžius“