|
RUBRIKOS
|
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Dievo gailestingumo šventė
Velykų laikotarpis ilgas, tęsiasi net iki Sekminių. Tytuvėnuose jam pradėta ruoštis iš anksto. Dar Verbų sekmadienį buvo pašventinta maldos grupės Į Dievo gailestingumą vėliava, o bažnyčios bendruomenė su garbingu jubiliejumi pasveikino maldininkų būrelio vadovę Rozaliją Rimkutę. Per ilgą, sudėtingą ir prasmingą gyvenimą Rozalijai teko gyventi ne vienoje parapijoje Šiluvoje, Kuršėnuose, Vilkijoje, dabar Tytuvėnuose. Moteris gimė Žemaitijoje, Paparčių kaime. Šešiolikmetė išėjo savarankiškai gyventi, metus tarnavo pas žmones. Mama įskiepijo meilę Dievui, tad, būdama dvidešimt šešerių, davė pirmus įžadus ir tapo vienuole benediktine, dar po ketverių metų davė amžinuosius įžadus. Mokėsi austi pas audėją, profesinėje mokykloje įgijo audėjos specialybę, apie 25 metus triūsė Kauno Dailės kombinate. Be kitų svarbių gyvenimo užsiėmimų, moteriai teko išmokti groti vargonais, 45 metus dirbo vargonininke. Dailės kombinate audė įvairius gaminius, laisvu laiku kūrė juostas. Yra daug kartų dalyvavusi tautodailininkų darbų parodose, turi gausybę apdovanojimų, sukurtų juostų kolekciją įkurdino Plungės muziejuje. Dabar, deja, dėl sveikatos problemų nebeaudžia. Jos prasmingo gyvenimo tąsa tapo darbas su maldininkais. Būtent Tytuvėnų parapijos maldos grupė Į Dievo gailestingumą Atvelykio sekmadienį surengė jau trečią Dievo Gailestingumo šventę. Ji prasidėjo šv. Mišiomis, kurias aukojo Kauno kunigų seminarijos parengiamojo kurso vadovas kanauninkas Andriejus Sabaliauskas ir Tytuvėnų Švč. Mergelės Marijos, Angelų Karalienės, bažnyčios klebonas kun. Rimantas Žaromskis. Kanauninkas Andriejus atkreipė dėmesį į tai, kad švenčiamos mažosios Velykėlės, kad tikinčiųjų širdys džiaugiasi Prisikėlimu, kai pasaulis panardintas į Dievo gailestingumą ir suvokimą, jog esame ne vieni gyvenimo kelyje, jog esame Dievo vaikai. Jis paskelbė intencijas, kuriomis melsis šią dieną tikintieji Tytuvėnų bažnyčioje. Be maldininkų būrelio vadovės surašytų, už Popiežių, vyskupą, kunigus, už visus pašvęstuosius, už Į Dievo gailestingumą maldos grupę, už gyvuosius ir mirusiuosius parapijiečius, už krikščionis, už taiką pasaulyje, už Tėvynę Lietuvą, kanauninkas sąrašą papildė ir pačios vienuolės bei Tytuvėnų klebono vardais. Be kita ko, kan. A. Sabaliauskas pamoksle klausė, kas žmogui yra svarbiausia. Įpindamas linksmas gyvenimiškas istorijas, jis teigė, kad aktualiausi tikinčiajam turėtų būti Dievo gailestingumas, ramybė, tikėjimas ir pasitikėjimas Dievo meile. Po šv. Mišių šventė persikėlė į Parapijos namus. Kanauninkas Andriejus pravedė dvasinę konferenciją. Jis tęsė pamokslo mintis, kad žmogui būtina ne tik dorai kalbėti, ne tik teisingai nusiteikti, bet ir daug dirbti su savimi, mokytis tikro nuolankumo, kad parengtų savo širdį susitikimui su Aukščiausiuoju. Visi žmonės, pasak kalbėjusiojo, yra Dievo rūpestyje, reikia