Pirmasis puslapis
Atmintis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Kultūra
Lietuva
Lietuva. Pasaulis
Ora et labora
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai

Monsinjoro Alfonso darbai ir Didžiosios Kovos apygardos partizanų parkas

Monsinjoras Alfonsas Svarinskas savo knygos pristatyme Kaune Zigmo Tamakausko nuotrauka

Šį šeštadienį į Partizanų parką, kurį įkūrė ir kuriuo nuolat rūpinosi pernai liepos 17-ąją miręs monsinjoras Alfonsas Svarinskas, renkasi Laisvės kovotojai, dar iki šių dienų išlikę buvę partizanai bei Monsinjoro darbus Lietuvai ir Bažnyčiai vertinantys žmonės.

Mons. Alfonsas Svarinskas (1925 01 21–1954 10 03–2014 07 17) buvo tikras Lietuvos patriotas, Tėvynės laisvei paaukojęs 23 metus lageriuose, bet niekada nepalūžęs ir net nepriklausomybės metais neatsisakęs tautinių ir krikščioniškų vertybių, nors už tai susilaukdavo priekaištų. Įėjus į jo butą Vilniuje, Odminių gatvėje, kur jis gyveno tarsi tremties sąlygomis, pirmiausia krisdavo į akis garbingų Tautos ir Bažnyčios veikėjų paveikslai – jie primindavo, kad lietuviai turi savo didvyrių, ne tik karinėse kovose išgarsėjusių, bet ir dvasinėje srityje įvertintų: Lietuvos partizanų vadų, visuomenės veikėjų, Lietuvai atsidavusių dvasininkų, teologų. Portretai, piešti, fotografuoti ar atspausdinti, žvelgė visuose kambariuose nuo sienų – ten jie buvo sukabinti ir garbingai laikomi. Tautos ir Bažnyčios vadų portretų Monsinjoro dėka būdavo išspausdinama po keletą tūkstančių egzempliorių. Tai buvo vyskupų Pranciškaus Ramanausko, Mečislovo Reinio, Vincento Borisevičiaus, partizaninio pasipriešinimo vadų Adolfo Ramanausko, Jono Žemaičio, kunigų Alfonso Petrulio, Zenono Ignatavičiaus, Mykolo Krupavičiaus, Antano Rubšio, pasaulinio garso kovotojo už žmogaus teises Andrejaus Sacharovo, Monsinjorą ir kai kuriuos kitus kovotojus prieš totalitarizmą iš lagerio išlaisvinti padėjusio JAV prezidento Ronaldo Reigano ir kitų portretai. Į Monsinjoro butą atėjęs žmogus pamatydavo ir pagarbiai laikomą spalvotą Vyčio herbą, kurį jis dar keli mėnesiai iki mirties planavo išleisti net 100 tūkst. tiražu ir išplatinti „į kiekvieną gryčią“ (jo vieni iš paskutinių žodžių), tačiau tai padaryti nesuspėjo, bet jis irgi buvo platinamas Monsinjoro pastangomis. Reikia tiesą pasakyti: platinti šiuos simbolius ir portretus Monsinjorui sekdavosi sunkiai, ir jis ne kartą pasiskųsdavo – niekas, beveik niekas nenori užsiimti tuo „juodu“, bet tautai reikalingu darbu. Jis skųsdavosi, kad beveik niekas iš vyskupijų dekanatų, iš parapijų nesutikdavo jam pagelbėti, nors dažnai kreipdavosi pagalbos ir siekė sukurti platinimo tinklą.

Gal sunkiai vykstant skleisti „į kiekvieną gryčią“ tautos ir Bažnyčios labui nusipelnusiųjų žmonių darbus, žengdamas su dabartimi Monsinjoras įkūrė keletą svarbių internetinių svetainių (ProDeoetPatria, Partizanai.lt, lkbkronika.lt, aidai.us), kuriuose sudėta ne kelios dešimtys, o gal net šimtai knygų, reikalingų ilgai nuo vertybių atitrauktos tautos ir jaunimo ugdymui. Aišku, tokį darbą atlikti padėjo jo turtinga biblioteka, kad net stebėtis tenka, kaip jis, prabuvęs 22 metus lageriuose, persekiojamas būdamas laisvėje, rinko literatūrą ir nuolat ją studijavo kaip mažai kas kitas, nors tie kiti visą laiką turėjo tūkstančius kartų palankesnes sąlygas. Nuolatinis Monsinjoro rūpestis buvo ir dažni jo pareiškimai, išreiškiantys gilų susirūpinimą dėl tautos likimo, vertybių naikinimo, politinio neryžtingumo. Jis rašydavo kreipimusis į visuomenę įvairių krikščioniškų ar tautinių valstybinių švenčių progomis, rašydavo pareiškimus prokuratūrai dėl Popiežiaus pašiepimo, dėl partizanų niekinimo, kreipdavosi į politikus, valstybės vadovus dėl klaidingų politinių sprendimų ir įvairių kitų klausimų, dėl tautos dvasinės būklės.

Ant jo stalo visada gulėdavo straipsniai iš laikraščių, perskaitytos vertingos, daug įžvalgų pateikiančios knygos. Jas Monsinjoras skaitydavo pasižymėdamas svarbiausias vietas (jų rasdavo labai daug). Kadangi aktualiais klausimais surašytų Monsinjoro pareiškimų nespausdindavo net ir dažnai giriamos mažosios internetinės svetainės, Monsinjoras juos pristatydavo kai kuriose savo įkurtose svetainėse, taip paskleisdamas per šiuolaikines žiniasklaidos priemones. Ko tik nebuvo išstudijavęs ir internete paskleidęs Monsinjoras! Tiesiog stebina jo akiračio platumas, leidęs atrinkti ir supažindinti mus su dar neprieinamais ir neįkainojamais lietuvių istorinio, teologinio, filosofinio paveldo veikalais. Kai kurias šias knygas, ypač tas, kurios per 25 nepriklausomybės metus taip ir nepasiekė Lietuvos katalikų „popieriniame“ variante, Monsinjoras planavo išleisti atskiromis knygomis, ieškojo lėšų, tačiau tik mažą dalį pavyko jam vykdyti, nes jo planus realizuoti trukdė lėšų trūkumas.

Visa toji Monsinjoro veikla, skelbiant per pamokslus tiesos žodį, kurį nepriklausomybės metais ir toliau jam ribojo skleisti, platinant svarbią literatūrą lietuvių kalba, buvo tarsi niekada nenutylanti, niekada baltos paliaubų (pasidavimo) vėliavos neiškelianti Didžioji Kova, tylusis pogrindis, nenugalėtoji rezistencija. Garsūs ir intelektualiai pasireiškę disidentai, netgi buvę bendražygiai laikė tai neišėjimu iš apkasų, jau „atgyvenusia“ ir tariamai nebereikalinga kova, kai turime kurti „taikų frontą“, nes ant bėgių pastatytas traukinys „jau pats važiuoja“. Monsinjoras suprato, kad dažnai tas nepriklausomybės traukinys važiuoja ne į tą pusę, ne ta kryptimi ir ne tuo greičiu. Užtat ir dirbo, kiek leido jėgos, kiek liepė sąžinė, išugdyta dar anoje nepriklausomoje Lietuvoje. Visa tai jis darė tik dėl Lietuvos, dėl tikėjimo – dėl Dievo ir Tėvynės.

Didžiai vertindamas gyvybę jaunystėje atidavusių partizanų atminimą, Monsinjoras vos ne kas savaitę, kartais net po kelis kartus per savaitę, skersai ir išilgai važinėjo per visą Lietuvą, ir laidodavo šį pasaulį paliekančius, fiziškai sužalotus, bet per ilgus kalinimo lageriuose metus dvasiškai nesunaikintus partizanus. Grįžęs iš susitikimų su partizanais, kuriuose atsigaudavo bendravimu, pokalbiais ir ypač dainavimu, Monsinjoras paskiau kelias savaites prisimindavo tas gražias ilgesingas partizanų dainas ir jomis vis džiaugdavosi, sakydamas, kad visada turime susibūrę dainuoti, nes dainos „išsprendžia“ visus nesutarimus, suvienija. Tačiau netrukus tokį Monsinjoro susižavėjimą dainomis nustelbdavo kiti jam ir Lietuvai aktualūs bei skaudūs įvykiai, ir jis panirdavo į juos, vėlgi taikliai, bet su liūdesiu ir širdgėla komentuodamas negatyvų, o dažnai ir pragaištingą jų poveikį visuomenei.

Būtina prisiminti ir nenuilstamą Monsinjoro kovą už blaivybę, kuri buvo viena iš svarbiausių veiklų, jo pradėta dar okupacijos metais ir su didžiausiu susirūpinimu tęsta ir nepriklausomybės metais, nes jis matė pragaištingas tautos girdymo „naujomis sąlygomis“ pasekmes, kai akcizo ir PVM mokesčiai sudaro didžiąją valstybės biudžeto dalį. Ne veltui ir rengdamas susitikimus Partizanų parke visada pabrėždavo, kad čia nebus vartojami alkoholiniai gėrimai, o bus pavaišinta kariška koše ir arbata.

Betgi plačiausiai lieka žinomas Monsinjoro įkurtas Mūšios Didžiosios Kovos apygardos partizanų parkas Ukmergės rajone, Vidiškių seniūnijoje, Kadrėnų kaime. Jame kasmet (iš pradžių rugpjūtį, vėliau gegužę) Monsinjoras rengdavo partizanų ir visų Laisvės kovų dalyvių susitikimus. Gaila, kad nepriklausomos Lietuvos žiniasklaida, netgi buvę bendražygiai varžė jam skelbti apie tuos renginius, tad ne veltui ir patriotais save laikantys ar net patriotinėmis kovomis besigiriantys veikėjai nesiteikdavo dalyvauti arba tik dėl įdomumo atvykdavo vieną ar kitą kartą ir toliau jau likdavo „pavargę“ rimtiems susitikimams. Jie lankydavosi didesniuose, labiau pagarsintuose pramoginiuose renginiuose.

Tad ir šį šeštadienį, gegužės 16-ąją, į Didžiosios Kovos apygardos partizanų parką rinksis Lietuvos patriotai, laisvės kovų dalyviai. Čia jie galės pabendrauti, prisiminti ir monsinjorą Alfonsą Svarinską, įkūrusį šį partizanų atminimą įamžinantį parką.

© 2015 „XXI amžius“