tik leisti, kad Viešpats galėtų savo meilę ir gailestingumą parodyti. Maldos grupės vardu šnekėjo istorijos mokytojas Robertas Mosėjus. Jis pritarė kanauninko mintims, kad ir istorijos procesuose be Dievo gailestingumo niekas nevyksta, kad istorija Viešpaties planas, ir pateikė pavyzdį iš Jėzaus gyvenimo: nuplaktas Kristus atvedamas į kareivines, kur iš jo šaipomasi ir tyčiojamasi, bet jis dėl savęs nepakrutina nei mažojo pirštelio, nors galėtų... Abu popietės dalyviai atsakė į šį susitikimą vedusios Justinos Viržintienės klausimą, kodėl iš laisvos Lietuvos daug žmonių išvyksta svetur. R. Mosėjus sakė nesuprantąs, kodėl iš tokio krašto, kur įvyko du esminiai apsireiškimai, bėga tautiečiai. Jis uždavė retorinį klausimą: esame laisvi, bet ar esame? Kanauninkas Andriejus į tą klausimą atsakė, pradėdamas nuo teiginio, kad žmonės ilgisi vergystės. Jaunimas nepažįsta laisvės, neturi patriotiškumo. Emigravę, pasijunta gerai triūsia po keliolika valandų, gyvena nepatogiai ir be pagarbos, bet už savo vergavimą uždirba ilgesnį pinigą, sotesnį pilvą. Anot jo, gali būti, kad vergystė žmonėse gyvuos dar ilgai, nors labai reikalinga yra moralinė, sąžinės ir viso gyvenimo laisvė. Susibūrime kalbėjo ir Kelmės dekanato Caritas draugijos pirmininkė Bronė Grikšienė. Ji dėkojo už nuostabią šventę, už išdabintą bažnyčią, už šiltą priėmimą. Prieš keletą metų moteris vadovavo maldos grupei Atsigaivink, dabar šešti metai dirba Caritas. Viešnios papasakota asmeninio gyvenimo istorija paliudija, kad Dievas suranda būdų pakviesti pas save. Besibaigiant agapei, kanauninkas Andriejus Sabaliauskas, maldos grupės Į Dievo gailestingumą dalyviai sveikino šventės sumanytoją ir jubiliatę Rozaliją Rimkutę, dėkojo už jos veiklą, linkėjo ilgų gyvenimo metų bei Dievo palaimos. Kaip sakė Justina Viržintienė, Roželė tikra ir drąsi tikėjimo liudytoja, atsilaikiusi prieš negandas, pažeminimą. Ji skyrė vadovei tokį posmą: Ir toliau į saulę širdį kelk kas rytą, ir dėkoki Dievui, kad tokia esi. Tiems, kas ašaroja, tu jiems pasakyki, jog gyventi gera... Būki su Dievu! Pabaigos žodis priklausė šventės organizatorei. Rozalija padėkojo Dievui, kad tokia šventė įvyko, ir džiaugėsi, kad 2008 metais jos suburtas maldos būrelis 2011 metais išėjo į viešumą ir per keletą metų išaugo į beveik aštuoniasdešimties bendraminčių grupę. Ji dėkojo visiems, prisidėjusiems prie Atvelykio renginio: kunigui Rimantui ir kanauninkui Andriejui, Mosėjų šeimai, padėjusiai įgyvendinti planus, savo maldininkams ir grupės tarybai, Kelmės Caritas atstovėms, šeimininkėms, kurios ruošė stalą, Gyvojo Rožinio draugijos nariams... Ji sakė: Džiugu, kad viskas praeity ir tikslas jau arti, mat visi einame į amžiną tikslą. Vienuolė benediktinė Rozalija Rimkutė popietę vainikavo viltimi, kad ir kitais metais panaši šventė įvyks. Bronislava Buchienė Tytuvėnai, Kelmės rajonas
© 2015 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |